Nors, dar būdamas eurokomisaru, V. Andriukaitis dalyvavo Prezidento rinkimuose 2019 m., šį rudenį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą jis nedalyvaus. Tačiau neketina šalintis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP).
– Kokios jūsų, kaip politikos ir socialdemokratų senbuvio, prognozės Seimo rikimams – ko po rinkimų galėtų tikėtis socialdemokratai?
– Rinkimai bus labai įtempti. Nemažai jėgų ir išminties pareikalaus pastarosios kelios savaitės, nes trys partijos varžosi viena šalia kitos – valstiečiai, socialdemokratai ir konservatoriai. Neaišku, kaip seksis Darbo partijai. Tačiau, norint per rinkiminę kampaniją išsikovoti lyderių poziciją, būtina kasdien nepaprastai daug dirbti.
– Kokią įtaką rinkimams gali turėti koronaviruso pandemija?
– Jei situacija ir toliau blogės, susirgimų skaičius Lietuvoje augs, visiškai neaišku, kokia bus rinkimų tvarka. Kokie atsiras suvaržymai? Jei tokių priemonių prireiktų, tai, žinoma, jos turėtų įtakos rinkėjų aktyvumui.
Bet virusas savo nagus rodo ne tik Lietuvoje, bet ir – visame pasaulyje. Jau šiandien akivaizdu, kad jį suvaldyti karantininėmis priemonėmis darosi sunku. Žūtbūt reikia vakcinos.
Be to, visame pasaulyje koronaviruso sukelta pandemija vertinama skirtingai. Visur – labai daug nedrausmingumo. Menkas žmonių sąmoningumas. Žmonės elgiasi bet kaip. Akivaizdu, kad situacija tik aštrės.
Pats nuolatos bendrauju su žmonėmis ir prisiklausau įvairiausių nuomonių – pradedant tuo, kad tas virusas – visiškai nekenksmingas, kad tai – kažkoks išmislas ir kaukių nešioti nereikia, baigiant tuo, jog būtini dar labiau griežtesni kasdienio gyvenimo suvaržymai.
Tačiau reikėtų visiems suprasti, kad virusas yra tarp mūsų, kad tie keturi PSO scenarijai jam pažaboti gali nuolatos keisti vienas kitą.
Pirmasis scenarijus – kai nėra koronaviruso atvejų, antrasis – kai tik pavieniai atvejai, trečiasis – kai pavieniai atvejai perauga į tam tikrus klasterius ir ketvirtasis – kai klasteris tampa epidemijos židiniais.
Taip nebus, kad, neva tai, praėjo pirmoji viruso banga ir daugiau nieko daryti nebereikia. Tie keturi scenarijai ir Lietuvoje keitėsi. Todėl dabar manyti, kad pirmąją bangą jau įveikėme, tikrai neatsakinga. Žmonės turėtų suprasti, kad pandemija tęsiasi, o, ginantis nuo jos, bus naudojamos tokios priemonės, kokių pareikalaus susiklosčiusi situacija.
– Socialdemokratai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo išgyveno ne vieną savo istorinį periodą – partija atsikūrė, po to susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija, o dabar, kaip patys partiečiai sako, vyksta kartų kaita. Ar šį savo raidos slenkstį LSDP jau įveikė?
– Visos politinės partijos išgyvena panašius veiklos ir vystymosi periodus. Kartų kaitos turėtų generuoti idėjas, bet konsoliduoti partijas reikėtų taip, kad nebūtų nuostolių tarp jau patyrusių jų narių ir jaunimo. Žinoma, bet kokie partijų skilimai ar atsiskyrimai darnų bendradarbiavimo tarp kartų klimatą suardo.
– Praėjo jau pakankamai laiko, kai dalis socialdemokratų vis dėlto nusprendė iš partijos pasitraukti ir formuoti savo politinę organizaciją. Kaip jums dabar atrodo, ar tas vadinamųjų bebrų atsiskyrimas ženkliai pakenkė partijai? Ar jį jau galima vertinti iš praeities perspektyvos?
– Manau, kad šiuos įvykius jau įveikė laikas. Tas žodis „bebrai“ tapo tokiu nuvalkiotu viešųjų ryšių žargonu, kad tie pusantro tūkstančio pasitraukusių iš septyniolikos tūkstančių likusių partijos narių gretų tiesiog liko užmarštyje. Jie juk paliko partiją tik dėl valdžios postų.
Kita vertus, nenorėčiau, kad „bebrų“ etiketės būtų klijuojamos Gediminui Kirkilui, Juozui Bernatoniui, Linui Linkevičiui bei kitiems buvusiems kolegoms partijoje, nors kai kurių iš jų veiklai ir nepritariu. Ypač – užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus.
– Kaip jūs vertinate tai, kad dar iki šiol nebaigtas formuoti socialdemokratų rinkimų į Seimą sąrašas? Buvo viešai paskelbta, kad ekonomistas Romas Lazutka jau įrašytas į sąrašą, bet netrukus paaiškėjo, kad tai – netiesa. Staiga vietoj jo atsirado edukologė Vilija Targamadzė, apie kurios planus dalyvauti su socialdemokratais rinkimuose anksčiau nieko nebuvo žinoma.
– Profesorė V. Targamadzė yra daug bendravusi su mūsų partija. Švietimo programoje – nemažai jos idėjų. Todėl sprendimas pakviesti ją dalyvauti rinkimuose socialdemokratų sąraše – visiškai suprantamas.
Kodėl profesorius R. Lazutka pasitraukė ir iš rinkimų sąrašo, ir iš vienmandatės apygardos, aiškaus atsakymo neturiu. Galbūt jam pasirodė per sudėtinga siekti Seimo nario mandato vienmandatėje apygardoje, nes žmonėms iš akademinio pasaulio nelengva nuolatos bendrauti su rinkėjais. Tačiau visos jo idėjos, pasiūlymai tikrai liko socialdemokratų rinkiminėje programoje. Net neabejoju, kad su profesoriumi bus bendradarbiaujama ir po rinkimų, įgyvendinant programą.
– Apie kokias koalicijas, sudarant valdančiąją daugumą su kitomis partijomis, po rinkimų galėtų svarstyti socialdemokratai?
– Šiandien man jau visiškai aišku, su kuo socialdemokratai negalėtų eiti į koaliciją – su konservatoriais dirbti sykiu tikrai nebūtų įmanoma. Net ir dėl kokių nors pragmatinių tikslų jungtis su jais būtų pati didžiausia strateginė klaida.
Konservatoriai turi savo rinkėjus, savo specifinę filosofiją. Jų gretose – labai daug „ura patriotizmo“, jie uzurpavę meilę Tėvynei ir lengva ranka kitaminčiams klijuoja tautos priešų etiketes. Visa tai ne vienija, o skaldo visuomenę.
Socialdemokratų rinkėjai vadovaujasi absoliučiai kitokiomis vertybėmis. Tarp jų yra ir leberalių, ir pragmatinių, ir šiuolaikiškai mąstančių žmonių. Pagaliau – jie neišpažįsta to „ura patriotizmo“. Todėl logiškiausia būtų, jei socialdemokratai savo jėgas vienytų su kairės ir centro kairės politinėmis jėgomis.
– Kodėl jūs pats nedalyvaujate rinkimuose?
– Priežastis – visiškai suprantama. Kadangi užėmiau PSO Europos biuro direktoriaus Hanso Kluge's specialaus patarėjo ir pasiuntinio pareigas, privalau laikytis politiškai neutralios pozicijos. Be to, man rankas suriša ir veikla Jungtinėse Tautose.
Kol kas norėčiau gilintis į sveikatos apsaugos problemas visame pasaulyje, o ypač kelia nerimą tai, kad visose šalyse skausmingai trūksta gydytojų ir medicinos seserų. Ir ne tik provincijoje, bet ir – ištisuose regionuose.
Medikų migravimas iš neturtingų valstybių į turtingesnes iškreipia sveikatos apsaugos sistemą visoje Europos Sąjungoje. Kaip spręsti šias problemas Europoje – itin aktuali ir nebeatidėliotina tema. Norėčiau ties ja padirbėti bent trejus metus.
– Vadinasi, bent trejiems metams iš Lietuvos politinio gyvenimo pasitraukėte?
– Stengsiuosi būti aktyvus, sprendžiant opiausias sveikatos apsaugos sistemos problemas. Neseniai dalyvavau didelėje konferencijoje, kaip įveikti vėžį. Ši tema tikrai neišnyks iš mano darbotvarkės ir ateityje. Matau Lietuvoje nemenkų problemų ir dėl retų ligų gydymo. Todėl, neabejotinai, dalyvausi sveikatos apsaugos politikoje.
– O kaip vertinate tai, kad pastaruoju metu nemažai žmonių mirė tik dėl to, kad jiems laiku nebuvo suteiktos šiais laikais pačios elementariausios sveikatos paslaugos? Esą dėl koronaviruso – nauja tvarka ligoninėse.
– Mano galva, buvo padaryta didžiulė klaida, kad, prasidėjus karantinui, ligoninėse buvo sustabdytos visos planinės operacijos. Reikėjo medikus apginkluoti visomis apsaugos priemonėmis ir kuo plačiau atlikinėti tiek greituosius, tiek serologinius testus.
Infekuotus asmenis derėjo gydyti tik tam skirtose medicinos įstaigose, o sveikiems pacientams kitose medicinos įstaigose buvo būtina atlikti planines procedūras ar operacijas.
Deja, medicinos įstaigų organizaciniame darbe buvo padaryta nemažai neapgalvotų sprendimų.
