Skulptūros „Prisikėlęs Kristus“, kuri kadaise priklausė nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijai, grįžimas į Lietuvą užtruko kone du dešimtmečius.
O valstybei ji kainavo keliasdešimt kartų brangiau, nei buvo parduota skandalingai pagarsėjusiam Australijos lietuviui Juozui Petraičiui.
Galbūt apskritai niekas nebūtų sužinojęs, jog tokia skulptūra išvis buvo Lietuvoje, jeigu nebūtų kilęs J.Petraičio ir jo verslo partnerio bei ilgamečio draugo dano Anderso Bjerggaardo teisinis ginčas.
Siejo šeimyniniai santykiai
Abu vyriškiai šimtais egzempliorių iš Lietuvos gabeno ir pardavinėjo meno vertybes.
Antikvariniai daiktai dažniausiai būdavo parduodami Kopenhagos Brunno Rasmusseno aukcione, kuriame dirbo A.Bjerggaardas.
Abu vyriškius siejo ne tik verslo, bet ir itin artimi asmeniniai santykiai, kuriuos Danijos teisėsaugos pareigūnai apibūdino kaip šeimyninius.
Jie buvo tokie artimi, jog 2004 metais danas viename Vilniaus notarų biure net buvo įregistravęs testamentą, pagal kurį įsipareigojo visą savo turtą po mirties palikti J.Petraičiui.
Tačiau ilgametė draugystė 2008 metais nutrūko. Vyrai ėmė vienas kitą kaltinti sukčiavimu ir kitokiomis nuodėmėmis.
Tikėjo, kad valdo šalį
Būtent tada A.Bjerggaardas pranešė Lietuvos generalinei prokuratūrai, kad J.Petraitis maždaug 2000 metais iš Lietuvos į Daniją kontrabanda išvežė skulptūrą „Prisikėlęs Kristus“, priklausiusią R.Mikutavičiaus kolekcijai.
Iš pradžių į tokį pareiškimą tyrėjai žiūrėjo skeptiškai. Tačiau per apklausą paklaustas, kodėl apie kontrabandą prabilo praėjus tokiam ilgam laikui, danas pateikė paaiškinimą: „2008 metais J.Petraitis mane apkaltino kelių skulptūrų vagyste, todėl, pradėjęs aiškintis, apie ką kalbama, sužinojau, kad jis pats prisidėjo prie antikvarinių daiktų, tarp jų ir „Prisikėlusio Kristaus“, kontrabandos“, – teigė A.Bjerggaardas.
Be to, jis pareiškė buvęs įtikintas, kad jo draugas J.Petraitis yra šešėlinis Lietuvos prezidentas, valdantis visas struktūras.
Atsirado, tačiau be kojų
Pagal dano pareiškimą pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo prisiminta ir visa ankstesnė skulptūros odisėja.
83 centimetrų aukščio Kristaus skulptūra iš Vakarų Europos buvo atgabenta maždaug 1610 metais ir skirta statomai Kretingos bažnyčiai.
1928 metais ją įsigijo Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius ir laikė ją savo Babtyno dvare Žemaitkiemyje.
1944 metais generolas pasitraukė į Vakarus, o skulptūra dingo.
Tik 1990 metais vienas parapijietis ją atnešė pagarsėjusiam kolekcininkui kunigui R.Mikutavičiui. Skulptūra buvo nupjautomis kojomis, be dviejų rankos pirštų, nemokšiškai nudažyta aliejiniais dažais.
Prano Gudyno centro restauravimo centro specialistai skulptūrą šiek tiek atnaujino, tačiau ji vis dar buvo be kojų.
Nesutarė dėl kūrinio vertės
Po to, kai 1998 metais R.Mikutavičius buvo nužudytas, kai kurias vertybes iš nepagrobtos kolekcijos pardavė jo sesuo Liucija Kolaitienė.
Mažai trūko, kad ją būtų nupirkęs žinomas Vilniaus kolekcininkas Kęstutis Mickevičius.
„Buvau nuvažiavęs pas R.Mikutavičiaus seserį. Ji kartu su savo sūnumi man ir parodė tą skulptūra. Ji man pasirodė labai graži, nors buvo be kojų“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo K.Mickevičius.
Tačiau tuomet nepavyko susitarti dėl kainos. L.Kolaitienė paprašė 4 tūkstančių JAV dolerių. Esą tiek šį kūrinį buvo įvertinę muziejaus ekspertai.
K.Mickevičius pasiūlė iškart sumokėti pustrečio tūkstančio dolerių, tačiau kunigo seseriai ši kaina pasirodė per maža.
„Po kelių mėnesių jie man paskambino ir sako: „Imk už pustrečio tūkstančio.“ Bet tuo metu man jau buvo striuka su pinigais, be to, ir tas skulptūros grožis jau atrodė išblėsęs“, – prisiminė K.Mickevičius.
Po kiek laiko kolekcininkas išgirdo, kad „Prisikėlusį Kristų“ nupirko J.Petraitis.
Tada buvo kalbama, kad jis už kūrinį, kuris dabar vadinamas neįkainojamu, sumokėjo 2 tūkstančius dolerių.
Draugai tapo priešais
Tiktai 2008 metais, kai danas A.Bjerggaardas parašė pareiškimą prokuratūrai ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ėmė aiškėti tolesnis skulptūros likimas.
Tačiau byla stūmėsi lėtai, nes visi jos dalyviai kaltino vienas kitą.
Iš pradžių danas tvirtino, jog skulptūrą dar Kaune J.Petraitis perpardavė vienam Švedijoje gyvenančiam ir šios šalies pilietybę turinčiam iraniečiui.
A.Bjerggaardas tyrėjams aiškino, jog jis pats iranietį atvežė į Lietuvą ir supažindino su J.Petraičiu.
„Jis pamatė „Prisikėlusį Kristų“ ir iškart panoro nusipirkti“, – teigė danas. Vėliau jis esą sužinojo, kad iranietis viename aukcione buvo šią skulptūrą išstatęs savo vardu.
Tačiau į apklausas iškviestas šis iranietis kaltino daną melu ir sukčiavimu: „Jis yra didžiausias psichopatas, kokį man teko sutikti gyvenime.“
J.Petraitis tikino, jog „Prisikėlusį Kristų“ galėjo išvežti danas, kuris tuo metu turėjo jo įgaliojimą naudotis meno vertybėmis.
Teismas kaltės neįžvelgė
Nors visi šios bylos dalyviai pylė purvą vienas ant kito, galiausiai prokuratūra nusprendė, kad skulptūrą nelegaliai iš Lietuvos išvežė J.Petraitis.
Jam buvo pareikštas kaltinimas kontrabanda ir pateiktas 250 tūkstančių litų civilinis ieškinys. Mat tokia suma ekspertai įvertino už 2 tūkstančius dolerių nupirktą skulptūrą.
J.Petraitis dėl to buvo teisiamas, tačiau 2012 metais Vilniaus apygardos teismas jį išteisino, nusprendęs, jog nėra aišku, kas konkrečiai išvežė skulptūrą.
Padėjo katalogo peržiūra
Galbūt ši mįslinga istorija ir skulptūra ilgainiui būtų buvusi pamiršta, jei ne žinomo meno vertybių vertintojo, Kultūros paveldo departamento vyriausiojo specialisto Remigijaus Grėbliūno atidumas.
Tuo metu, kai prokurorai bergždžiai bandė išsiaiškinti, kas pervežė per sieną skulptūrą, ir net nesidomėjo, kur ji gali būti, R.Grėbliūnas vartydavo įvairius užsienio antikvarinių vertybių aukcionų katalogus.
Jam į rankas pateko ir 2001 metais Kopenhagos Brunno Rasmusseno aukcione vykusių pardavimų duomenys.
Vertintojas pastebėjo, jog tuomet už 150 tūkstančių Danijos kronų (apie 20 tūkstančių eurų) buvo parduota skulptūra, labai panaši į „Prisikėlusį Kristų“. Remiantis oficialia informacija, šį kūrinį įsigijo vienas Austrijoje gyvenantis kolekcininkas.
„Tai, kad aš vartydamas katalogą aptikau šią skulptūrą, – visiškas atsitiktinumas.
Skulptūra buvo parduota 2001 metais, o katalogas į mano rankas pakliuvo 2008 metais“, – pasakojo R.Grėbliūnas.
Ginčai – ir po mirties
Būtent nuo tada, kai R.Grėbliūnas aptiko informaciją apie aukcione parduotą skulptūrą, ir prasidėjo visa jos grąžinimo epopėja.
Nors meno kūrinys buvo išvežtas nelegaliai, jį susigrąžinti nebuvo taip paprasta.
Iš pradžių teko įrodyti, kad tai – būtent ta pati skulptūra iš R.Mikutavičiaus kolekcijos.
Tam teko į Austrijos sostinę Vieną siųsti ekspertus ir jie dar 2010 metais nustatė, kad tai būtent tas pats kūrinys.
Vėliau kilo ginčas su naujuoju skulptūros savininku dėl to, kas apmokės restauravimo darbus. Mat austrų kolekcininkas Danijos aukcione skulptūrą pirko be kojų ir dviejų rankos pirštų.
Parsigabenęs kūrinį į savo gimtinę austras pasamdė specialistus, kurie atkūrė Kristaus kojas ir pirštus.
Kol vyko teisiniai ginčai, kas apmokės šiuos darbus, skulptūros savininkas mirė.
Po jo mirties kelerius metus vyko turto paveldėjimo procesas. Šiame procese vienas pagrindinių ginčių buvo dėl to, kam turėtų atitekti „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra.
Vėliau prasidėjo teisiniai procesai su kolekcininko palikuoniais.
Kokia tikroji kūrinio kaina?
„Ilgai užtruko visas teisinis procesas, kol buvo pritaikyta ES direktyva dėl vertybių grąžinimo, išvežimo ir įvežimo į Lietuvą.
Tai – pirmas atvejis tiek Lietuvoje, tiek Austrijoje“, – po skulptūros pristatymo Kultūros ministerijoje kalbėjo viceministrė Ingrida Veliūtė.
Nors skulptūros, kuri bus eksponuojama atnaujintame Radvilų rūmų korpuse, grąžinimą Kultūros ministerijos vadovai įvertino kaip vieną svarbiausių Lietuvos kultūros įvykių, kai kurie ekspertai tai vertina skeptiškai.
Kalbama, kad valstybė permokėjo už šį kūrinį, o vertintojai jo kainą dirbtinai išpūtė.
Nors oficiali neskelbiama, kiek valstybė sumokėjo už skulptūrą, kalbama, jog vien ekspertizėms, specialistų komandiruotėms bei teisinėms išlaidoms išleista daugiau kaip 40 tūkstančių eurų.
„Panašių XVI amžiaus geros kokybės nepaprasto grožio skulptūrų aš galėjau ir dabar dar galiu užsienio aukcionuose nusipirkti už 15 tūkstančių eurų“, – sakė kolekcininkas K.Mickevičius, kuris prieš 20 metų nesutiko už „Prisikėlusį Kristų“ mokėti pustrečio tūkstančio dolerių.
Išsiaiškino autorystę
Tačiau kolekcininkas teigė, jog šios skulptūros vertę Lietuvoje galbūt pakelia ta aplinkybė, kad ji valstybei brangi istoriškai.
Skulptūrą aptikęs vertintojas R.Grėbliūnas tvirtino, jog „Prisikėlusio Kristaus“ vertę pastaruoju metu padidino ir dar viena aplinkybė.
Nors ilgą laiką nebuvo žinoma, kas ir kada išdrožė šią skulptūrą, R.Grėbliūnui tai pavyko nustatyti.
Lankydamasis Gdanske ir vartydamas senus dokumentus šis meno tyrinėtojas nustatė, kad 1525–1535 metais skulptūrą išdrožė Gdansko meistras Pawlo.
Galėjo parvežti pigiau?
Vis dėlto kai kurie kolekcininkai įsitikinę, kad valstybė pernelyg daug sumokėjo už „Prisikėlusį Kristų“.
Vienas jų – žinomas kolekcininkas ir mecenatas Andrejus Balyka.
„Už mūsų visų pinigus dešimt metų buvo samdomi ekspertai, advokatai, pajungti diplomatai, apmokamos jų komandiruotės. O tie austrai kolekcininkai tik pasišaipė ir paskutines kelnes numovė. Jeigu mūsų kultūros vadovai tokie patriotai – galėjo už savo pinigus nupirkti šią skulptūrą“, – piktinosi A.Balyka.
Jis įsitikinęs, kad turi teisę taip kalbėti, nes pats yra padovanojęs ne vieną brangią vertybę. Tarp jų – Valdovų rūmuose kabantį unikalų gobeleną, XVII amžiuje pasiūtą garsioje Prancūzijos dirbtuvėje.
Kolekcininkas, kuriam įtakingi pasaulio žmonės dažnai patiki nupirkti ypač brangius meno kūrinius, teigė, jog pats būtų susiderėjęs ir pigiai bei greitai parvežęs „Prisikėlusį Kristų“ į Lietuvą: „Jei valstybė man ar kitam profesionalui būtų suteikusi įgaliojimus, rezultatas būtų buvęs visai kitoks – kolekcininkai tarsi rentgenu peršviečia kiekvieną pirkėją.
Vienas dalykas, kai vertybę ketina įsigyti privatus žmogus ir visai kitas – kai valstybė.
Tuomet kaina paprastai pakeliama kelis kartus.“
