Ar nėra pavojaus sprendimui suteikti šiai moteriai prieglobstį peraugti į klaidą? Portalas lrytas.lt kalbėjosi su Kovo 11-osios akto signataru, buvusiu užsienio reikalų ministru, dirbusiu ambasadoriumi Baltarusijoje ir Ukrainoje Petru Vaitiekūnu.
„S. Cichanouskaja nėra pasipriešinimo lyderė. Ji – atsitiktinis Prezidento rinkimų Baltarusijoje simbolis. Negana to, tas „simbolis“, padedant Lukašenkos KGB, savo noru pasitraukė iš šalies. Juk aišku, kad Lukašenka padėjo jai išvažiuot ir jis nebeleis jai sugrįžti atgal. Nebent ji pasisakytų už tai, kad reikėtų baigti neramumus, galinčius peraugti į pasipriešinimo Lukašenkos rėžimui revoliuciją“, – įsitikinęs P. Vaitiekūnas.
– Jūs manot, kad S.Cichanouskaja, išvykdama iš Baltarusijos, pasielgė neprotingai?
– Mano nuomone, Cichanouskaja padarė klaidą. Dabar Lietuvai – labai svarbu, kad jos klaida nevirstų mūsų klaida.
– Kaip jums atrodo, kodėl vis dėlto ji atsidūrė Lietuvoje?
– Moteriškė tiesiog supanikavo. Juk Baltarusijoje iki šiol nebuvo politikos ir politikų. Buvo tik disidentai, o Cichanouskaja, apskritai – atsitiktinis žmogus politikoje, patekęs į Prezidento rinkimus ir tapęs jų simboliu.
Dabar ji, pasitraukusi iš revoliucijos Baltarusijoje, gali sudalyvauti Seimo rinkimuose Lietuvoje. To tiesiog būtina išvengti.
– Tai, ką daryti, kad taip neįvyktų?
– Reikėtų kuo skubiau pasitarti su Varšuva, su Vašingtonu ir su Briuseliu. Galbūt būtų naudinga, kad Cichanovskaja suformuotų Baltarusijos vyriausybę egzilyje? O gal galimi kokie kiti jos žingsniai? Svarbiausia, kad Lietuvoje nebūtų sužaista Lukašenkos ir Kremliaus kortomis.
– Sakote, kad Lukašenka padėjo Cichanouskajai išvykti iš Baltarusijos. Negi ji su juo bendradarbiauja?
– Žinoma, kad – ne. Bet Lukašenkai labai naudinga buvo ją išvyti iš Baltarusijos, o ypač – savo noru, kad ji netaptų kylančio pasipriešinimo jam lydere. Tačiau ji ir nėra jokia lyderė. Tik, kaip minėjau – atsitiktinis žmogus rinkimuose.
– Iš tikrųjų, jei laikytų save ir jaustųsi lydere, niekur iš Baltarusijos tokioje situacijoje nebūtų išvažiavusi.
– Būtent. Ar Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas pabėgo kur nors, kai Lietuva buvo pavojuje, nors jiems ir ne kartą buvo siūlyta? Va, štai, jie buvo tikri lyderiai.
– Stebint protestus Baltarusijoje, kažkodėl neaišku, o gal praslysta pro akis, koks gi pagrindinis tų į gatves išėjusių žmonių reikalavimas?
– Pagrindinis reikalavimas – laisvė ir sąžiningi rinkimai. Protestuotojai turėtų kovoti ne už Cichanouskają, o už pavogtus Prezidento rinkimus.
– Gerai. Bet kas šiuo metu Baltarusijoje galėtų suorganizuoti teisingus, demokratinius rinkimus į prezidento postą?
– Kova prieš diktatorių Baltarusijoje neturėtų išvirsti į kovą už tariamą lyderę. Tai – svarbiausias dalykas. Cichanouskaja pati nusišalino iš kovos prieš diktatorių. Tai – jos reikalas. Lietuvai reikėtų žiūrėt, ką iš to galima būtų laimėti? Kaip elgtis toliau?
– Ką daryti, kad laikas nepradėtų veikti prieš mūsų šalį?
– Kaip minėjau, kuo greičiau tartis su Varšuva, Vašingtonu ir Briuseliu bei visais galingiausiais pasaulio lyderiais. Kaip išnaudoti Cichanovskajos potencialą? Kol kas tikrai per anksti skelbti Lietuvos diplomatinę pergalę.
– Kodėl jūs neminite Ukrainos? Ar su šia šalimi, kurią Lietuva kovoje dėl laisvės tiek daug metų remia, nereikėtų pasitarti?
– Įvykiai Minske, mano galva rutuliosis visai pagal kitą scenarijų, nei Maskvoje ir Kijeve. Būtina Lukašenką priversti, kad atsirastų pokyčiai Baltarusijoje, kad atsirastų laisva spauda, partijos, kad disidentai turėtų galimybių tapti normaliai veikiančiais politikais ir kad demokratiniai procesai pagaliau persikeltų į parlamentą, o bet kokie rinkimai taptų laisvais.
Galbūt iš Vilniaus, Varšuvos, Vašingtono ir Briuselio reikėtų į Minską išsiųsti specialiuosius visų šių šalių prezidentų specialiuosius pasiuntinius, o ne pasikliauti tik ambasadoriais?
– Na, o dabar jau akivaizdu, kad Lukašenka penkerius metus tikrai dar valdys Baltarusiją prezidento poste?
– Žinoma, o Kremlius jam padės įveikti visas ištikusias problemas. Juk Baltarusijos aneksijos galimybes pagal visas klasikines taisykles kūrė ne kas kitas, o būtent – Lukašenka. Tačiau kol kas Kremliui Baltarusijos aneksija nereikalinga, nes ji ir taip jo rankose.
– Nereikės nei aneksijos – Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės statybos taip įsiskolins Rusijai, kad šiai beliks ją tik broliškai „priglausti“.
– Astravo elektrinė – tik vienas iš aneksijos svertų, bet ne – pagrindinis. Bet, žinoma, dabartiniai neramumai Baltarusijai mūsų šaliai kelia papildomą galvos skausmą dėl šios elektrinės paleidimo ir būsimo veikimo.
Man krinta į akis ir kitas dalykas – tos masinės Lukašenkos rėžimo represijos pastarosiomis dienomis akivaizdžiai rodo, kad tam iš anksto buvo labai tiksliai ir racionaliai ruoštasi. Specialiosios tarnybos dirba, kaip gerai surežisuotame, aštraus siužeto filme. Tačiau žmonių aukos dar neskaičiuojamos šimtais, dar tikromis kulkomis nešaudoma.
– Juk gali ir taip atsitikti?
– Be abejo. Ir Kremlius, ir Lukašenka prieš nieką nesustos.
– Ar jums nekrito į akis, kad tose protesto akcijose Baltarusijoje – labai daug jaunimo ir itin mažai brandaus amžiaus žmonių?
– Krito. Todėl viską nulems tai, ar prasidės šalyje planuojamas didžiųjų gamyklų ir įmonių visuotinis streikas. Jei jis įvyks ir tikrai apims visą Baltarusiją, bus akivaizdu, kad tauta jau pribrendo ir pasiryžusi rimtai kovoti su diktatūra.
Tačiau, jei bus streikuojama tik keliose gamyklėlėse, tai nieko nebus. Lukašenkai reikalavimai pradėti demokratines permainas bus nė motais.
Kol kas akivaizdu tik viena – jis po truputį pardavinėja Baltarusijos suverenitetą Rusijai. Dideliais kąsniais jo pardavinėti nenori, nes siekia prezidento poste išlikti iki gyvos galvos.
Lukašenkos demonstravimasis, esą jis kovoja prieš Kremlių – tik gudri vaidyba. Viską parodys tai, ar jis grąžins Ukrainai „vagnerius“, kurie prieš ją kovojo Donbase. Mano galva, jis Ukarinai jų tikrai neišduos, nes Kremlius jam to tiesiog neleis. Jei atsitiktų priešingai, galima būtų daryti išvadą, kad Lukašenka perėjo į konfrontaciją su Maskva.
