Tikimasi, kad projektas leistų sujungti didžiausių šalies miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų išteklių potencialą, taip pat prisidėtų prie Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimo Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro. Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto įgyvendinimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.
Naujienų agentūros ELTA žurnalistės Jadvygos Bieliavskos kalbinti Seimo nariai – vilniečiai ir kauniečiai – pripažįsta, kad idėja yra gera, bet jos realizavimas gali būti sudėtingas ir tam reikės Vyriausybės paramos.
Kai kurie tautos atstovai siūlo pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, surengti referendumą šiuo klausimu ir jei tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritartų šiam projektui – pradėti jį įgyvendinti. Kai kurių parlamentarų nuomone, Vilniaus ir Kauno dvimiestis turėtų du merus, galbūt būtų valdomas konfederacijos principu.
Nepaisant skirtingų nuomonių ir vizijų, kaip vieną pagrindinių privalumų Seimo nariai įvardija galimybę abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.
Ar realu būtų įgyvendinti Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą ir kada?
Andrius Kupčinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs Kauno meras
Manyčiau, kad iniciatyva yra prasminga, šios idėjos autorius prof. Jurgis Vanagas ne veltui ją pasiūlė prieš 20 metų. Vėliau buvo pasiūlyta ir visa koncepcija, tačiau valingų politinių sprendimų nebuvo.
Be rimtų valstybės strateginių investicijų netgi ir didžiosios savivaldybės vienos nepajėgios įgyvendinti tokio projekto. Kita vertus, valingų sprendimų galbūt nebuvo ir todėl, kad šią iniciatyvą imta savintis politiniais motyvais, ji buvo per daug politizuota.
Prisimenu, buvo bendrų abiejų Miestų tarybų susitikimų Elektrėnuose, Kaune ir Vilniuje, perspektyva atrodė tikrai graži, bet, matyt, nepavaldi politinėms kadencijoms.
Mindaugas Puidokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Aleksoto-Vilijampolės rinkimų apygardoje
Ši vizija jau svarstoma 20 metų, ir akivaizdu, kad per tą laiką abu miestai augo ir stiprėjo. Juk dar neseniai Grigiškės buvo ne Vilnius. Projekto įgyvendinimo galimybes ir trukmę turi vertinti Vyriausybė, bet akivaizdu, kad atskiri projekto elementai jau dabar juda įgyvendinimo link. Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siekia perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną.
Buvo ketinimų perkelti ir Aplinkos ministeriją. Tikrai greitu metu turės atsirasti greitasis traukinys tarp sostinės ir Kauno. Privalės būti rimtai gerinama ir automagistralė Kaunas-Vilnius. Keliauti automobiliu būtų greičiau ir paprasčiau.
Dėl to kompleksinis, sistemingas požiūris tikrai būtų naudingas siekiant paspartinti šiuos procesus. Tas padėtų ne tik lietuviškam verslui, bet ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurie vertintų pagerėjusias logistikos galimybes bei išaugusį darbuotojų pasirinkimą.
Lauras Stacevičius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Dainavos rinkimų apygardoje
Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas. Todėl visų pirma siūlyčiau rengti referendumą šiuo klausimu ir jei būtų nuspręsta, jog tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritaria šiam projektui, pradėti jį įgyvendinti.
Projekto įgyvendinimo trukmė, mano nuomone, priklausytų nuo jo apimties ir gairių (atitinkamai – jei būtų nuspręsta, kad dvimiestis turėtų vieną savivaldą, projekto įgyvendinimo trukmė pailgėtų).
Rasa Budbergytė, Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, vilnietė
Vilniaus–Kauno dvimiesčio idėja buvo svarstoma dar 2003 metais, buvo net kai kas padaryta (greitesnis traukinys) suartinant du miestus.
Seime naujai registruotas nutarimo projektas, kaip ir šios idėjos parlamentinės paramos grupė, man yra ne kas kita kaip dirbtinė tik pačios idėjos reanimacija. Idėja puiki, bet jos realizavimas gana sudėtingas.
Andrius Mazuronis, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas, vilnietis
Manau, šį projektą įgyvendinti taip, kaip ji supranta nutarimo projekto teikėjai, yra nerealu dėl labai paprastos priežasties: tokio projekto įgyvendinimas reikalautų vienos iš savivaldybių (tikėtina, mažesniosios – Kauno) atsisakyti dalies savo teisių ir funkcijų bei jas perleisti Vilniui.
Tai labai mažai tikėtina ir realu nebent popieriuje.
Du miestai gali ir turi bendradarbiauti, pavyzdžiui, diegiant vieningo bilieto sistemą, pritraukiant daugiau turistų ir kitose srityse, tačiau kas dėl darbo vietų, sumokėtą GPM nuo darbo vietos į savivaldos biudžetą bei kitus ekonominius rodiklius, miestai visada bus konkurentai, o ne bendradarbiai.
Aušrinė Armonaitė, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pirmoji pavaduotoja, vilnietė
Visų pirma, man atrodo, kad svarbu ne nutarimai prieš Seimo rinkimus, o tai kaip šalies miestams bendradarbiauti įgyvendinant strateginius Lietuvos projektus – ar tai būtų susisiekimo projektai, tarkime, geležinkelis, oro uostai, ar tai būtų investicijų pritraukimas.
Manyčiau, norint išlikti konkurencingiems, kad turėtume pranašumą prieš Lenkiją, prieš Baltijos valstybes ar net ir Skandinavijos valstybes, tas bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Kauno yra būtinybė.
Dar daugiau pasakyčiau: mums reikia galvoti, kaip įtraukti Klaipėdą į tą bendradarbiavimą. Tačiau tikrai ne Seimo nutarimais, o realiais veiksmais tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių tai galima padaryti.
Tą reikėtų daryti jau dabar, turint omenyje ES investicijas naujojoje perspektyvoje. Beje, Vilnius daug prarado šitos Vyriausybės ir kai kurių Seimo narių dėka. Svarbu yra ne skaidyti Lietuvą į dvi Lietuvas, o tolygiai tas investicijas paskirstyti, ir man atrodo, kad iš Vilniaus ir Kauno partnerystės galėtų gimti visai valstybei gerų dalykų.
Kokie būtų privalumai tokio dvimiesčio – dviejų miestų urbanistinio junginio?
A. Kupčinskas: Privalumai pirmiausia turbūt išryškėtų susisiekimo, transporto infrastruktūros pritaikymo ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Tačiau daugiausia investicijų būtent ir reikalauja susisiekimo infrastruktūros tobulinimas, dėl kurios abiejų savivaldybių ir regionų žmonės galėtų patogiau ir sparčiau judėti tarp abiejų regionų.
Nesu tikras, ar dabartinė Vyriausybė būtų pasirengusi skirti strategines investicijas, kad didieji regionai artėtų vienas prie kito bei sukurtų dar didesnę bendrojo vidaus produkto dalį Lietuvoje. Vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perkėlimas į Kauną tai simbolizuoja. O kad didesnis dėmesys regionams Lietuvoje apskritai būtinas, tai faktas, nes regioninė politika pradėjo nykti sulig apskričių panaikinimu Lietuvoje.
M. Puidokas: Dvimiesčio projekto vystymas yra tikrai naudingas visuomenei ir visai Lietuvai, nes Kauno ir Vilniaus aktyvesnis bendradarbiavimas sustiprintų šalies ekonomiką ir leistų abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.
Patogus susisiekimas tarp miestų yra visa ko ašis. Tada aplinkinių miestelių, esančių kelyje nuo Kauno iki Vilniaus, gyventojai taip pat turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes, nes galėtų greičiau ir lengviau pasiekti didmiestyje esančias darbo vietas. Kitas privalumas – jie galėtų toliau gyventi ramesnėje aplinkoje, neišsikeldami į sostinę ar Kauną.
L. Stacevičius: Šie privalumai vėlgi priklauso nuo projekto apimties. Galimai sumažėtų biurokratinis aparatas, pagerėtų susisiekimas tarp miestų.
R. Budbergytė: Vilnius ir Kaunas gyventojų skaičiumi yra nedideli miestai, todėl nėra pakankamai patrauklūs užsienio investicijoms, taigi dvipolis kartu su bendrais infrastruktūros projektais (pvz., tarptautinio lygio oro uostas, modernus ir greitas susisiekimas geležinkeliu, miestus jungianti pralaidi automagistralė), sujungtais viešaisiais pirkimais ir pan., gerintų paslaugų prieinamumą ir mažintų kainas abiejų miestų gyventojams.
Realizavus tokią idėją, būtų veiksmingiau ir racionaliau investuojamos ES lėšos kuriant gerai apmokamas darbo vietas, įgyvendinant žaliąją politiką. Transporto infrastruktūros tarp miestų išvystymas skatintų kultūrinius, edukacinius mainus.
A. Mazuronis: Apie privalumus nelabai ką galėčiau pasakyti, nebent kad su tais pačiais bilietais galėsi važinėti abiejuose miestuose. Čia gal geriau atsakytų projekto teikėjai. Tačiau man atrodo, kad Lietuvai reikia miestų, kurie tarpusavyje sveikai konkuruotų kurdami naujas darbo vietas, pritraukdami investicijas ir skatindami žmones likti mieste, o ne bandytų dirbtinai susijungti.
Atstumas tarp šių miestų yra per daug didelis ir jose išvystyta infrastruktūra yra per daug skirtinga, kad būtų galima juos lengvai imti ir bandyti sujungti siekiant sinergijos.
A. Armonaitė: Tai konkurencingumas tarptautinėje erdvėje, konkurencingumas regione. Vilnius jau atrodo tikrai sėkmingai, tačiau Kauno yra puiki geografinė padėtis dėl geležinkelio susisiekimo, oro uosto.
Pirmiausia svarbu konkurencingumas, antras dalykas – visai Lietuvai stipresni miestai, stipresnė partnerystė reiškia, kad daugiau darbo vietų gali būti sukurta toje teritorijoje, daugiau žmonių gali rasti gerai apmokamą darbą. Pakartosiu, kad aš svarstyčiau dar drąsiau – galvoti apie Klaipėdos vaidmenį, kaip ją įkomponuoti į šį bendradarbiavimą.
Jūsų nuomone, kas galėtų būti meras tokio dvimiesčio?
A. Kupčinskas: Juokaujant būtų galima sakyti, kad Vilniaus ir Kauno merai galėtų veikti ir keistis pareigomis kas mėnesį, nereiktų atskiro paskirto viršaičio projektui įgyvendinti.
Bet tai jau būtų išbandymas ne tik jiems, bet ir piliečiams, kita vertus, galbūt ir naujos galimybės. O kalbant rimtai, Seime yra priimti Investicijų įstatymo pakeitimai dėl strateginių investicijų regionuose, kurios viršija 20 mln. eurų ir siekia 150 darbo vietų. Tad instrumentas yra, belieka susitarti savivaldybėms ir merams dėl abiem priimtinų nuostatų bei pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, kurio pagrindu ir būtų įgyvendinta Dvimiesčio idėja.
M. Puidokas: Ilgą laiką vykęs miestų aršus konkuravimas naudos neatnešė. Būtina partnerystė. Dėl to esu už miestų gražų bendradarbiavimą, bet tikrai esu įsitikinęs, kad Vilnius ir Kaunas privalo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę.
Abu miestai yra įdomūs savo istorija ir unikalūs. Manau, jie ir toliau turės du skirtingus merus, bet aktyvesnis bendradarbiavimas atneš daug naudos visai šaliai.
L. Stacevičius: Manau, kad demokratiškiausias sprendimas būtų, jog dvimiestis būtų valdomas konfederacijos principu.
R. Budbergytė: Manau, kad Vilniaus ir Kauno merai šiame dvipolyje išliktų du, kaip ir dvi savivaldybės tarybos. Kita vertus, dvimiesčio bendradarbiavimas turėtų apimti ir Trakų, Kaišiadorių, Elektrėnų, Vievio savivaldybes. Tokio dvimiesčio valdymui reikėtų kitokio vienasmenio ar kolektyvinio valdymo modelio.
Be to, reikia nepamiršti to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius. Aš su kolega Juliumi Sabatausku esu įregistravusi Sostinės įstatymo projektą, kuriuo siekiama padėti Vilniui, kaip sostinei, augti greičiau. Kol kas šis projektas sunkiai skinasi kelią.
A. Mazuronis: Mero pareigybė – dar viena iš priežasčių, kodėl miestų sujungimas yra sunkiai tikėtinas. Toks sujungimas yra susijęs su dalies savo funkcijų ir įgaliojimų atidavimu ar atsisakymu, o tai nebūtų priimtina niekam. Miestai gali ir turi bendradarbiauti kaip partneriai ten kur gali ir nori, tačiau ten, kur tai yra sunkiai įmanoma, manau, reikėtų palikti viską taip, kaip yra, leidžiant kiekvienam savarankiškai įrodinėti savo privalumus.
A. Armonaitė: Manau, kad čia nereikia jokio mero rotavimo, nes visi miestai turi merus – Vilniaus meras yra Remigijus Šimašius, Kauno meras – Visvaldas Matijošaitis, Klaipėdos – Vytautas Grubliauskas.
Manau, kad jie visi gali tartis, bet labai svarbu yra Vyriausybės palaikymas, ne tik vieno miesto, kaip dabar matome, kad dažnai premjeras Saulius Skvernelis myli Kauną, mažiau myli Vilnių. Čia reikia, kad visus mylėtų ir tą projektą palaikytų. Vyriausybės palaikymas tai yra čia būtina sąlyga. Jeigu jo nebus – tai tada projektas tikrai bus žlugęs.
