Šią savaitę V.Adamkui Vilniuje įteiktas žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atminimą įamžinantis „Prometėjo“ apdovanojimas.
Taip įvertinti ne tik dešimtmetį nuosekliai Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę plėtojusio buvusio mūsų šalies vadovo nuopelnai, bet ir siunčiamas signalas, kad Varšuva santykius su Vilniumi laiko svarbiais ir pasirengusi juos toliau stiprinti.
Skiriant „Prometėjo“ apdovanojimą lemiamą žodį, be abejo, taria Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis, faktinis valstybės vadovas, žuvusio L.Kaczynskio brolis Jaroslawas.
Pernai pirmasis „Prometėjas“ įteiktas dabartiniam Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai, o šįmet – V.Adamkui.
Šį apdovanojimą V.Adamkui įteikė ilgametė prezidento L.Kaczynskio bendražygė, buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga. Ji apskaičiavo, kad šie du lyderiai buvo susitikę daugiau kaip 40 kartų.
Dėkodamas už apdovanojimą buvęs Lietuvos vadovas jausmingai prisiminė bičiulystę su L.Kaczynskiu ir pabrėžė, kad jo tikslas buvo grąžinti Europai savivertės jausmą ir nuostatą, jog Europos vertė ir didybė – ne piniguose, ne technologijoje, o pirmiausia vertybėse.
V.Adamkus kalbėjo ir apie šių dienų įvykius – kvietė nepamiršti rytinių kaimynų, tarp jų Baltarusijos, kaip jų nepamiršo L.Kaczynskis.
Džiaugdamasis Lietuvos ir Lenkijos ryšiais V.Adamkus apgailestavo, jog dvišaliai projektai klimpsta dėl biurokratinių derinimų.
Buvęs Lietuvos vadovas priminė, kad dar 2001 metais buvo politiškai sutarta dėl šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių kaimynines šalis jungiančių greitkelių, geležinkelio linijos, energetinių tinklų, tačiau iki šiol šie projektai nėra baigti.
Iškilmingoje „Prometėjo“ apdovanojimo teikimo V.Adamkui ceremonijoje Prezidentūroje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, taip pat Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, kiti garbingi asmenys.
Beje, renginio svečiams krito į akis, kad pasveikinti V.Adamkaus garbingo apdovanojimo proga neatvyko kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri būdama šalies vadovė nuolat ignoravo V.Adamkų. Jos atstovė pranešė, kad kvietimą buvusi šalies vadovė gavo, bet atvykti negalėjo, nes turėjusi svarbesnių reikalų.
„Prometėjo“ apdovanojimo laureatas V.Adamkus atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
– Mūsų pokalbį tenka pradėti ne prisiminimais apie jūsų bičiulystę su L.Kaczynskiu, o įvykių Baltarusijoje aptarimu, nes šios šalies miestų gatvėse liejasi prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą ir suklastotus rinkimų rezultatus protestuojančių baltarusių kraujas.
Ar jums tai neprimena vadinamosios Oranžinės revoliucijos Ukrainoje?
Tada su tuomečiu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu skubiai išskridote į Kijevą padėti spręsti ten kilusios politinės krizės.
– Kai prasidėjo masiniai protestai po suklastotų rinkimų Baltarusijoje, iškart prisiminiau įvykius Ukrainoje.
Tik Baltarusijoje padėtis visiškai kitokia.
Mane labiausiai sukrėtė per televiziją rodomi vaizdai – žmonės brutaliai mušami gatvėse, omonininkai guminėmis lazdomis daužo ir moteris, ir vaikus, spardo netgi parkritusius ant žemės taikius protestuotojus.
Tai man priminė net ne Ukrainos Oranžinę revoliuciją, o ankstesnius ir siaubingesnius sovietinius laikus, kai žmonės buvo grūdami į kalėjimus už kiekvieną garsiai pasakytą laisvesnį žodį.
Pagalvojau, kad tai panašu ir į lietuvių išgyvenimus nacių okupacijos metais, kai mūsų jaunimą gabendavo prievartiniams darbams Vokietijoje, – taip dabar baltarusius gaudo gatvėse kaip fašistai besielgiantys A.Lukašenkos smogikai ir sumuštus veža į areštines.
Turiu vilties, kad gal represijos Baltarusijoje – jau paskutiniai sovietų ir nacių laikus primenantys įvykiai mūsų regione. Tikiuosi, kad baltarusiams pavyks nusikratyti diktatūros ir išsikovoti tokias pilietines laisves, kokias turime mes, lietuviai.
– Penkis dešimtmečius gyvendamas JAV gerai žinojote, kaip trokšta laisvės sovietų okupacijos slegiami lietuviai, tapęs Lietuvos prezidentu savo akimis matėte, kaip už laisvę grumiasi ukrainiečiai, dabar atėjo baltarusių eilė.
Gal laisvės troškimo neįmanoma užgniaužti jokiomis represijomis ir visos diktatūros anksčiau ar vėliau pasmerktos žlugti?
– Jūs pasakėte tai, ką ir aš galvoju, – nė kiek neabejoju, kad žlugs ir A.Lukašenkos režimas.
Savo akimis regėjau, kaip išsilaisvino Lietuva, vėliau Gruzija, Ukraina.
Girdėjau, kad užsienio komentatoriai lygina taikią baltarusių kovą su ankstesniu lietuvių išsilaisvinimu nuo sovietinio jungo.
Gal mes kiek įkvepiame kaimynus, nes buvome vieni pirmųjų. Laisvė neturi geografinių ribų – jos trokšta visi žmonės.
Lietuviai gerai supranta baltarusius ir juos tvirtai remia. Išgyvenau jaudinančias akimirkas, kai drauge su 50 tūkstančių tautiečių, susikibusių rankomis, stojau į Baltijos kelią primenančio Laisvės kelio grandinę, kuri sujungė kovojančią Baltarusiją su Lietuva ir visa Europos Sąjunga.
Pasiuntėme baltarusiams žinią, kad jie ne vieni, mes – su jais.
– Jūs visą dešimtmetį vadovavote Lietuvai ir per tą laiką mūsų šaliai pavyko susiderėti dėl narystės ES ir NATO.
Matydami, kas dabar dedasi Rytuose, dar geriau suvokiame, koks tai milžiniškas laimėjimas ir saugumo, ir ekonominiu požiūriu, ir demokratinių vertybių prasme.
Atrodė, Europa ir visi Vakarai toliau tvirtai eis tolesnės integracijos keliu.
Bet ar galėjote tada nujausti, kad prabėgs 15 metų ir Jungtinė Karalystė paliks Bendriją, JAV prezidentu taps Donaldas Trumpas, kuris paskelbs, kad „Amerika – pirmiausia“, o santykius su euroatlantiniais sąjungininkais europiečiais ims vertinti pirmiausia pagal ekonominę ir finansinę naudą amerikiečiams?
– Taip, man tai kelia nusivylimą. Kartais klausydamasis, ką JAV prezidentas kalba apie pasaulio reikalus ar euroatlantinius santykius, kaip jis veikia, nesuprantu tokio elgesio. Kad ir sprendimas atitraukti dalį JAV karinių pajėgų iš Vokietijos. Nors, reikia pripažinti, dabartinė JAV administracija žengė ir žingsnių, kuriais stiprinamas Europos saugumas.
Minime D.Trumpą, bet pasidairę po pasaulį rastume ir daugiau į jį panašių prezidentų.
Yra jų ir Europoje, tik neminėsiu pavardžių.
– Bet kodėl už tokius politikus ir politiką žmonės balsuoja per rinkimus?
– Manau, todėl, kad jie nusivylė iki šiol vyravusia ideologija, politiniu sąstingiu, nesugebėjimu deramai atsiliepti į naujus iššūkius demokratijai.
Globalus atsitraukimas nuo liberalių vertybių ir demokratinių valstybių vienybės silpnėjimas neįvyko per vieną naktį.
Nežinau, kaip sustabdyti šį Vakarus silpninantį procesą. Tačiau turiu vilties, kad pirmiausia mūsų regionas – Vidurio Europa – ras bendrą kalbą ir suvienytomis jėgomis atrems naujus pavojus.
– Nusigręžimas nuo liberalių idėjų juntamas ir Vidurio Europos regione – Vengriją dešimtmetį valdo dažnai autokratu vadinamas Viktoras Orbanas, Briuselis priekaištauja už europinių vertybių nepaisymą ir Lenkijos valdžiai. Lietuvai taip pat dešimtmetį vadovavo diktatoriškų užmojų prezidentė.
Galbūt atėjo tokie laikai, kai daug kur pasaulyje žmonės nusivylė liberalizmu ir ilgisi tvirtos rankos?
– Visą gyvenimą man buvo artimos liberalizmo idėjos, esu įsitikinęs, kad jos labai praturtino žmoniją, padėjo atsiskleisti jos kūrybinėms galioms.
Tačiau turiu pripažinti, kad liberalais save vadinantys Lietuvos politikai mane nuvylė. Jie tik kalba apie liberalizmą, o dažnai elgiasi visiškai neliberaliai.
Turbūt ir kitose šalyse būta nemažai nusivylimo konkrečia liberalių partijų politika, bet dėl to nereikia kaltės versti liberalizmo ideologijai. Ji glūdi ES pamatuose, o šios Bendrijos sukūrimas – didžiausias Europos laimėjimas.
NATO mums garantuoja karinį saugumą. Galima įsivaizduoti, kaip dabar, agresyvėjant Rusijos politikai, neramiai jaustumės mes, jei mūsų negintų Šiaurės Atlanto aljanso skydas.
Bet atsiskleidė kitos grėsmės, susietos su žmonijos technologine veikla. Kalbame apie skrydžius į kitas planetas, net apie įsikūrimą jose ateityje, o negalime sustabdyti pavojingos klimato kaitos.
Be to, manau, kad nauji technologiniai pasiekimai stumia jaunąją kartą į uždarumą, susvetimėjimą, nuskurdina dvasiškai ir tai silpnina vakarietiškas solidarumo, bendro gėrio kūrimo vertybes.
Žinoma, kūrybingi žmonės neišnyko, tiktai gal jų balsas girdimas silpniau ir jie netampa pavyzdžiu visuomenės daugumai, linkusiai apsiriboti savo asmeninės gerovės siekiais ir vartojimo galimybėmis.
Mano manymu, dvasinis skurdėjimas juntamas ir Lietuvoje, nors, pavyzdžiui, kasmetė Vilniaus knygų mugė rodo, jog lietuviai vis dar domisi knyga, spauda, rašto kultūra.
Vadinasi, ne viskas prarasta ir galbūt dvasinis žmonių gyvenimas vėl atsigaus.
– Tačiau ekonomistai jums paprieštarautų – Lietuva esą dar niekuomet negyveno taip turtingai.
– Be abejo, negali nematyti Lietuvos materialinės, ekonominės pažangos. Nors važiuodamas per šalį dar matau pakelėse griūvančių pastatų, miestų ir miestelių centrai jau sutvarkyti, išpuošti. Savivaldybės galėjo jau seniai nugriauti ir tuos neprižiūrimus sovietinės praeities vaiduoklius.
Ekonomiškai atsigauna ir Lietuvos žemės ūkis, nors man gaila, kad tūkstančius hektarų valdantys stambieji žemvaldžiai ir jų bendrovės išstumia tradicinius lietuviškus ūkius, turinčius 15–50 hektarų žemės.
Iš šių ūkių išaugo lietuvių šviesuomenė, kūrusi Lietuvos valstybę, kultūrą.
– Lietuvoje žmonės pasigenda ne vien socialinio teisingumo. Abejojama teismų sprendimais, daug nusiskundimų teisėsaugos įstaigų darbu.
Jūs skyrėte daug dėmesio teisėsaugai, bet nemėginote diriguoti jos pareigūnams.
Ar neįžvelgiate, kad po jūsų valdymo dešimtmečio teisėtumo ir demokratijos Lietuvoje sumažėjo dėl jus pakeitusios D.Grybauskaitės polinkio manipuliuoti teisėsauga?
– Atsakysiu trumpai: manipuliavimas teisėsauga mirtinai pavojingas demokratijai, kelia didžiulę grėsmę valstybei ir turėtume visomis jėgomis stengtis, kad šis reiškinys negrįžtamai išnyktų.
Negalėčiau sakyti, kad Lietuvoje visai nėra teisingumo, nėra sąžiningai dirbančių pareigūnų, bet matau labai daug piktnaudžiavimo. Skelbiame, kad politikai atsiriboję nuo teisėsaugos sprendimų, tai įtvirtinta įstatymais, bet realybė smarkiai skiriasi nuo teorinių lozungų.
– Gal tikitės, kad prezidentui G.Nausėdai pavyks atriboti teisėsaugą ir nuo politinių interesų grupių, ir nuo verslo grupuočių įtakos?
– Taip, bet matau, kaip jam nelengva. Sąmoningai prie jo kabinėjamasi, išpučiamos visokios smulkmenos. Man skaudu tai net girdėti, o kitiems ne gėda taip elgtis.
Norima tik kenkti, bet ne padėti. Tai savotiškas mūsų nihilizmas, neturintis nieko bendra su rūpinimusi valstybe, politikos lygiu.
Vis dėlto aš esu optimistas – tikiuosi, kad, kol visiems laikams užmerksiu akis, dar išvysiu Lietuvoje daugiau geranoriškumo ir sulauksiu, kada patyčias pakeis geresnius sprendimus padedanti rasti kritika.
