Kol vieniems geriausias poilsis – tik lietuviškos jūros pakrantėje, kitame Lietuvos krašte – Dzūkijoje, galima sutikti miestiečių, kurie savo atostogoms renkasi itin atokią ir su turizmu mažai ką bendro turinčią vietą.

Tai Čepkelių raisto apsuptyje esantis senas baltarusiškas kaimas – Katra. Jį itin pamėgo ir nemažai senų sodybų jame įsigijo miestiečiai. Kaip patys pasakojo portalui lrytas.lt, juos čia priviliojo unikali gamta ir ramybė. Įdomu tai, kad kai kurios sodybos yra vos kelių šimtų metrų atstumu nuo valstybinės sienos su Baltarusija.

Sutinka ir išlydi pasieniečiai

Mažai tikėtina, kad nuvyksite į Katrą ar išvyksite iš jos nepabendravę su mūsų valstybės sieną saugančiais pareigūnas. Likus maždaug trims kilometrams iki sienos su Baltarusija, žvyrkelio pakraštyje stovi pasieniečių visureigis. Šalia jo – du jauni pareigūnai. Sustabdę jie paprašo asmens dokumento, apžiūri automobilį.

Paklausus, ar savaitgalį būna daug darbo, vienas jų paaiškina: „Čia dievo pamirštas kraštas, pravažiuoja vos vienas kitas automobilis. Dažniausiai – aplinkiniuose kaimuose sodybas turintys miestiečiai, senųjų vietinių čia likę ne tiek jau daug“.

Skubu prieštarauti, kad tikriausiai į turtingus miškus vasarą skuba uogautojai ir grybautojai, bet pasienietis griežtas: „Jie kalbate apie Katrą, tai kaimas yra saugomoje draustinio teritorijoje, tad lankytis galima tik pačiame kaime, o į šalia esančius miškus net koją įkelti draudžiama. Be to, yra tokių sodybų, kur vadinamasis „rubežius“ (valstybinė siena – aut. past.) prasideda vos kokio šimto metrų nuo žmogaus sklypo tvoros, tad ten vaikščioti be specialaus leidimo draudžiama“.

Paaiškinęs lankymosi pasienio ruože taisykles pasienietis atlaidžiai šypteli ir palinki geros dienos, bet dabar jau man nesinori skubėti ir klausiu jo, jei visų šitų rimtų dalykų nežinodamas koks nesusipratėlis išsiruoštų grybauti, pasiklystų ir netyčia atsidurtų kaimyninėje valstybėje, kas jo laukia? Pareigūnas kantriai aiškina, kad dabar tokių atvejų pasitaiko labai retai, o ir laikai, kai vietinių galvose jokia valstybinė siena neegzistavo seniai baigėsi. Piniginės baudos ir galimybė, kad grįžimas namo bus organizuotas su specialia palyda per areštinę Lydoje, kur prieš tai ilgai baltarusiams teks aiškinti kelionės tikslą, atgraso tokius „turistus“.

„Kur kas dažniau turime vaikytis kontrabandininkus, jų vis dar pasitaiko. Jei iš tiesų pasiklystumėte ir turėtume organizuoti paiešką, keltume į orą sraigtasparnį“, – aiškino pasienietis ir pridūrė, kad buvo ne vienas atvejis, kai pasiklydusieji garsiajame Čepkelių raiste uogautojai turėjo praleisti ir naktį, kol buvo rasti.

Matydamas, kad ši tema man labai įdomi, pareigūnas dar kartą pusiau rimtai, pusiau juokais įspėja: „Aplink labai pelkėtos vietos, kai kur – vanduo, tad pasivaikščiojimams yra tikrai geresnių takų“.

Lietuviškos sodybos pažymėtos vėliavomis

Vos įvažiavus į abipus plataus žvyriuoto kelio išsidėsčiusį Katros kaimą į akis krenta išpuoselėtoje sodyboje plazdanti Vyčio vėliava. Nors tos sodybos šeimininkų pakalbinti nepavyko, kitos sodybos kaimynai paaiškino, kad tarp „laikinai atvykstančiųjų“ kaimo gyventojų yra nebylus susitarimas lietuviškas sodybas pažymėti vėliavomis.

Lietuviška trispalvė plazda ir prie Ričiardo Rudvalio sodybos vartų. Iš Kauno su šeima vasaromis atvykstantis vyras skaičiuoja, kad į Katrą pirmą kartą užsuko prieš trylika metų. „Mano vaikai nuo pat vaikystės lankėsi pas žmonos mamą Latežerio kaime, ten vasarodavo, įsimylėjome šį karštą, tad ir sodybos ieškojome čia. Iš Kauno važiuoti toloka, bet čia juk tokia ramybė“, – šypsojosi jis ir patikino, kad gyvenimas pasienyje turi savų privalumų.

„Kaime yra tik devyni gyventojai, beveik visi – vyresnio amžiaus, tad jokių problemų nekyla“, – aiškino jis ir prisipažino, kad vos už puskilometrio esančioje Baltarusijos Respublikoje yra lankęsis tik sovietmečiu.

Kai žiemos buvo šaltesnės, R. Rudvalio šeima į Katrą atvykdavo pailsėti ir atšvęsti didžiausių metų švenčių. „Sutikdavome ir Naujuosius metus, bet kai nėra tikros žiemos, tai čia tamsu ir šalta“, – pasakojo Aurelija Rudvalienė. Kadangi sodyba yra atokioje vietoje, čia kartais galima išvysti vaizdų, kurių miestiečiai tikrai pavydėtų: lapės – dažnos viešnios kauniečių kieme, o štai vilką sodybos šeimininkas yra sutikęs tik kartą.

Šulinyje dingo vanduo

Įsigijusi sodybą šeima stengėsi išsaugoti senuosius pastatus: tvartas tapo pirtimi, tarnauja ir svirnas, rūsys, bet tikru galvos skausmu šeimininkams tapo geriamo vandens trūkumas šulinyje.

„Turime bėdą, šulinyje nėra vandens, o patys imtis jokių veiksmų negalime. Kadangi čia yra rezervato teritorija negavome leidimo gręžiniui. Vandens atsivežame iš kaimynų, teks važiuoti į Ūla pasisemti“, – pasakojo sodybos šeimininkas ir pridūrė, kad vietos gyventojai jau ėmėmsi žygių, kad kad jų sodybos teritorijos taptų jų pačių, o ne valstybės nuosavybe. Šiuo metu Katros kaimo namai stovi ant valstybinės žemės.

Kaimo senbuviai pasakoja, kad toks vandens dingimas šulinyje nėra toks jau retas reiškinys, karts nuo karto tokių dalykų vis pasitaikydavo, bet vietiniai žmonės problemą spręsdavo paprasčiau – tiesiog kitoje vietoje kasdavo šulinį. Įstatymų pažeisti nenorintys dabartiniai Katros kaimo sodybų šeimininkai tokiam žingsniui tikina nesiryšiantys ir tikisi sprendimo iš vietos valdžios institucijų.

„Atrodytų – raistas, gi turėtų būti čia to vandens, bet sunaudojame kokios tris šimtus litrų iš šulinio – ir pasibaigia. Per naktį vėl truputį prisirenka, bet kai čia ilsisi didelė šeima, tai to tikrai negana“, – sakė R. Rudvalis.

Vilniečius suviliojo gamta

Prieš ketverius metus Katroje sodybą įsigijusi vilniečių pora – Giedrius Švitra ir Irena Vedrickaitė pasakojo, kad iki tol su šiuo kraštu jokių sąsajų neturėję. „Buvo tik nostalgija Dzūkijai. Esu biologas-entomologas, tad čia atvykdavau į praktikas jaunystėje. Dirbu su vabzdžiais, o čia tiek rūšių“, – pasakojo G. Švitra ir pridūrė, kad sodyboje lankosi tik vasarą ir žiemoti Katroje nesiryžta, nes senoje pirkioje esama problemų su krosnimi.

„Kai čia ne uodynas ir ne mašalynas kartais atvažiuojame ir kokią savaitę pabūti. Tylos paklausyti. Mane taip sugraužia, kad būnu aptinusi, bet praeina kiek laiko ir vėl važiuoju“, – šypsojosi I. Vedrickaitė, o sodybos šeimininkas pridūrė, kad kai vakare ore pasklida maži, bet labai alkani vabzdžiai – jokie apsauginiai tinkleliai negelbėja.

G. Švitra pasakojo, kad gyventi pasienio ruože saugu – šalia nuolat patruliuoja pasieniečiai, o pats mokslininkas turi specialų leidimą, tad gali lankytis rezervate iš prie valstybės sienos.

Vilniečių pora sakė, kad ieškantiems ramaus atokvėpio vietos ir nekeliantiems buičiai didelių reikalavimų, Katroje turėtų patikti. Tiesa, pašnekovas prasitarė, kad kol kas jam nepavyko išsiaiškinti, kaip vietiniai gyventojai sprendžia lauko išvietės tvarkymo klausimus, kaip ir kaip į tokį atokų kaimą prisikviesti kanalizaciją galinčia išsiurbti mašiną su cisterna.