Korupcija visoje Lietuvoje garsiai apkaltinti teisėjai ir politikai išsakyti savo versijas galės tik teismo salėje, tačiau iki jos – sulaikymų, turto areštų ir metų metus trunkančios nežinomybės kelias.

Daugybę tyrimų į vieną bylą sujungę ir apie neregėtą korupciją teismuose prieš pusantrų metų paskelbę prokurorai įtariamuosius surikiavo į savotišką eilę.

Vieni jau sumokėjo baudas, kiti dėl pareikštų kaltinimų aiškinasi teismuose.

Praėjusią savaitę teismui perduota dar viena – prekybos poveikiu įtariamo advokato Gintaro Rusecko byla.

Nei į teismus, nei į apklausas kvietimų nesulaukiantys įtariami teisėjai iniciatyvos ėmėsi patys.

Buvęs Apeliacinio teismo teisėjas Valdimaras Bavėjanas ir buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas Egidijus Laužikas apskundė savo atleidimo procedūrą ir taip įgijo teisę viešai pasiaiškinti dėl jiems pareikštų įtarimų.

Nors pradėjus tirti vadinamąją teisėjų korupcijos bylą garsiausiai buvo kalbama apie Vijūnėlės dvarą Druskininkuose, atrodo, jog šio pastato istorija liko keistos eilės gale.

Aukščiausiojo teismo sprendimu šalia Vijūnėlės tvenkinio stovėjęs pastatas nugriautas praėjusių metų spalį, o praėjusią savaitę Druskininkų savivaldybėje apsilankę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai vis dar ieškojo su šiuo namu susijusių dokumentų.

Prokuratūros teigimu, tiriamas bandymas įteisinti Druskininkuose pastatytą privatų namą ir išvengti šio pastato nugriovimo. Ar kratą atlikę STT agentai nepavėlavo?

– Ko savivaldybėje buvo ieškoma praėjus pusantrų metų nuo tyrimo pradžios? – „Lietuvos rytas“ paklausė Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko.

– Labai keistas pats šio veiksmo kontekstas – buvome įtraukti į kelių dešimčių įtariamųjų ratą ir staiga po pusantrų metų neva prireikė kažkokių dokumentų, kurie dešimtis kartų buvo teikti įvairioms institucijoms ir tarnyboms, įskaitant pačią STT.

Užuot paprašiusi, kad dar kartą pateiktume visus dokumentus, prokuratūra išplatino pranešimus žiniasklaidai apie atliekamą kratą.

Mums susidarė įspūdis, kad iš tiesų nebuvo siekiama gauti dokumentų. Reikėjo ne dokumentų, o paties veiksmo. Dokumentai jiems neįdomūs, nes jie šimtu procentų įrodo prieš Druskininkus įvykdytą provokaciją. Kaip kitaip pavadinti legaliai išduotų statybos leidimų panaikinimą ir statybų pavertimą nelegaliomis?

Iš liudininkų turiu informacijos apie tai, kad prieš svarstant dėl Vijūnėlės dvaro paskirties keitimo Aukščiausiajame teisme lankėsi STT atstovas. Iš patikimų šaltinių žinau, kad nagrinėjant bylą dėl šio pastato griovimo ne kartą keitėsi teisėjai, nes ne visi pritarė tokiam aferai prilygstančiam sprendimui.

Aukščiausiasis teismas sprendimą griauti pastatą priėmė vadovaudamasis tesės aktais, kurie išduodant statybos leidimą negaliojo jau šešerius metus.

Viskas buvo padaryta iki galo – taip, kaip buvo nurodyta iš aukščiau. Buvo duota komanda pulti, o dabar viskas daroma taip, kad tie, kurie bando įrodyti tiesą, būtų sutrypti ir sumindyti.

STT akcija savivaldybėje man primena prieš pusantrų metų surengtą šou. STT pareigūnai valandą sėdėjo automobilyje, stovėjusiame šalia mūsų savivaldybės automobilio, ir laukė, kol išeisiu iš „Lietuvos ryto“ televizijos laidos.

Vos tik išėjau, jie pavažiavo gal du šimtus metrų, iki Gedimino prospekto, iš automobilio išlaipino ir sulaikė mano patarėją, pirma pakvietę tam tikrų žiniasklaidos priemonių atstovus.

– Kratos savivaldybėje atliktos po pusantrų metų. Ar per tą laiką dar kas nors vyko?

– Pusantrų metų nieko apie šią bylą nesu girdėjęs, nors pats ne kartą esu klausęs savo advokatų.

Tačiau teisėsaugos veiksmai manęs labai nebestebina.

Jau buvo visko – visai Lietuvai paviešintų pokalbių, nors po savaitės iš specialiojo liudytojo tapau nukentėjusiuoju. Tuomet kreipėmės į prokuratūrą, bet dėl tokių veiksmų joks tyrimas taip ir nebuvo atliktas.

Buvo ir neva viešąjį interesą gynusi, bet iš tiesų jokio tyrimo taip ir neatlikusi Generalinės prokuratūros prokurorė. Jei būtų atlikusi, visa vadinamoji Vijūnėlės dvaro istorija būtų subliūškusi.

Buvo knygos ir filmai, kur tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja gyrėsi, kad prezidentė bendrauja su teismų pirmininkais.

Iš pasakojimų esu girdėjęs ir net neabejoju, kad teisėjai buvo verčiami priimti tam tikrus sprendimus arba siūlant jiems postus, arba juos gąsdinant.

– Teisėsaugos akiratyje esate jau seniai. O kada jums pačiam buvo sunkiausias etapas?

– Išskirtinis mano gyvenimo etapas trunka jau beveik dešimt metų ir būtų galima išvardyti dešimtis įvairių atvejų.

Tai trunka nuo tada, kai Druskininkų liberalai Juozas Šarkus ir Valdas Trinkūnas nusprendė, kad jie turi vadovauti miestui ir vykdyti nelabai švarius savo užmojus. Tam turiu konkrečių įrodymų ir liudininkų.

Tuomet buvo planuojama užimti mero postą ir vien už miesto tvarkymą per septynerius metus uždirbti 10,9 mln. eurų daugiau nei kitos konkurse dalyvavusios įmonės. Tačiau savo skundais teismams ir Viešųjų pirkimų tarnybai jie patys šį konkursą sužlugdė.

Kiek žinau, ne paskutiniu smuiku griežė ir tuometis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas, dabartinis Joniškio meras Vitalijus Gailius. Turime konkrečių įrodymų, kad jis naudojosi tarnybine padėtimi – vadovaudamas Antikorupcijos komisijai dalydavo nurodymus įvairioms tarnyboms stebėti, žiūrėti, skirti baudas.

Kai tokių žmonių rankos siekia Generalinę prokuratūrą, Nacionalinę žemės tarnybą, statybų inspekciją, reikia įsivaizduoti, ką tenka patirti pačiai savivaldybei.

Visos savivaldybės priėmė sprendimus dėl turto perdavimo savivaldybės administracijai, Druskininkų savivaldybė tokią teisę įrodinėjo metus ar dvejus. Tarybos nariai kelis mėnesius iš eilės turėjo važinėti į apklausas Kalvarijoje dėl neva suklastotų dokumentų.

Mano tėvai prokurorams turėjo aiškintis dėl neva užgrobtos žemės, bet po pusantrų metų purvo drabstymo paaiškėjo, kad niekas nieko neužėmė ir neužgrobė.

– Nuo ko prasidėjo ši jau dešimtmetį besitęsianti istorija?

– Maždaug prieš dešimt metų į mano kabinetą atėjo tuometis tarybos narys J.Šarkus. Mūsų santykiai tuomet buvo draugiški, todėl jis atvirai pasiūlė konkrečias bendroves, kurios galėtų dalyvauti konkursuose ir juos laimėti.

Gali būti, jog tai tos pačios įmonės, daugiausia iš Vilniaus, kurios po kelerių metų bandė dalyvauti miesto tvarkymo konkurse.

Atsakiau, kad tokie pasiūlymai manęs nedomina. Po kelių dienų jis tapo aršiu oponentu, kuris pareiškė, kad išmokys mane, kaip dirbti, gyventi ir vadovauti miestui.

Tuomet jo pajėgos politikoje buvo gana silpnos, kol prie jo prisidėjo V.Trinkūnas su savo ryšiais, pinigais ir galimybėmis. Jo pažinčių rate – ir V.Gailius, ir tuometis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, ir tuometės prezidentės patarėja Rūta Svetikaitė.

– Kodėl visų oponentų kritikos strėlės galiausiai nukrypo į vieną pastatą – vadinamąjį Vijūnėlės dvarą?

– Puolimas vyko keliomis kryptimis: pačios savivaldybės, mano šeimos narių ir mano paties.

Nenoriu susireikšminti, bet tikslas yra vienas – mero postas, kuris šiandien jiems labai rūpi.

Puolimo principas taip pat labai paprastas. Vietos politikai vietos laikraštyje sukurpia kokią nors legendą, o tai jau – viešoji erdvė.

Tuomet atsiranda pagrindas sukurpti skundą ar netgi patį straipsnį persiųsti Seimo nariams arba kitoms institucijoms.

Vienu metu tam buvo pasirinkti Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Jurgis Razma, bet vėliau, matyt, patys pamatę, kad tai ne visai solidu ir rimta, patys atsitraukė į šoną.

Tuomet atsirado V.Gailius, kuris, net neabejoju, tuo buvo suinteresuotas ir asmeniškai. Jo kolegos yra pasakoję, su kokiu užsidegimu ir energija jis domėdavosi Druskininkų reikalais.

Tam jis naudodavosi visomis savo, kaip Antikorupcijos komisijos pirmininko, galiomis ir skirdavo visą dėmesį ir laiką, bet gavęs informacijos su įrodymais iš kitų savivaldybių net piršto nepajudindavo.

Turiu net konkrečių įrodymų, kaip jis tarnyboms duodavo nurodymus Antikorupcijos komisijos vardu, nors komisijoje šie klausimai netgi nebūdavo svarstomi. Tai jau panašu į dokumentų klastojimą.

Užtenka prisiminti ir prieš pat rinkimus paskelbtą neva Joniškio rajone mano sumedžioto elnio istoriją.

Po medžioklės praėjus trejiems metams Generalinės prokuratūros prokuroras Irmantas Mikelionis iškėlė bylą dėl neva neteisėto ginklų, šaudmenų ir sprogmenų laikymo, nors iš karto po įvykio dokumentuose buvo užfiksuota, iš kokio ginklo jis buvo nušautas.

Pasinaudojus tokiu pažinčių ratu nepagrįstiems skundams buvo suteikiamos kojos ir rankos. O teisybę sunku įrodyti ir teismuose.

Turiu konkretų pavyzdį, kaip tame pačiame teisme ta pati teisėjų kolegija panašiose bylose priėmė visiškai priešingus sprendimus.

– Tyrimai bliūško vienas po kito, negi prokuratūros ar kitų institucijų vadovams nekilo įtarimų, kad šie skundai nepagrįsti?

– Kai generaliniu prokuroru tapo Evaldas Pašilis, surinkau ir jam nunešiau tris segtuvus dokumentų su įrodymais, kad aš, mano šeima ir savivaldybė buvo persekiojami be pagrindo.

Ten buvo ir rimto tyrimo vertų įrodymų, bet, užuot su jais susipažinus, viskas buvo išversta į kitą pusę ir jau po pusvalandžio pranešta žurnalistams.

Tada mano vizitas įgijo visai kitą politinę spalvą. Negaliu patikrinti, bet abejoju, ar tie mano pateikti dokumentai su įrodymais buvo užregistruoti, peržiūrėti ir nagrinėti.

– Tačiau generalinis prokuroras juos priėmė, neliepė neštis atgal?

– Be abejo, priėmė, pakalbėjome, susitikime dalyvavo ir prokuroro padėjėja.

Buvau pasiprašęs į priėmimą ir pas Kauno apygardos prokuratūros vadovą Darių Valkavičių, pateikiau jam dokumentus su įrodymais apie galimą prokurorų piktnaudžiavimą. Gavau atsakymą, kad visi prokurorai dirba savo darbą.

Aš suprantu, kad teisėsauga turi būti nepriklausoma, bet turi būti kokia nors atsakomybė ir atskaitomybė.

Juk niekas nėra patvirtinęs, kad visi iki vieno pareigūnai yra sąžiningi, nešališki, nevykdantys politinių užsakymų. Bet kitokių faktų niekas nenori girdėti.

– Negirdi ir politikai?

– Prieš metus, kai Aukščiausiasis teismas nusprendė nugriauti Vijūnėlės dvarą, druskininkiečiai per kelias dienas surinko šešis su puse tūkstančio parašų ir tikėjosi, kad tai paskatins Seimo narius pasidomėti tuo, kas vyksta. Atsirado ir tuo pasidomėti norinčių Seimo narių.

Tačiau gyventojai liko visiškai nusivylę Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, kuris, juos išklausęs ir pasakęs, kad reikia atlikti tyrimą, nieko nedarė.

– Apie susidariusią situaciją esate kalbėjęs ir su tuomete prezidente D.Grybauskaite?

– Jos vadovavimo pradžioje bendravome labai gražiai ir ne kartą buvome susitikę. Bendravau su ja ir kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, ir kaip Druskininkų meras. Prezidentė ir pati lankėsi Druskininkuose.

Kai prasidėjo Druskininkų puolimas, gavau informacijos, kad tai kyla iš Prezidentūros, ir tai pasakiau viename interviu.

Po jo ankstų rytą sulaukiau tiesioginio prezidentės skambučio, ji patikino, kad manimi pasitiki ir kad nepagrįsta informacija tikrai plaukia ne iš iš Prezidentūros.

Nežinau, kas ir kokią informaciją jai vėliau pateikė, kad pasikeitė jos nuomonė ir prasidėjo tam tikri veiksmai.

Kai tie veiksmai jau buvo aiškūs ir įvardyti prezidentės metiniame pranešime, dar turėjau vilčių, kad ji galbūt neturi visos informacijos, kad prezidentės žodžiu ar veidu bando prisidengti suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, jos patarėjai.

Aš ryžausi prašytis į priėmimą pas prezidentę ir viską papasakoti. Buvo du variantai: arba mano pateikti faktai prezidentei bus naujiena ir ji pasakys: „Baikite neteisėtus veiksmus“, arba ji turi tokios informacijos, kad scenarijus mano atžvilgiu bus dar juodesnis.

Prezidentė manęs nepriėmė, todėl kreipiausi į jos artimą ir gerą draugę tuometę Viešųjų pirkimų tarnybos direktorę Dalią Vilytę.

Mūsų susitikimas truko apie tris valandas, papasakojau viską, ką žinau, ir pasakiau, kokių turiu įrodymų, neabejodamas, kad viskas bus perduota prezidentei. Tikėjausi, kad visai kitą versiją išgirdusi prezidentė lieps nutraukti neteisėtus veiksmus.

Įvyko antrasis scenarijaus variantas – po dviejų ar trijų savaičių Gedimino prospekte tarnybos surengė kaukių šou.

Iš to peršasi išvada, kad prezidentė viską žinojo smulkiai.

Man tenka daug kalbėti su Seimo, su Vyriausybės nariais, su teisėsaugos atstovais. Visi žino tikrąją šios istorijos tiesą, visi linksi galvomis, trauko pečiais, bet nesutikau tokių, kurie teisinėje valstybėje galėtų pasakyti, kad nekaltas žmogus neturi būti persekiojamas.

– Anksčiau ar vėliau garsioji korupcijos byla bus baigta tirti, gal tuomet viską galėsite išdėstyti teismo salėje?

– Aš labai norėčiau tikėti, kad Lietuvos teisėjai jau yra nepriklausomi, kad Lietuvoje yra teisėjų, kurie sprendimus priima ne naktimis.

Yra ne tik tokių, kurie patys yra kur nors įkliuvę ir laikomi ant kabliuko. Neviešai kalbama, kad tokiais teisėjais naudojamasi politinėse bylose.

Noriu tikėti, kad Lietuvos teisėsauga iš tiesų dirbs savo darbą ir mes gyvensime teisinėje valstybėje.

Kol kas mano turima patirtis kitokia. Kartą savo gero draugo Aukščiausiojo teismo teisėjo paklausiau, kaip dabar jaučiasi teisėjas, priėmęs sprendimą griauti Vijūnėlės dvaru pramintą pastatą. Jis atsakė, jog kolegos sąžinė dabar labai rami, nes jis buvo paaukštintas ir yra visiškai ramus dėl savo ateities ir šeimos.

Aš labai norėjau tikėti ir tikėjau, kad Lietuvoje nėra nieko aukščiau už Aukščiausiąjį teismą, o ten priimami sprendimai, kuriais jau niekas negali abejoti.