Kuri grėsmė didesnė – išorinė, turinti padarinių visuomenės fiziniam saugumui, ar vidinė, pakertanti jos pajėgumus visavertiškai gyventi ir konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje? Tokį klausimą vėl buvo galima kelti šią savaitę.

Mūsiškiai politikai ir pareigūnai toliau blaškėsi Astravo atominės elektrinės, į kurią pradėtas krauti branduolinis kuras, šešėlyje, vėl grąžė rankas, kad ir Baltarusija, ir Rusija elektrinę siekia paleisti kuo greičiau, visiškai nepaisydamos nei saugumo reikalavimų, nei Lietuvos prašymų.

Aidint šioms aimanoms prezidentas G.Nausėda taip pat dar kartą priminė, kad visa tai – net 12 pastarųjų metų mūsų neveiklumo ir aiškaus veiksmų plano neturėjimo rezultatas.

Šalies vadovas tai kalbėjo komentuodamas šią savaitę paskelbtus valstybinių brandos egzaminų rezultatus, kad pabrėžtų tai, ką norėjo pasakyti būtent apie juos.

Paskelbus biologijos, chemijos, fizikos, informacinių technologijų, rusų ir anglų kalbų, matematikos, istorijos ir geografijos egzaminų rezultatus paaiškėjo, kad daugumą jų išlaikė per 90 proc. abiturientų, o anglų kalbos ir istorijos žinias galima vertinti kaip geras ar netgi puikias.

Regis, būtų galima tik paploti. Juk humanitarinis išsilavinimas itin svarbus visuomenės vidaus sveikatai ir brandai.

Bet sena sisteminė problema yra ta, kad humanitariniai mokslai ne tik neturi deramos vietos, tačiau dažnai ir diskriminuojami švietimo politikoje, ypač aukštosiose mokyklose, tiksliųjų ir gamtos mokslų naudai.

Mat dauguma švietimo politikos formuotojų vienpusiškai įsivaizduoja, kad tik gamtos, tikslieji ar informacinių technologijų mokslai turi praktinę vertę, sąsajas su „tikru gyvenimu“, taip pat kuria konkurencinį potencialą pasaulinėje rinkoje.

Nepaisant tokių klišių, šių disciplinų rezultatai nuosekliai prastėja metai iš metų, o šių mokslų motina matematika patyrė didžiausią nuosmukį.

Šiemet matematikos egzaminą išlaikė vos per 67 proc. moksleivių (pernai – 15 proc. daugiau), o neišlaikė maždaug trečdalis.

Norint jį išlaikyti reikėjo surinkti 9 taškus iš 60, negana to, šįkart riba buvo nuleista vienu tašku, o daugelis egzamino užduočių, ekspertų teigimu, buvo tiesiog elementarios.

Viso to rezultatas – laisvos liks tūkstančiai valstybės finansuojamų vietų, į kurias patekti ir buvo būtina išlaikyti matematikos egzaminą.

Viena pačių bendriausių priežasčių, kodėl taip atsitiko, – dar vienas klaidingas įsivaizdavimas, kad matematika savo grynąja forma kaip atskiras mokslas irgi neturi konkrečios taikomosios vertės ar „praktinės“ naudos – kaip ir humanitariniai mokslai.

Kitos įvardytos priežastys buvo konkretesnės: prieš dešimtmetį keistos ir modernizuotos mokymo programos buvo orientuotos į tai, kad mokiniai pirmiausia patys kūrybiškai mokytųsi šio ir kitų mokslų; šiemet užklupusi pandemija; elementarūs, bet suvelti egzamino klausimai.

Bet, regis, labiausiai teisūs tie, kurie, kaip ir prezidentas G.Nausėda, kalbėjo, jog matematikos egzamino rezultatai atskleidė, kokia inertiška, o kartu chaotiška ir fragmentiška buvo švietimo ir mokslo politika. O tai atsiliepia šių sričių atstovų, šiuo atveju pirmiausia mokytojų, išsilavinimui ir kvalifikacijai.

Ypač tai akivaizdu per dabartinę valstietiškąją kadenciją.

Ryškiausias valdančiųjų žadėtų esminių ir, svarbiausia, „darnių“ reformų pavyzdys susijęs su aukštuoju mokslu – paviršutiniškas, formalus ir kokybiniais argumentais nepagrįstas universitetų jungimas ir stambinimas.

Tarkime, Edukologijos universitetas, turėdamas valstiečių viršūnėse savo lobistą, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką E.Jovaišą, ilgai sugebėjo ginti savo nomenklatūros pozicijas.

Chaosą šioje vienoje svarbiausių valstybės sričių liudijo ir mokytojų streikai, ir net dabartinės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos šturmas, po kurio švietimo strategei J.Petrauskienei teko atsisveikinti su pareigomis.

Nevienkartinio švietimo, mokslo ir sporto ministro A.Monkevičiaus, po J.Petrauskienės griūties pakviesto į šį postą linkėti visiems ramybės, dabartiniai pareiškimai, kad matematikos egzamino rezultatai rodo, jog atėjo laikas ryžtingiems proveržiams, skamba groteskiškai.

Nieko nuostabaus, kad po tokių kadenciją jau baigiančios valdžios ministro žodžių pagrįstai subjuro net G.Nausėda. Bet kas iš to? Kiek verti tokie prezidento pareiškimai ar raginimai visiems politikams pagaliau pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo politikos?

Šalies vadovas šią savaitę išvanojo ir sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą, kai jam pavaldžiai viceministrei L.Jaruševičienei teisėsauga pareiškė įtarimus atliekamame tyrime dėl greitųjų reagentų pirkimo.

Tačiau ir prezidentą, ir teisėsaugą toliau nei Naisių laukų horizontas taip pat atvirai pasiuntė uolus šio ministro globėjas valstiečių vedlys R.Karbauskis, o vėliau ir pats A.Veryga. Pirmasis garantavo, kad ši byla subliūkš, antrasis piktinosi Prezidentūros raginimais prisiimti atsakomybę kaip nesuprantamais ir patikino, kad viceministrė atsistatydino tik tam, kad būtų laisvesnė apsiginti nuo teisėsaugos.

Žodžiu, G.Nausėdai, drįsusiam užsimoti prieš vieną ryškiausių valstiečių veidų, dar kartą buvo parodyta jo vieta.

O visokie amžių amžiams sudaromi nacionaliniai susitarimai dėl švietimo ir taip verti ne daugiau kaip popierius, ant kurio jie pasirašyti. Bet netgi bandymai tokį susitarimą sukurpti skendo valdžios ir opozicijos rietenų liūne.

G.Nausėda reiškė viltį, kad galimybė susitarti dėl švietimo strategijos atsiras po šios kadencijos. Tiktai kas jį skatina tikėtis ir kitus tikinti, kad po naujų Seimo rinkimų bus kitaip?