Kai paaiškėjo, kad padaryta baisi klaida, Vokietijos prokurorai patys pasisiūlė kompensuoti patirtą žalą.
Tačiau tuometis Lietuvos policijos generalinis komisaras, kurio pavaldiniai nekaltą žmogų įkišo už grotų, ne tik nenorėjo kalbėti apie žalos atlyginimą, bet ir atsisakė atsiprašyti.
Aukas kankino lovoje
DNR duomenys, dėl kurių teko kentėti 45 metų verslininkui L.Vaičiulioniui, pirmą kartą buvo aptikti dar 2008 metais.
Tuomet Vokietijos Heseno mieste du nusikaltėliai įsibrovė į pagyvenusių sutuoktinių Henkelių miegamąjį ir juos kankindami reikalavo pinigų.
Vienas plėšikų stvėrė miegančiai 72 metų moteriai už plaukų ir ėmė laužti rankas, o kitas kumščiais daužė 77 metų neįgalų jos sutuoktinį, kuris vėliau nuo sužalojimų mirė. Surinkę pinigus ir brangius daiktus nusikaltėliai pasišalino. Prieš pabėgdami jie surakino sutuoktiniams rankas, o burnas užklijavo lipniąja juosta.
Būtent tada vieno plėšikų DNR liko ant šios juostos, kai bandė ją dantimis atplėšti nuo ritinio.
Tačiau šio asmens DNR nebuvo jokiose Vokietijos duomenų bazėse, tad pareigūnai ilgai negalėjo nustatyti, kas yra nusikaltėlis.
Dar kartą toks pat DNR buvo aptiktas po penkerių metų – 2013-ųjų kovą. Tuomet nusikaltėliai įsibrovė į Friclaro miesto automobilių saloną ir pavogė 10 mašinų.
Netrukus teisėsaugininkai surado aštuonis pavogtus automobilius ir nustatė, kur gyveno nusikaltėliai. Tačiau kai pareigūnai įsiveržė į butą, plėšikų pėdos jau buvo ataušusios.
Aptikta tik menkaverčių daiktų, tarp kurių buvo ir dantų šepetėlių. Iš seilių, buvusių ant vieno jų, tyrėjams pavyko nustatyti DNR. Vienas jų sutapo su 2008 metais Hesene ant lipniosios juostos nusikaltėlio paliktais pėdsakais.
Žvilgsniai krypo į Lietuvą
Vokietijos tyrėjai turėjo duomenų, kad automobilių saloną apiplėšę nusikaltėliai yra iš Lietuvos, todėl kreipėsi į mūsų šalį, kad būtų nustatyta, kieno yra rasta DNR.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai greitai nustatė, kad DNR yra kauniečio L.Vaičiulionio. Tuo metu jis buvo įtariamas, kad švęsdamas Naujuosius metus šūviais iš pistoleto sužalojo jį užpuolusius kitus du puotos dalyvius.
Tiriant šį vienoje Kauno rajono kaimo sodyboje įvykusį incidentą L.Vaičiulionis buvo įpareigotas duoti savo seilių pavyzdžių, pagal kuriuos buvo nustatyta ir į bazę įtraukta jo DNR. Seilių pavyzdžius turėjo duoti ir jį užpuolę ir sumušę jaunuoliai.
Atlikę patikrinimą kriminalistai nustatė, kad L.Vaičiulionio DNR sutampa su iš Vokietijos atsiųstais pavyzdžiais. Ši informacija buvo gauta iš Vysbadeno kriminalinės policijos tarnybos.
Po išteisinimo – areštas
Gavus šiuos duomenis 2014 metų rugpjūtį buvo išduotas Europos arešto orderis dėl L.Vaičiulionio suėmimo ir perdavimo Vokietijai.
Kai arešto orderis pasiekė Vilnių, L.Vaičiulionis buvo visiškai išteisintas byloje, kurioje jis buvo kaltintas per naujametę puotą apšaudęs du žmones.
Kauno apygardos teismas konstatavo, kad vakarėlio metu kaunietis buvo užpultas, sumuštas, o pradėjęs šaudyti iš legaliai laikomo pistoleto tik gynėsi neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Teismas pabrėžė, jog prieš paleisdamas šūvius L.Vaičiulionis įspėjo jį užpuolusius stambesnius ir stipresnius jaunuolius, kad turi kovinį ginklą ir bus priverstas šauti.
Tad L.Vaičiulionį ištiko šokas, kai į jo butą Rasytės gatvėje atvyko kriminalistai. Dar labiau jis nustebo, kad kaltinamas Vokietijoje įvykdytais nusikaltimais, nors toje šalyje niekada nėra buvęs.
Vokiečių prokurorai atsiprašė
L.Vaičiulionis buvo uždarytas į Lukiškes, o po trijų mėnesių – 2014 metų pabaigoje – lėktuvu nuskraidintas į Vokietijos kalėjimą.
Pasisamdęs vietos advokatą jis bandė įrodyti, kad yra nekaltas, tačiau iš pradžių vokiečių prokurorai net nesileido į kalbas.
Akys jiems atsivėrė, kai buvo atliktas naujas DNR tyrimas.
Tuomet ir paaiškėjo, kad L.Vaičiulionio DNR neatitinka nusikaltimo vietoje rasto pėdsako.
Gavę DNR tyrimo rezultatus Vokietijos prokurorai iškart paleido lietuvį į laisvę, o teismas panaikino arešto orderį. Netrukus prokuroras įteikė L.Vaičiulioniui raštą, kuriame atsiprašė dėl nesusipratimo.
Rašte buvo pabrėžta, kad prokuratūra įsipareigoja atlyginti patirtą žalą – sumokėti 25 eurus už kiekvieną įkalinimo įstaigoje praleistą dieną.
Prokuroras teigė, kad dėl didesnės kompensacijos būtina kreiptis į teismą ir įrodyti patirtus nuostolius.
Netrukus į L.Vaičiulionio advokato Vokietijoje sąskaitą buvo pervesta 5900 eurų – kompensacija už neteisėtą įkalinimą.
Bandė surasti kaltininką
Tačiau kaunietis buvo įsitikinęs, kad Vokietijos pareigūnai mažiausiai kalti dėl padarytos klaidos.
Sugrįžęs į Lietuvą jis pasisamdė advokatą – Nepriklausomybės Akto signatarą Egidijų Bičkauską, kad jis išsiaiškintų, kaip atsitiko, jog mūsų šalies pareigūnai Vokietijai pateikė klaidingus duomenis.
Nors ir pradžių policijos vadovai neigė bet kokią saviškių kaltę, greitai paaiškėjo, kad suklydo Kriminalinės policijos biuro specialistai, supainioję L.Vaičiulionio DNR su kito asmens duomenimis.
Komisaras susitikti atsisakė
„Nors su L.Vaičiulioniu buvo pasielgta siaubingai, jis nenorėjo nei kraujo, nei nuobaudų klaidą padariusiems pareigūnams ar net kokių nors piniginių kompensacijų.
Jis prašė elementaraus žmogiško dalyko – kad policijos vadovai jį pasikviestų ir atsiprašytų“, – prisiminė tuos laikus E.Bičkauskas.
Išgirdęs tokį savo kliento prašymą advokatas apsilankė pas tuometį policijos generalinį komisarą Liną Pernavą, tačiau jis net nenorėjo girdėti apie kokį nors atsiprašymą.
„Žinote, man po šio pokalbio pasidarė gėda dėl mūsų aukštų pareigūnų. Aš supratau, kad jiems visiškai nusispjauti į savo piliečius. Kaip jam – tokiam aukštam viršininkui – kalbėtis su paprastu žmogumi ir dar atsiprašyti“, – piktinosi E.Bičkauskas.
Jis prisiminė, kad buvo sunku savo klientui paaiškinti tokį policijos vadovo elgesį: „Negalėjau jam žiūrėti į akis. Nežinojau net ką pasakyti. Negalima, kad valstybė taip elgtųsi su savo piliečiu.
Nekaltas žmogus trypiamas, tačiau niekas už tai neatsako.
Kiek likimų dėl savo neteisėtų veiksmų sugriovė STT tyrėjai, prokurorai. O ar bent vienas buvo nubaustas?“ – kalbėjo E.Bičkauskas, kuris pats daug metų dirbo prokuroru.
Kreipėsi į prokuratūrą
Kadangi L.Pernavas nepanoro atsiprašyti nekaltai nukentėjusio žmogaus, E.Bičkauskas ėmėsi veiksmų dėl pareigūnų aplaidumo.
Jis kartu su L.Vaičiulioniu įteikė Vilniaus apygardos prokuratūrai pareiškimą ir civilinį ieškinį.
„Skaudžiausia tai, kad aiškindamasis tiesą ir siekdamas atitaisyti klaidą aš nepajutau jokios atjautos, nesulaukiau elementaraus atsiprašymo.
Net ir dabar esu priverstas įrodinėti, kad Vokietijai tenka tik nedidelė dalis kaltės.
Vokietija, nors nesu šios šalies pilietis, iškart pripažino kaltę, padengė dalį man padarytos žalos. Mano pasitikėjimas Lietuvos valstybe menksta“, – jautriame pareiškime Vilniaus apygardos prokuratūrai rašė L.Vaičiulionis.
Bylą pradėjo ir nutraukė
Iš pradžių viskas vyko tarsi sklandžiai – L.Vaičiulionis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o įtarimai dėl aplaidaus tarnybinių pareigų atlikimo pareikšti Kriminalinės policijos biuro specialistei Natalijai Epštein.
Apklausta kaip įtariamoji ši pareigūnė savo kaltės nepripažino, tvirtino veikusi atsakingai.
Jos nuomone, pagrindinė bėda dėl įvykusios klaidos buvo tai, kad nebuvo surengti mokymai apie DNR fiksavimą.
Tokio jos paaiškinimo užteko, ir 2017 metų kovą Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Giedrius Tarasevičius ikiteisminį tyrimą nutraukė.
Prokuroras nurodė, jog N.Epštein Vokietijai parengtas atsakymas nebūtinai turėjo lemti, kad L.Vaičiulionis būtų suimtas. Prokuroro nuomone, Vokietijos pareigūnai patys kalti, nes galėjo atvykti į Lietuvą, atlikti tyrimą ir išsiaiškinti.
Visus L.Vaičiulionio skundus atmetė ne tik aukštesnysis prokuroras, bet ir teisėjai.
Galutinį sprendimą 2017 metų vasarą priėmė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Ernestas Rimšelis. Savo nutartyje jis pasiūlė L.Vaičiulioniui žalą išsiieškoti civiline tvarka.
Kaltino noru praturtėti
Tik po ilgų vargų L.Vaičiulioniui pavyko gauti leidimą susipažinti su nutrauktu ikiteisminiu tyrimu.
Remdamasis šio tyrimo duomenimis jis praėjusių metų kovą įteikė ieškinį Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir prašė, kad Kriminalinės policijos biuras jam atlygintų 10 tūkstančių eurų neturtinę žalą.
Jau per pirmuosius posėdžius biuro atstovai ne tik neketino bent iš dalies kompensuoti žalos kauniečiui, bet ir apkaltino jį bandymu nepagrįstai praturtėti.
Esą Vokietija jam jau kompensavo patirtus nuostolius, o L.Vaičiulionis dar bando už tą patį pažeidimą nugriebti pinigų iš savo valstybės.
Nereikėjo kelti bylos?
Tačiau pernai bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad L.Vaičiulionis per vėlai kreipėsi dėl kompensacijos – praleido trejų metų senaties terminą.
Teismo nuomone, kauniečiui senaties terminas prasidėjo iškart po to, kai Vokietijos teismas panaikino arešto orderį.
Savo apeliaciniame skunde L.Vaičiulionis bandė įrodinėti, kad apie tai, kas konkrečiai pažeidė jo teises, sužinojo tik po to, kai gavo teisę susipažinti su N.Epštein atžvilgiu nutrauktu ikiteisminiu tyrimu. Esą tik tuomet atsirado galimybė pateikti ieškinį.
Tačiau ir šie argumentai neįtikino Vyriausiojo administracinio teismo, kuris neseniai atmetė kauniečio skundą.
„Nors pralaimėjau bylą, rankų nenuleidžiu. Kaip tik dabar sėdžiu advokato kabinete ir mes rengiame skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl neteisėto mano perdavimo kitai valstybei“, – sakė L.Vaičiulionis.
– Ar labai nustebote, kai 2014 metais su Europos arešto orderiu jūsų dėl Vokietijoje įvykdytų nusikaltimų atvyko sulaikyti pareigūnai? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Vaičiulionio.
– Man buvo šokas. Juk Vokietijoje, kurioje man buvo mesti baisūs įtarimai, aš iš viso nesu buvęs.
– Ar bandėte tai paaiškinti pareigūnams?
– Taip, sakiau daug kartų. Bandžiau tai paaiškinti ir Kauno apylinkės teisme, kur buvo nutarta mane suimti.
Tačiau niekam nebuvo įdomu. Sakė – sėdėk ir tylėk. Kai supratau, jog niekas čia, Lietuvoje, nesiaiškins, prašiau, kad iškviestų atvykti Vokietijos pareigūnus. Arba kad kuo greičiau supaprastinta tvarka mane perduotų Vokietijai.
– Tačiau vien Lukiškėse praleidote tris mėnesius.
– Matyt, buvo laukiama, kaip pasibaigs mano byla dėl apšaudymo sodyboje.
Kauno apygardos teisme buvau išteisintas, tačiau prokurorai buvo apskundę nuosprendį. Tad dar prieš perdavimą Vokietijai buvau nuvežtas į Apeliacinio teismo posėdį, kuriame galutinai buvau išteisintas. Beje, vėliau paaiškėjo, kad kriminalistai mano DNR supainiojo su žmogaus, kurį tuomet gindamasis apšaudžiau, DNR.
– Iš Lukiškių atsidūrėte Vokietijos kalėjime. Ar didelis skirtumas tarp šių dviejų šalių įkalinimo įstaigų?
– Tam Vokietijos kalėjimui, kuriame kali tik sunkiais nusikaltimais kaltinami žmonės, yra 110 metų, jis nė karto nerestauruotas, tad mažai kuo skyrėsi nuo Lukiškių. Gal tik tuo, kad vienutėje, kur visą laiką sėdėjau, buvo normalus šildymas, veikė radijas.
Vos tik mane atgabeno, teismas paskyrė itin griežtas sulaikymo taisykles. Prie mano kameros durų buvo pritvirtinta raudona kortelė, skelbianti, kad esu itin pavojingas nusikaltėlis.
Kai daugelis kalinių galėjo laisvai eiti į kiemelį pasivaikščioti ar sportuoti, aš niekur negalėjau išeiti. Nebuvo galima net naudotis telefonu.
– Ar atsidūręs Vokietijos kalėjime bandėte vietiniams prokurorams paaiškinti, kad esate nekaltas?
– Žinoma, tačiau jie tvirtino, kad nemato pagrindo netikėti kolegomis iš Lietuvos, o DNR – nepaneigiamas įrodymas.
Niekas manęs neklausė, nes jau buvo suplanuoti teismo posėdžiai.
Net ir vietinė spauda plačiai rašė, kad pagaliau sulaikytas kelerius metus ieškotas žudikas iš Lietuvos.
Supratau, kad šis nusikaltimas sukrėtė visuomenę, todėl dėmesys buvo didelis. Mane net ramino, jog galiu džiaugtis, kad buvau sulaikytas Lietuvoje, o ne Vokietijoje, kitaip būčiau nuteistas mažiausiai 15 metų.
Buvau taip stipriai įtikinėjamas, jog esu kaltas, kad net pats kartais imdavau galvoti, jog gal miegodamas atvažiavau į Vokietiją ir įvykdžiau nusikaltimus.
– Tačiau vis dėlto pavyko pasiekti, kad būtų atliktas DNR tyrimas...
– Pavyko, bet tik dėl didelių pastangų ir mano pasamdyto vokiečio advokato dėka. Jei ne advokatas, tikrai būčiau buvęs nuteistas.
Prokurorai atsisakė daryti pakartotinį DNR tyrimą, nors siūliausi pats už tai sumokėti.
Teko jų sprendimus skųsti teismui. Ir tik po to, kai Aukščiausiasis teismas įpareigojo atlikti DNR tyrimą, supratau, kad pavyks surasti teisybę.
– Kaip reagavo prokurorai sužinoję, kad DNR neatitinka?
– Jiems buvo šokas – tokių įvykių dar nėra buvę.
Aš buvau didžiausios skubos tvarka, po darbo valandų, net su šlepetėmis išleistas iš kalėjimo. Net ne išleistas, o išvytas.
– Dabar Lietuvos kriminalistai bando aiškinti, kad jums nėra reikalo iš mūsų valstybės prašyti kompensacijos, nes žalą jau atlygino Vokietija. Ar tie gauti 5900 eurų bent iš dalies padengė išlaidas?
– Juokaujate. Aš visiems tiems teisiniams ginčams išleidau gal tris kartus daugiau. Nekalbu apie tai, kad buvo sužlugdytas mano verslas, nusisuko verslo partneriai užsienyje, vos neiširo šeima.
Ir visus tuos metus po paleidimo nuolat varstau teisėsaugos institucijų ir advokatų kontorų duris. Vienas teisinis procesas eina po kito.
Kiekviena institucija reikalauja ne tik įvairiausių dokumentų, bet ir jų vertimų, kurie kainuoja brangiai. Dėl tų dokumentų porą kartų teko specialiai važiuoti į Vokietiją ir raustis archyvuose.
