Lietuvos bankas iš komercinių bankų nuolat reikalauja ataskaitų, tik ar atidžiai jas skaito? Toks klausimas kilo „Snoro“ bylą nagrinėjančiam teismui, paaiškėjus, kad tikrintojus tenkino abstrakčios pažymos iš Šveicarijos.

Pervesti dalį banko „Snoras“ lėšų į sąskaitas Šveicarijos bankuose ir įkeisti jas už suteiktas paskolas nebuvo nieko neįprasta ir neteisėta.

„Turto įkeitimas – teisėtas veiksmas. Neteisėta neparodyti šių veiksmų banko apskaitoje“, – „Snoro“ bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme aiškino buvęs šio banko Investicinio verslo tarnybos direktorius Remigijus Bartaška.

Jis tvirtino, jog komercinius bankus kontroliuojančiam Lietuvos bankui buvo nurodoma tik tai, kad „Snoro“ lėšos yra laikomos Šveicarijos ir Austrijos bankuose.

Kad banko turtas įkeistas už paskolas, reikėjo nuslėpti.

Paskolos – paslaptis

R.Bartaškos tvirtinimu, teikti neteisingą informaciją jam paprastai nurodydavęs tuometis „Snoro“ viceprezidentas Naglis Stancikas, kuris praėjusiame teismo posėdyje kratėsi bet kokios atsakomybės.

„Banko vadovams Raimondui Baranauskui ir Vladimirui Antonovui aš ne kartą bandžiau pasakyti, kad tai labai pavojinga ir taip daryti negalima, bet kai bankas atsiduria tame kelyje, iš jo išeiti nebėra galimybių“, – prieš kelias dienas teismo salėje kalbėjo N.Stancikas.

Tačiau R.Bartaška prisiminė iš jo girdėdavęs kitokius žodžius: „Už paskolas įkeistos lėšos „Snorui“ bus grąžintos.“

R.Bartaškos teigimu, taip tikinęs N.Stancikas jam liepė Lietuvos bankui nurodyti, kad „Snoro“ pinigai nenaudojami guli užsienio bankuose, ir nuslėpti tai, jog jie įkeisti už paskolas.

Ieškojo tinkamų bankų

„Snoras“ buvo atsidaręs sąskaitų keliuose Šveicarijos ir Austrijos bankuose.

Bylos duomenimis, užsienio bankuose atsidūrę „Snoro“ pinigai netrukus buvo panaudoti kaip užstatas teikiant paskolas su V.Antonovu siejamoms įmonėms. Dauguma tų paskolų liko negrąžintos.

Tyrimo pradžioje įtariamuoju tapęs, bet vėliau už bendradarbiavimą su teisėsauga nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R.Bartaška teigė, kad bankus tokioms operacijoms išsirinko pats V.Antonovas.

12 metų „Snoro“ banke dirbusio R.Bartaškos teigimu, įtartini susitarimai prasidėjo 2003–2004 metais, kai V.Antonovas tapo didžiausiu „Snoro“ akcininku.

Sutartys – tik vienai pusei

Su Šveicarijos bankų darbuotojais nekart bendravusiam R.Bartaškai susidarė įspūdis, kad jie suprato, jog taip buvo bandoma pasisavinti banko pinigus.

Anot R.Bartaškos, įkeisti „Snoro“ turtą už paskolas leidžiančios sutartys likdavo tiktai Šveicarijos bankuose. Jos buvo pasirašomos tik ant vieno lapo arba „Snorui“ skirtas egzempliorius būdavo sunaikinamas.

„Tas sutartis matydavo tik banko prezidentas R.Baranauskas arba N.Stancikas“, – pasakojo R.Bartaška.

Jo teigimu, jei ant paskolų sutarčių šveicarams prireikdavo V.Antonovo parašo, jie kreipdavosi į N.Stanciką.

Atsakyme – tik skaičiai

Tuometis banko viceprezidentas N.Stancikas į Šveicariją skubiai išskrido ir 2011-ųjų liepą, kai Lietuvos bankas pareikalavo per parą pateikti dokumentus, įrodančius, kur yra „Snoro“ turtas.

Šveicarijos banko darbuotojai nurodė tik sąskaitų, kur pervesti pinigai, numerius, tačiau nenurodė, kam tos sąskaitos priklauso.

Teismas stebėjosi, kaip tokios abstrakčios pažymos galėjo tenkinti Lietuvos banką.

„Snoras“ buvo uždarytas 2011 metų lapkritį. R.Bartaškos teigimu, nepaisant to, kad užsienyje buvo įkeistų lėšų, tuo metu bankas buvo mokus ir galėjo vykdyti kasdienes operacijas ir įsipareigojimus.