Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia – Pasklidus gandams, kad kunigystę meta dėl nėščios savo sekretorės, klebonas E.Troickis nutraukė tylą.
Pasitraukimas iš kunigystės – ilgas ir sudėtingas procesas. Be to, dažną apie tai svarstantį kunigą kankina finansinis išgyvenimo klausimas.
Edgaras Vegys prieš kiek daugiau kaip metus parašė prašymą atleisti nuo kunigo įžadų, bet vis dar yra kunigas, nors nevykdo įsipareigojimų. 34 metų vyras Vilniuje dirba floristu ir nebando paskubinti proceso, kuris kartais gali trukti metų metus.
Kunigystei E.Vegys skyrė 15 metų. Septynerius iš jų studijavo, metus buvo diakonas, o septynerius kunigavo. Tarnystę Dievui jis pradėjo Druskininkuose, paskui trejus metus dirbo Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo asmeniniu sekretoriumi – buvo pirmasis, paskirtas į šias pareigas. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje E.Vegys buvo kunigas-rezidentas, kuris mišias aukodavo tik laisvu nuo darbo kurijoje metu.
Vėliau dar trejus metus E.Vegys buvo Lietuvos kariuomenės kapelionas, kol galiausiai parašė prašymą išeiti iš kunigystės.
Buvęs kunigas neturėjo kitų priežasčių trauktis – tik dvasinę būseną, nes teigia neatradęs savęs kunigystėje. Jis iki šiol nesvarsto apie šeimą, vaikus. Tačiau E.Vegys neslepia, kad vis tiek sulaukė nepalankių vertinimų dėl tokio žingsnio, nors pats kaip tik jaučiasi pasielgęs itin atsakingai.
– Kaip apsisprendėte tapti kunigu? – paklausiau E.Vegio.
– Šeima iš mamos pusės buvo labai religinga. Vis dėlto visus ištiko šokas, kai pasakiau, kad stoju į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją.
Mano pasirinkimui didesnės įtakos turėjo jaunimo bendruomenė, o ne šeima. Dalyvaudavau krikščioniškos Lietuvos Kolpingo draugijos seminaruose, stovyklose, paskui keliai atvedė iki Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro.
Tada į Lietuvos jaunimo dienas rinkdavosi keli tūkstančiai jaunų žmonių, į pasaulines – net ir milijonai, kaip, pavyzdžiui, Kelne (Vokietija). Kai matai, kaip visi drąsiai meldžiasi ir šlovina Dievą, pats įgyji drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Augau Jašiūnų miestelyje apie 20 km nuo Vilniaus. Susimąsčiau apie kunigystę, nes norėjau ir toliau likti toje krikščioniškoje jaunimo bendruomenėje, kad ir vaidindamas kitą vaidmenį. Juolab kad kartą vienas kunigas paklausė, ar niekada nesvarsčiau tapti kunigu? O kodėl ne? – pagalvojau.
– Ar kunigų įžadai laikytis celibato ir skaistumo negąsdino?
– Idealizmo burbule apie tokius dalykus nesusimąstai. Tada galvoji tik apie tai, kaip smagu būti toje bendruomenėje. Žinojau kur einu ir ką renkuosi, bet nesureikšminau.
Seminarijoje su bendramoksliais kiekvienas gyvenome tarsi savo pasaulyje. Pasitaikydavo bendrų pasisėdėjimų, nuvykdavome į pirtį, bet su studijų draugais neteko apie tai kalbėtis.
Tie pokalbiai nėra tabu, tačiau seminarijoje yra dvasios tėvas, pas kurį eini ne tik išpažinties, bet ir išsikalbėti. Su juo svarstydavome, kaip išgyventi emocijas, kurios kyla, kai, pavyzdžiui, mieste pamatai reklamą su kūdikį laikančiu vyru. Tai – prigimtiniai dalykai ir niekur nuo jų nepabėgsi.
Bet supranti, kad pats pasirinkai tokį kelią ir padedamas dvasios tėvo, rasdamas papildomos veiklos, šias emocijas nuslopini. Kai stengiesi negalvoti, tai ir negalvoji. Seminarijoje tam ir laiko nėra. Keliesi šeštą ar dar anksčiau. Tada – rytinė malda, pusryčiai, mišios, paskaitos, vėl malda, pietūs, darbai, kuriuos privalai padaryti. Taip įsisuki į rutiną, kad daugiau pamąstyti gali tik tada, kai gauni mėnesį atostogų.
Neslėpsiu: kaskart išvykęs atostogų, nežinodavau, ar grįšiu į seminariją. Bet grįždavau, nes buvo baisu mesti mokslus.
Baigiau seminariją, tapau kunigu ir po kokių trejų darbo metų vėl susimąsčiau, ar mano vieta yra ten. Bet tada vėl mintys – kam aš būsiu reikalingas su teologijos, filosofijos ir religijos mokslų diplomu? Nesinori parduotuvės kasoje sėdėti, nes ten irgi jausčiausi nelaimingas. O būti kunigu yra truputį patogiau. Taip ir trypčioji vietoje.
– Ar būdamas aktyvus kunigas sulaukėte daug gundymų nesilaikyti įžadų?
– Aš neturėjau tokių patirčių. O gal nenorėjau to matyti ir tiesiog nemačiau. Stengdavausi bendrauti tik su savo draugais. Atsisakydavau kvietimų į gedulingus pietus ar krikštynų šventę. Padariau savo darbą, atlikau patarnavimus ir viso gero – nenorėdavau megzti naujų draugysčių, nes man pakako jau esamų draugų. Su kitais buvo neįdomu.
Įsipareigojimai ėmė varginti
– Kokios priežastys paskatino trauktis iš kunigystės?
– Visada laikiausi taisyklės būti sąžiningam pirmiausia sau ir gyventi gyvenimą, kokio noriu aš pats. Būdamas kunigas nueidavau į barą ar naktinį klubą pasilinksminti. Neprisigerdavau, bet man reikėjo atsipalaiduoti. Kartą klube sutikau porą merginų iš parapijos, kurioje dirbau diakonu. Pašokome ir išsiskirstėme.
Rūkiau nesislapstydamas. Kaip ir nusipirkdavau vyno parduotuvėje.
Pasitaikydavo tokių, kurie klausdavo, kaip aš, būdamas kunigas, galiu taip elgtis. O mane stebino tas klausimas, nes žmonės turi žinoti mano ydas. Negaliu prie šventoriaus užsidėti šventuolio kaukės ir vaidinti tokį, koks nesu.
Bet daug svarbiau, kad pradėjau blogai jaustis bendraudamas su žmonėmis, kurie pas mane ateina.
Man nebepatiko jiems pamokslauti – parengti pamokslą tapo kančia. Kai kurie kunigai nesuprasdavo, kodėl negaliu suregzti kelių sakinių, o aš atsakydavau, kad Šventajame Rašte viskas protingiau surašyta nei aš galiu papasakoti.
Sunku rasti vieną priežastį, dėl kurios galiausiai pasitraukiau. Jų buvo visas kompleksas. Į kunigų seminariją įstojau taip ir nenuvažiavęs į stojamuosius Vilniaus dailės akademijoje – nuo paauglystės domėjausi menais.
Bažnyčioje visada lyg ir turėjau gerą darbą, bet, matyt, tai nebuvo tai, ką išties norėjau daryti. Aš augau skirdamas daug laiko krikščioniško jaunimo veiklai, o čia niekada taip ir negavau dirbti su jaunimu.
– Ar bandėte apie tai kalbėtis su arkivyskupu G.Grušu?
– Ne. Buvo vienas pokalbis su vyskupu, kai norėjau vykti į JAV studijuoti bažnytinės komunikacijos. Jau žinojau, kur norėčiau studijuoti, bet jis manęs neišleido. Pasiūlė po metų ar dvejų vykti studijuoti į Romą. Į Romą nenorėjau, nes ten visi vyksta, o aš norėjau išjudinti užsistovėjusį vandenį ir parodyti kitą mąstymo kryptį. Kadangi neišleido, daugiau ir neprašiau.
– Nesijautėte įskaudintas?
– Niekada neklausiau tokio vyskupo sprendimo motyvų. Vienus jis išleidžia studijuoti, kitų neišleidžia. Vieniems pasiūlo studijuoti viena, kitiems – kita. Tai nėra diktatūra. Per kunigystės šventimus pasižadi paklusnumą vyskupui. Man pasakė „ne“ ir nedariau iš to problemos. Tai tikrai nebuvo priežastis, dėl kurios išėjau iš kunigystės.
Juolab kad arkivyskupas mane daug kur išleisdavo. Pavyzdžiui, organizavau įvairius renginius, važinėjau į jaunimo stovyklas JAV. Tam, kad ten išvykčiau, reikėdavo sutvarkyti aibę popierių, nes norint dirbti su vaikais Amerikoje reikia atitikti griežtus reikalavimus. Arkivyskupas tuos popierius sutvarkydavo.
Galėtų bet kada grįžti
– Jūsų išėjimas buvo gerai apmąstytas ar spontaniškas?
– Svarsčiau porą metų. Apie tai kalbėjausi ir su bičiuliais pasauliečiais, ir su kai kuriais kunigais. Kai pirmąsyk apie tai prabilau, kunigai nesuprato, kas su manimi darosi – buvau geras studentas, paskui – arkivyskupo sekretorius, organizavau daug renginių, žmonės mane mylėjo ir vos ne ant rankų nešiojo, o aš kalbėjau apie pasitraukimą.
Bet kai jie suprato kaip jaučiuosi, suprato ir tai, kodėl apie tai mąstau. Tiesa, vis dar yra tokių, kurie yra įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į kunigystę.
Kunigystėje man kažko trūko. Viską dariau per kančias. Prieš žmones, su kuriais dirbau, jaučiau atsakomybę. Nors niekas nedraudžia kunigui eiti į barą, viduje vis tiek kirbėjo priekaištas, kad nenoriu būti atsakingas prieš bendruomenę.
Paskui daug kartų manęs klausė, ką mąstau apie šeimą. Visada atsakau, kad buvau atsakingas už savo parapijos žmones, tad bent kol kas nenoriu būti vėl už ką nors atsakingas. Turiu šunį ir man per akis atsakomybės rūpintis juo. Gal dar turi praeiti daugiau laiko, kad mano nuomonė pasikeistų?
– Apie tai, kad norite pasitraukti iš kunigystės arkivyskupui G.Grušui pranešėte 2019 m. gegužės 2 dieną, bet iki šiol esate kunigas. Koks apskritai yra pasitraukimo procesas?
– Nesiekiau pabėgti nuo bendruomenės, norėjau išeiti pagal taisykles, kad net tada, kai mane grąžins į pasauliečių luomą, galėčiau toliau praktikuoti krikščionišką gyvenimą, eiti į Bažnyčią, būti kitoje altoriaus pusėje. Man tai svarbu.
Jei nebendradarbiauji su vyskupu ir nepradedi oficialaus pasitraukimo proceso, vyskupas tave suspenduoja. Kitaip tariant, netenki savo kunigiškų įgaliojimų ir užtrauki sau kanoninę bausmę suspensą.
Bet jei bendradarbiauji, jei kalbiesi su vyskupu, parašai oficialų raštą, pasitraukimas vyksta sklandžiai ir niekas nedaro iš to problemų. Įšventinimas į kunigus yra procesas, išėjimas iš kunigystės irgi yra procesas.
Aš parašiau laišką vyskupui G.Grušui ir laišką popiežiui, kurį perdaviau vyskupui. Vyskupas tuos laiškus perskaitė, tada pasikvietė mane pokalbio ir pasiūlė šį savo sprendimą apsvarstyti rekolekcijose. Po savaitės svarstymų mano sprendimas nepasikeitė, tad vyskupas galiausiai atleido nuo visų kunigiškų įsipareigojimų. Aš toliau lieku veiksnus kunigas, bet negaliu aukoti mišių ir teikti sakramentų.
Kiek truks mano grąžinimas į pasauliečių luomą, priklauso nebe nuo vyskupo, o nuo popiežiaus.
Jei kunigas sukuria šeimą (jis gali sukurti civilinę santuoką), natūralu, kad Bažnyčia nestabdo proceso, o deda visas pastangas, kad atlaisvintų kunigą nuo jo įsipareigojimų. Tačiau dabar nėra priežasties mane greitai grąžinti į pasauliečių luomą, nes Bažnyčia apskritai nedaro greitų sprendimų. Ji duoda laiko pasvarstyti ir neuždaro durų. Pagal pastarąją popiežių praktiką, jaunų kunigų į pasauliečių luomą jie negrąžina tol, kol šiems nesukanka 40 metų.
– Jei persigalvotumėte, galėtumėte vėl būti kunigas?
– Grįžti galėčiau bet kada. Reikėtų tik vyskupui parašyti laišką, kad padariau klaidą, kad vėl noriu būti kunigas, o tada vyskupas, matyt, vėl siųstų į rekolekcijas pamąstyti ir paskirtų į kokią nors parapiją.
Vieni palaikė, kiti smerkė
– Kokių reakcijų sulaukėte, kai apsisprendėte trauktis iš kunigystės?
– Buvo du frontai, kurie susikibo vienas su kitu. Kad mano pasitraukimas nebūtų apipintas gandais, tą pat dieną, kai pranešiau vyskupui, laišką su savo motyvais įkėliau ir į socialinius tinklus.
Sulaukiau didelio tikinčiųjų bendruomenės palaikymo. Bet pasitaikė ir tokių, kurie mane smerkė. Tretiesiems buvo liūdna dėl tokio mano sprendimo ir aš juos suprantu: parapijoje su kai kuriais bendruomenės nariais bendravome daugiau, tad jiems išties buvo liūdna, kad traukiuosi, nors jie manęs nepasmerkė.
Ta pati situacija buvo ir su kunigais. Dalis kunigų, su kuriais bendrauju iki šiol, suprato mano pasirinkimą. Dalis to sprendimo vis dar nesupranta ar smerkia.
– Pasitraukti iš kunigystės, matyt, nelengva ir dėl finansinės padėties. Ar ji labai pasikeitė?
– Nenoriu daug kalbėti apie Bažnyčios finansus, nes nežinau, ar turiu tokią teisę. Tai, ką žmonės aukoja į krepšelį, eina bažnyčios išlaikymui: šildymui, vargonininkų, zakristijono, gėlininkų atlyginimams, gėlėms, žvakėms ir visiems kitiems daiktams, kurie reikalingi bažnyčiai ar jos remontui.
Bet pinigai už mišias ar krikštynas eina į kunigo kišenę. Tai – kunigo atlyginimas už jo patarnavimą. Mes kai kuriuos dalykus suplakame į košę. Jei jau esi kunigas ir laikaisi celibato, tai turi sėdėti užsidaręs parapijos namuose ir gyventi uždarą gyvenimą kaip vienuolis. Kunigai – ne vienuoliai. Jie gali turėti turtų, prabangių automobilių. Kunigai dirba darbą, už kurį gauna atlyginimą. Tą atlyginimą jie gali leisti, kur nori.
Kunigai nepasirašo neturto įžadų kaip vienuoliai. Visuomenėje dar gajus stereotipas, kad kunigas turi gyventi neturto dvasioje, kad nepiktintų bendruomenės. Viena vertus, išties reikėtų nepiktinti bendruomenės.
Kita vertus, kunigas savo gyvenime daug ko atsisako. Pirmiausia, šeimos. Natūralu, kad kartais tai išlenda per kitus dalykus. Kartais – per prabangias mašinas, kartais – per pomėgius.
Gyvendamas Druskininkuose pats žaidžiau tenisą. Kitas stebėtųsi iš kur tam turiu pinigų, juk tai brangus sportas. Bet aš galėjau sau leisti nusisamdyti teniso trenerį, nes man nereikėjo nei šeimos išlaikyti, nei komunalinių mokesčių mokėti, nes gyvenamąjį plotą suteikia parapija. Man tik reikėjo pasirūpinti, ką pavalgyt. Tad natūralu, kad savo pinigus leidau pramogoms, kurios mane prablaškė nuo minčių apie šeimą, celibatą, lytinį gyvenimą ir visa kita, ko esu atsisakęs.
Ratnyčios parapijoje Druskininkuose buvau vikaras ir atlyginimą man mokėjo klebonas. Klebonas pasiimdavo 60 procentų uždarbio, man duodavo 40 procentų. Kartais per savaitę gaudavau 200 litų (apie 58 eurus), kartais – tik 50 (apie 14 eurų).
Kurijoje pas arkivyspkupą mano atlyginimas buvo 300 eurų į rankas. Be to, galėjau naudotis automobiliu, turėjau, kur gyventi, gaudavau maitinimą. Dar iš Vilniaus arkikatedros bazilikos gaudavau stipendiją už mišias. Mišios – 15 eurų. Kiek paaukoju, tiek ir gaunu. Nors aukodavau retai, nes turėjau daug darbo kaip arkivyskupo sekretorius.
Kariuomenėje jau gaudavau valstybinį atlyginimą, kuris nesusijęs su Bažnyčia. Norėdamas tapti karo kapelionu turėjau išeiti karininkų mokymus ir medicininę atranką, išlaikyti fizinio rengimo testą. Gavau kapitono laipsnį ir gaudavau tokį pat atlyginimą, kaip ir visi Lietuvos kariuomenėje, turintys kapitono laipsnį. Jei tuokdavau žmones, sakydavau, kad jie neprivalo man aukoti, nes aš ir taip gaunu atlyginimą. Daugelis ir neaukodavo.
Kalbant apie kunigų uždarbį, viskas priklauso nuo to, kur dirbi. Vienaip gali susirinkti mieste, kitaip – kaime. Viena, kai esi klebonas, antra – kai vikaras, trečia – kai kunigas-rezidentas. Kunigai, gyvenantys toli nuo didmiesčių, vos galą su galu suduria.
Bet gerose parapijose dirbantys kunigai gali pasitaupyti. Priešingai nei, pavyzdžiui, vikarai, kurie gauna fiksuotą atlyginimą. O dėl atlyginimo dydžio sprendžia klebonas. Vis dėlto vyskupijose atlyginimo mokėjimo taisyklės gali būti skirtingos.
Man pasitraukti buvo lengviau dar ir dėl to, kad pastaruosius trejus metus gaudavau valstybinį atlyginimą, tad turėjau teisę į nedarbingumo išmoką. Kai pradėjau gauti užsakymų kaip floristas, bedarbio išmokos atsisakiau.
