Juk mažiausiai keletą mėnesių buvo aišku, kad tą pačią naktį, kai baigsis balsavimas Baltarusijos prezidento „rinkimuose“ – ne tik Minske, bet ir visoje šalyje prasidės iki tol ten neregėti neramumai. Buvo galima prognozuoti, kad į gatves plūstelės margos ryžtingai prieš A.Lukašenkos valdžią nusiteikusių piliečių minios, kurios jau spėjo pajusti kovos skonį „rinkimų kampanijos“ metu.
Taip pat buvo aišku, jog režimas pasitelks visas įmanomas pajėgas (net kariuomenę), kad tuos protestus sutraiškytų ir ištaškytų nepaisydamas net žmonių aukų.
Negana to, režimas pasistengė tuojau pat nukirsti protestui galvą – pagrindine A.Lukašenkos varžove per rinkimus likusi įkalinto tinklaraštininko S.Cichanouskio žmona S.Cichanouskaja paliko šalį ir atsidūrė Vilniuje.
Lietuvos viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose iškart kilo pasididžiavimo mūsų diplomatija ir pačia šalimi banga – esą Vilnius vėl pirmasis stoja į istorinės kovos su Rytų diktatūromis gretas, o S.Cichanouskajos priglaudimas yra puiki mūsiškių specialioji operacija.
Bet netruko paaiškėti, kad viskas yra toli gražu ne taip – kur kas banaliau. S.Cichanouskajai režimas greičiausiai pateikė ultimatumą: arba rimta grėsmė jai ir jos šeimos nariams, arba pabėgimas iš šalies ir viešas kreipimasis į savo šalininkus nutraukti protestus.
Kad moteris, atsidūrusi sukilimo prieš režimą smaigalyje kone atsitiktinai ir netgi ne savo valia, pasirinko antrąjį variantą ir prižiūrint Baltarusijos KGB buvo pristatyta į Lietuvą, žmogiškai visiškai suprantama.
Tiesa, dalis kaimyninės valstybės opozicijos ir sofos riteriai Lietuvoje suskubo smerkti S.Cichanouskają ir netgi paskelbė tai dar vienu įrodymu, kad Baltarusijos protesto judėjimas yra Kremliaus sąmokslas bei specialioji operacija.
Žinoma, lygiai taip pat tikėtina, kad režimas vis dėlto galutinai sutriuškins protestuotojus, o į represijų girnas įsuks visą šalį. Tačiau ir šiuo atveju galima prognozuoti, kad sukilimas atsinaujins su dar didesne jėga, į kurią valdžia turės atitinkamai atsakyti, taip užsukdama naują kruviną ratą.
Čia vėl iškyla ir Lietuvai, ir Europai svarbiausias klausimas: ką galima padaryti?
Prezidentas G.Nausėda, kuris iki šiol lyg ir buvo bendradarbiavimo su Minsku šalininkas, šiek tiek padelsęs pareiškė: Lietuva ir ES turi vėl paskelbti sankcijas Baltarusijos režimui.
Tačiau šalies vadovas nepaaiškino esminių detalių, kokias sankcijas ES privalėtų įvesti, teisingiau, už kokias turėtų agituoti Lietuva?
Juk viena – vadinamosios personalinės sankcijos atskiriems režimo atstovams, o kita – stambioms oligarchinėms ar kitaip su valstybe susijusioms bendrovėms, taip pat svarbiems ekonomikos sektoriams. Netgi asmeninės sankcijos gali būti skirtingo sunkumo ir skausmingumo – nuo paprasto draudimo asmenims atvykti į ES iki sąskaitų įšaldymo Vakarų bankuose ar kitokių skaudžių padarinių.
Kas apie tai galvojama Briuselyje ir kitose didžiosiose Vakarų sostinėse, kol kas sunku suprasti.
Kita vertus, mes turime galvoti, ar sankcijos nepakenks Lietuvos ekonomikai. Ypač turint galvoje tai, kad Minskas per Klaipėdos uostą gabeno daug krovinių.
Nepaisant Vakaruose jau pasigirstančių grasinimų Baltarusijai, galima abejoti, ar ES pakaks vieningos politinės valios ryžtis naujiems rimtų sankcijų ir griežtos konfrontacijos su Minsku (vadinasi, ir su Maskva) veiksmams.
Šitokie veiksmai būtų rimtas išbandymas ir Lietuvai, kuriai, kad ir kaip žiūrėsi, Baltarusija yra svarbi ekonominė partnerė.
Gali būti, kad ES įves nebent formalias personalines sankcijas, bet iš esmės padėties tai nepakeis. Be to, neaišku, ar ES, tarkime, pripažins A.Lukašenką teisėtai išrinktu prezidentu.
Regis, tuos vėjus mėgina justi ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Jos vadovas L.Linkevičius, kalbėdamas apie galimas personalines sankcijas, čia pat žada, kad Lietuva laikysis bendros ES pozicijos.
Tiesa, neatmetama ir tai, kad jei ES vis dėlto nesiryš jokiems griežtesniems veiksmams Minsko atžvilgiu, pats Vilnius, galbūt su kitomis regiono sostinėmis, įves savas sankcijas, pavyzdžiui, uždraus atskiriems režimo atstovams atvykti į mūsų šalies teritoriją.
Vis dėlto gana aptakiai kalbėdami mūsų diplomatijos strategai, ko gero, susitarė su Seimo politikais, kad iš Vilniaus pasauliui būtų ištransliuotos ir griežtesnės žinios.
Seimo Užsienio reikalų komitetas trečiadienį paskelbė, kad nelaiko A.Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu, pareikalavo naujų rinkimų, paragino sudaryti sąrašą režimo atstovų, kurių nereikėtų įleisti į ES.
Tuo metu pagrindinės šalies politinės jėgos elgiasi skirtingai, bet gana atsargiai. Antai valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis, itin miglotai dėstydamas savo poziciją, aiškino, kad Baltarusijoje nevyksta nieko ypač nauja – esą tokių protestų ten kildavo po kiekvienų pastarųjų rinkimų.
Kai kurių kitų partijų lyderiai kalbėjo panašiai atsargiai ar net kritikavo Užsienio reikalų ministeriją dėl padėties aštrinimo, o socialdemokratai ir konservatoriai laikėsi itin griežtos pozicijos Minsko režimo atžvilgiu.
Kol kas sunku pasakyti ir kiek vertas G.Nausėdos užmojis Baltarusijoje įkurti nacionalinę tarybą iš valdžios ir pilietinės visuomenės atstovų siekiant spręsti krizę šalyje.
Jeigu Minskas tam pritartų, nutrauktų smurtą, paleistų suimtuosius, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai galėtų imtis tarpininkavimo misijos.
Tiesa, G.Nausėda nedetalizavo, kas tiksliai galėtų sudaryti tokią nacionalinę tarybą Baltarusijoje. Taigi – vėl migla.
