Susidaro įspūdis, kad atsidurti didžiojoje politikoje sulig kiekvienais Seimo rinkimais nori vis daugiau piliečių, – prie nuolatinių aktyvistų paprastai prisijungia naujų veikėjų būrys.

Ką rodo skaičiai, susiję su šį rudenį vyksiančiais parlamento rinkimais? Šiemet daugiamandatėje apygardoje dėl mandatų ketina grumtis 17 partijų, kurių sąrašuose – per 1750 kandidatų. Prie vienmandačių apygardų durų – 780 asmenų. Iš viso kone puse tūkstančio daugiau nei prieš ketverius metus.

Žinoma, Vyriausioji rinkimų komisija dalį besiveržiančiųjų į parlamentą dar atsijos, tačiau tendencija akivaizdi.

Jau nieko keista, kad išlikti Seime siekia net 132 dabartiniai tautos išrinktieji, – irgi keliais daugiau nei 2016-aisiais. Į rinkimus eina ir devyni iš 15 šiandieninių ministrų – netgi tie vadinamieji nepartiniai profesionalai, kurie Vyriausybėje atsidūrė 2016 metais.

Bet kokiu atveju piliečiui, kuris dar nėra tvirtai apsisprendęs, už kurį kandidatą ar partiją balsuos, nuo tokių ilgų margaspalvių sąrašų turėtų suktis galva ir raibuliuoti akyse.

Dalies politinių jėgų pavadinimai – vienas už kitą įmantresni, pabrėžiantys gerovę, tautą, teisingumą, laisvę, vienybę, valstybę. Tiesa, po dažnu iš jų slepiasi tie, kurie į valdžią ėjo ir prieš ketverius metus, joje buvo, o dabar, pakeitę iškabą, siekia ten išlikti.

Tai ir Laisvės partija virtę atskilėliai nuo Liberalų sąjūdžio, „socialdarbiečiais“ tapę buvę socialdemokratai, į „Laisvę ir teisingumą“ įsiliejusi buvusių „tvarkiečių“ dalis.

Kiti naujokai – nauji šiems rinkimams susibūrę dariniai. Jų gretose – ir visiškai nauji politikoje veidai, ir senos, jau ne po viena iškaba matytos figūros.

Ne vieną kartą išvertusiųjų kailį regėti ir tų partijų, kurios jau gali vadinti save senomis, sąrašuose. Viena labiausiai šiame kontekste pastaruoju metu skambančių pavardžių – tris dienas Liberalų sąjūdžio lyderiu buvęs, į kitus vežimus po to dėl rinkimų sėdęs buvęs europarlamentaras A.Guoga atsidūrė trečias Darbo partijos sąraše. Į šią vietą jis buvo nustumtas iš antrosios, kurios siekė, tačiau dalis senųjų „darbiečių“ tuo buvo taip nepatenkinti, kad jiems buvo priverstas bent šiek tiek nusileisti net vienvaldis partijos lyderis V.Uspaskichas.

Negana to, Vyriausioji rinkimų komisija ėmė domėtis, ar A.Guoga išties galutinai atsisakė Australijos pilietybės. Jei to nepadarė, negalės dalyvauti Seimo rinkimuose. Beje, atsisakyti Australijos piliečio paso jis žadėjo dar 2016 metais, netgi pranešė, kad pradėjo procedūrą. Bet po miglotos istorijos politikas galiausiai paskelbė tos pilietybės neatsisakantis, nes tai jam netrukdė būti Europos Parlamento nariu.

Tai, kokiu įprastu, net populiariu užsiėmimu Lietuvoje tapo politinė migracija, kokie nestabilūs jų atrankos į partijas mechanizmai ir riboti kadrų rezervai, liudija statistika, atspindinti, kiek dabartinių parlamentarų kandidatuoja į naują Seimą su kita nei prieš ketverius metus vėliava. Tokių – net 33.

Šioje margoje publikoje mėginant įžvelgti kokias nors bendras tendencijas matyti bent trys grupės.

Viena jų – buvę valdančiosios valstiečių frakcijos nariai, kadencijos metu perbėgę į opozicijos gretas ar dabar kandidatuojantys kaip nepriklausomi kandidatai. Antra grupė – buvę „tvarkiečiai“, trečia – buvę socialdemokratai, tapę „socialdarbiečiais“.

Tačiau šiuos politikus, ko gero, vienija vienas dalykas – visi jie yra prastos tiek partijų, tiek visos politinės sistemos būklės simptomai. Kaip ir faktas, kad dabartinė Mišri Seimo narių grupė yra bene gausiausia visų parlamento kadencijų istorijoje, dydžiu prilygusi ne vienai vadinamųjų tradicinių partijų frakcijai.

Juk būtent į Mišrią Seimo narių grupę nuolatos byrėjo įvairūs atskilėliai iš visų pusių. Vieni – kad liktų čia iki kadencijos pabaigos, kiti – kad pailsėtų rinkdamiesi, prie ko vėl prisišlieti.

Žodžiu, tokia politinė mišrainė, į kurią atrodė panašus ir visas šios kadencijos Seimas, nors jame kone visiškai dominavo valstiečiai, be abejo, sukels papildomą sumaištį ir rinkėjų galvose.

Ši sumaištis kai kam gali būti ir naudinga, netgi suteikti galimybę pakovoti dėl mandatų įvairiems specialiai rinkimams kuriamiems ar politiniame užribyje jau vegetuojantiems dariniams, pavyzdžiui, tokiems kaip visada kone demonstratyvia partijos imitacija buvęs violetinis būrelis „Drąsos kelias“.

Šiek tiek net ironiška, kad ištraukus burtus „Drąsos kelias“ buvo įrašytas 1-as partijų rikiuotėje daugiamandatės apygardos rinkimų biuletenyje. Nežinia, ar šiai partijai daug padės iš užjūrio į Lietuvą parskraidinta ir dabar teisiama seniai bankrutavusi jos pranašė, buvusi teisėja N.Venckienė, kuri apkaltos būdu buvo pašalinta iš Seimo.

Tiesa, Vyriausioji rinkimų komisija dar suka galvą, ar šiai „Drąsos kelio“ vėliavnešei leisti dalyvauti rinkimuose.

Mat nors Europos žmogaus teisių teismas yra pasisakęs, kad apkaltos būdu pašalintiems iš parlamento ar kitų pareigų asmenims po tam tikros pertraukos reikėtų leisti kandidatuoti į Seimą, šalies įstatymai šia linkme nepataisyti dar nuo prezidento R.Pakso apkaltos.

Sunku pasakyti, ką nuspręs rinkimų prievaizdai. Tačiau kad ir koks būtų sprendimas, vien tampymasis dėl N.Venckienės kandidatavimo po teismus ar mirgėjimas viešojoje erdvėje gali tapti gana spalvingu šios vangios rinkimų kampanijos epizodu.