Protestuojant prieš nekenčiamą režimą užlipti ant gatvės suolo prieš tai nusiavus batus, o po to dar susirinkti šiukšles – tokios revoliucijos dar neteko matyti. Kaip ir arti 200 tūkst. protestuotojų Minske, susirinkusių į milžinišką būrį ir nieko konkretaus iš akcijos organizatorių neišgirdusių.

Sąjūdis bent jau turėjo aiškiai kalbančią iniciatyvinę grupę, kuri per pertraukas tarp mitingų ruošėsi suvažiavimui – su programa ir parlamentinės kovos planu. Panašiu keliu turėtų eiti ir Koordinacinė taryba, bet ji atrodo jei ne valdžios išgąsdinta, tai tikrai vis dar sutrikusi, nežinanti, kaip elgtis toliau.

Nustebau, kai protesto pagrindu nebuvo pasirinktas buvusio kandidato į Baltarusijos vadovo postą V.Cepkalos pasiūlytas Nacionalinis gelbėjimo frontas, galintis organizuoti rėmimo grupes plačiu mastu ir surengti rimtą politinį forumą rengiantis naujiems tiek prezidento, tiek parlamento rinkimams. Anot taiklaus rašytojos J.Latyninos pasakymo, yra revoliucija, bet nėra revoliucionierių.

Žinoma, tai nemenkina įspūdingo Baltarusijos dvasinio pakilimo vaizdo, kuris įkvepia ne tik baltarusius. Mano dešimties metų anūkei Laisvės kelias buvo didelė šventė, patriotinis auklėjimas lauko sąlygomis.

Deja, permainų siekio impulsas, nepaverstas sisteminiu politiniu darbu, gali staigiai pakilęs greitai ir užgesti, likti tiktai romantiniuose prisiminimuose, dainose ar eilėraščiuose. Visa valdžia, matoma ir slaptoji, komunikacinė ir ekonominė, Baltarusijoje tebėra A.Lukašenkos ir jo aplinkos rankose.

Kol kas visiškai nieko valdžios struktūrose nepasikeitė, net nesusvyravo.

Atsistatydinusi vyriausybė pagal konstituciją vėl patvirtinta faktiškai tos pačios sudėties, nors rankų nesusitepusieji galėjo pasinaudoti proga ir nebūtinai demonstratyviai pasitraukti. Nusprendė, kad A.Lukašenka liks, ir gal net visą „kadenciją“, valdžioje?

Lakstymas su automatu be šovinių tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailas. Iš tikrųjų siunčiama žinia, kad, nepakeitus valdžios jau pirmosiomis dienomis, kitos progos šturmui jau nebebus. Prasidėjus rudeniniams lietums vis daugiau protestuotojų liks namuose prie kompiuterių.

Taiki revoliucija nepasibaigs, bet A.Lukašenkos teisiamųjų suole dar teks palaukti. O gal to teismo ir nebus. Iš pradžių akivaizdžiai sutrikęs diktatorius pamažu atsigauna, ir neabejoju, kad jau ne vienas pats rengia sveiko kailio išnešimo iš mūšio lauko planą. Be šalininkų tai sunku padaryti. O tokių yra – ir ne vien smogikai, kurie nuo senų laikų ruošiami Minske.

Tai gerai žino ir Lietuvos gyventojai, ir pareigūnai, mokęsi tenykštėje milicijos mokykloje. O kokie tipai tarnauja OMON, užtenka prisiminti kontrolinius šūvius į galvą Medininkų pasienio poste.

Bet vien represijomis, kad ir pasirinktinai vykdomomis, toli nenuvažiuosi. A.Lukašenka – gudrus veikėjas, kitaip tiek ilgai valdžioje nebūtų išsilaikęs. Iš naujo patvirtinęs vyriausybę paliko joje net Rusijos propagandoje linksniuotą kaip provakarietišką užsienio reikalų ministrą V.Makėjų.

Jau kitą dieną, savaime suprantama, su A.Lukašenkos pritarimu ministras paskambino į JAV valstybės departamentą ir padėkojo už paramą Baltarusijos savarankiškumui.

Vašingtonas, iš pradžių pasmerkęs diktatoriaus elgesį su protestuotojais ir paraginęs perskaičiuoti balsus, dabar kalba tiktai apie politinių kalinių paleidimą, o apie rinkimus tyli. Nenustebčiau, jeigu A.Lukašenka vėl pradėtų žaisti su Vakarais. Ir dar nežinia, ar nepasisektų.

Europos Sąjungos lygiu apie sankcijas režimui kol kas tik kalbama. Keistai nuskambėjo ir Prancūzijos prezidento E.Macrono kalbėjimas apie įvykius Baltarusijoje kaip apie kitą Ukrainą. Neaiški ir Vokietijos pozicija. Atsargiai elgiasi Ukraina. Savo ruožtu A.Lukašenka taip pat nenori sugriauti tiltų su Maidano tėvyne.

Bet kuriuo atveju klaidinga manyti, kad A.Lukašenka su karine ekipuote tūnos kabinete ir dairysis pro langą, kada jį jau puls. Teisinga sakyti, jog diktatoriaus dienos suskaičiuotos, bet jis pats tikisi tų dienų suskaičiuoti daugiau nei Koordinacinė taryba ar apžvalgininkai. O štai jeigu streikai gamyklose taptų organizuotu procesu, valdžios dienų skaičius gerokai sumažėtų.

Tai ir yra didžiausias diktatoriaus galvos skausmas. Kol kas visuotinio nacionalinio streiko neįvyko. Grasinimų uždaryti įmones „neklaužadas“ A.Lukašenka taip pat neįvykdė. Spėju, kad Batia vėl lips ant politinės statinės ir bandys pakartoti žengimo į politikos dangų kelią.

Kalbėti įtaigiai jis moka. Esu to liudininkas. A.Lukašenka į valdžią atėjo ne karinio perversmo būdu, o po kalbų su įmonių darbininkais apie nuožmią kovą su korupcija, banditais ir veikėjais, siekiančiais „prichvatizuoti“ žmonėms priklausančias įmones.

Kolchozų susirinkimuose nustėrę žmonės klausėsi, kaip V.Landsbergis šienavo visų rūšių kolchozus, o Baltarusijoje būsią dar blogiau. A.Lukašenkos „žinios“ apie žemės ūkį bemat nuginkluodavo bet kurį norintį ginčytis. Skaičiai, palyginimai su sąjūdinėmis reformomis Lietuvoje tarsi lietus pylėsi ant klausytojų galvų. Nereikia pamiršti, kad anuo metu ir A.Brazauskas buvo įvaldęs „statistikos“ skleidimo meną.

A.Lukašenka dabar supranta, kad ateina galas jo kurtam „baltarusiškam socializmui“, bet artėjančią didžiąją privatizaciją, kurioje norėtų dalyvauti ir Rusija, jis savo stiliumi dar tikrai pakomentuos. Ir suras atidžiai besiklausančių.