Tinkamai ar blogai pasiruošta naujoms bangoms, medicinos įstaigų būklė, valstybės pagalba verslui, nukentėjusiems, nuolat esantiems ties skurdo riba, kultūrai, vaikams bei jų mamoms ir begalei pagalbos ieškančių rankų bus pagrindinės apžvalginės temos apie valstybės gyvenimą ir jos ateitį.
Kažin ar per Seimo rinkimų kampaniją bus išgirstos partijos, neįtraukusios šių temų į savo programas. Ne veltui į kandidatų sąrašus viliojami žinomi gydytojai, virusologai ekspertai. Nesunku numanyti ir įsivaizduoti, kokie bus kandidatų vieši debatai, forumai.
Daugybė problemų, su kuriomis valstybės susiduria normaliame (nebeaišku, ką tai reiškia) gyvenime, ypač kultūros srityje, net nepateks į aptarimų eterį. O užsienio politika pavirs terra incognita tikrąja šio posakio prasme. Ji ir taip jau po 2004 m. žmogui, specialiai nesidominčiam politika, vis mažiau įdomi, o pandemijos šiokiadieniais tik staiga nugriaudėjus panosėje priešo kanonadai gali priversti sušukti: oi, kažkas blogai atsitiko, kaip tai galėjo įvykti!
Beje, panaši nemažos Lietuvos gyventojų dalies reakcija ir į Astravo AE. Sąjūdis prieš Astravą, pakvietęs į mitingą S.Daukanto aikštėje palaikyti Lietuvos prezidento, kad jis neprarastų kovingumo, sulaukė nedidelio būrelio dalyvių. Taip, vasara. Bet ne vien ji kalta. Žegnojamasi tik sugriaudėjus ir sužaibavus.
Dabar griaudėja pandemija. Dėmesio sutelkimas į tai, kas aktualiausia, iš dalies suprantamas ir pateisinamas, bet kartu ir pavojingas, kai per kasdienes aktualijas nebematyti, kas vyksta plačiau. Tiesa, maždaug kas dvi savaites žiniasklaidoje pasirodo kokios nors „grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui“ aptarimas, bet rašiniai vis to paties stiliaus ir tono, be polemikos ar kitokios nuomonės analizės, todėl tokie įspėjimai pradeda nusibosti.
Be to, aplinkui Lietuvą – ypač iš netolimų Rytų – ne vien griaudžia ir žaibuoja.
Pasaulyje ne vien dėl pandemijos poveikio vyksta didelės politinės ir geopolitinės permainos, kurios ateityje turės nemažai įtakos ir Lietuvai.
Didžiausias įtampos šaltinis yra ir, atrodo, nesilpnėja – JAV ir Kinijos ekonominis karas. Prieš metus apžvalgininkai prognozavo, kad priešprieša greitai pasibaigs, Kinija pavargs. Nei nuovargio, nei jėgų sekimo iš Pekino nematyti. Į kaltinimus dėl viruso sklaidos pasaulyje Kinija atsako griežtai ir net šiurkščiai. Neteko skaityti nė vienos įtikinamos ateities santykių tarp JAV ir Kinijos prognozės. Aklavietė pavojingesnė nei pats pesimistiškiausias, bet nuspėjamas scenarijus.
Rusija šiame gigantų susidūrime pamažu slenka į antrąjį planą, nors sankcijos jai išlieka ir nesikeičia retorika. Bet Rusija dėl pilietinio chaoso JAV pastarosios atžvilgiu vis labiau įgyja propagandinį pranašumą.
Jeigu JAV dėl chaoso kėlėjų tektų įvesti karinę padėtį, žemyninėje Europoje kiltų didelis sąmyšis. Jeigu D.Trumpas laimės rinkimus – atrodo, taip ir bus, nes priešininkas beviltiškai silpnas (sociologinių apklausų rezultatai gali būti panašūs į „garsiuosius“ senus laikus Lietuvoje pralaimėjus Sąjūdžiui – žmonės meluoja), jis stengsis neleisti susiblokuoti Kinijai su Rusija.
Įtampa tarp Rusijos ir JAV dar labiau mažės, nors propagandinėje žiniasklaidos dalyje purvas tekės laisvai.
Tęsis ilgos derybos dėl strateginės ginkluotės kontrolės. Mano manymu, būtent dėl jos ir vyksta įvairių pavidalų karai (išskyrus karštąjį) tarp JAV ir Rusijos. Priešingu atveju jos galėtų būti dvi tolimos, viena kitai nekliudančios valstybės.
Nesvarbu, kas laimės JAV prezidento postą, Amerikai aišku, kad keliais frontais (Kinija, Rusija, Iranas) kariauti beprasmiška. Šiame žaidime – daug ėjimų.
Sudomino netikėtas, gal anksčiau nepastebėtas kaip reikšmingas Lietuvos dalyvavimas kuriant „Liublino trikampį“ užsienio reikalų ministrų lygiu tarp Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Nežinau, kas tai yra tarptautinių santykių įforminimo lygiu, bet sumanymas įdomus.
Anksčiau buvo įsteigta Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos brigada – trys batalionai ir specialiosios pajėgos, skirtos dalyvauti taikos palaikymo ir humanitarinėse operacijose. Žinoma, NATO rėmuose. Galbūt Lietuvos įgalioti kariškiai paaiškins, ką šis darinys – LITPOLUKRBRIG – iki šiol yra nuveikęs.
Dabar pereinama į aukštesnį, politinį, lygį. Bendroje deklaracijoje numatyti tikslai kilnūs: „Skatinti, plėsti ir stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje, atsakant į bendras grėsmes – pirmiausia Rusijos – regione, gilinti trišalius karinius ir gynybos ryšius pilnai išnaudojant NATO ir ES teikiamą potencialą, vystyti ES Rytų partnerystės iniciatyvą bei paramą Ukrainos reformų procesui.“
Tai kol kas tradicinis deklaracijoms būdingas abstraktus tekstas, panašus į „Veimaro trikampį“, kai Lenkija, Prancūzija ir Vokietija ėmėsi spartinti demokratijos procesus Vidurio bei Rytų Europoje ir palengvinti Lenkijos euroatlantinės integracijos kelią, o konkretus tikslas buvo – nesukelti konflikto su Rusija.
Konkretūs „Liublino trikampio“ uždaviniai taip pat neužšifruoti: atgaivinti Rytų partnerystės politiką, energingiau pastūmėti Ukrainą europinių reformų keliu, bet svarbiausia – nebedidinti priešpriešos su Rusija. Tai šiuo metu atitinka tiek ES lyderių, tiek JAV interesus. Kokia paliaubų su Rusija kaina – sudėtingas klausimas. Gal net Ukrainos padalijimas.
