Seimo narių gidas po Lietuvą: ką siūlo aplankyti ir kur atostogaus patys Ne visi planuoja ilsėtis tik Lietuvoje

Kadenciją baigiančio Seimo nariai ilsėtis žada Lietuvoje, daugelis – pajūryje, ir sutartinai tvirtina, kad užsienio kelionių neplanuoja. Jų teigimu, tai gera proga geriau pažinti savo kraštą.

Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska teiravosi Seimo narių, kuo jie užsiima vasarą, kur planuoja keliauti ir ką rekomenduotų aplankyti Lietuvoje, kokių pastabų sulaukia iš rinkėjų ir kokio tikisi naujo politinio sezono.

Kaip leidžiate vasarą, kur atostogaujate ar atostogausite, kokie jūsų pomėgiai, kuriems vasarą galite skirti daugiau laiko?

Jau ketvirtą vasarą planuoju atostogauti, bet kol kas tokio plano įgyvendinti nepavyko ir tikrų atostogų, kokios įprastos daugumai žmonių, per pastaruosius kelerius metus neturėjau.

Savo laiką dabar išnaudoju taip – susipažįstu su dokumentais, peržiūriu spaudą, žiniasklaidos priemones, vyksta susitikimai, renginiai ne tik Seime, bet ir kitose šalies vietose. Jeigu nieko nebūna numatyta, leidžiuosi į „kelionę“ aplink namą, skiriu dėmesio aplinkos tvarkymui, gyvatvorių priežiūrai, šiuo metu yra svarbu ir išretinti vaismedžių vaisių užuomazgas. Galima drąsiai pašalinti mažesnius ar sugedusius obuoliukus ir kriaušes, kad likę užaugtų didesni, o jų apsaugai nuo kirmijimo nereikėtų cheminių priemonių. Taip pat labai didelis malonumas – būti su šeima, o ypač teškentis su anūkais.

Paprastai vasaros atostogas, gal tiksliau, kiek ilgesnius vasaros savaitgalius, nes pastaruosius ketverius metus dirbant Seime atostogų kaip tokių neteko turėti, leidžiu gimtajame Ignalinos rajone. Ir sunkiai įsivaizduoju geresnę atostogų vietą nei ežerų krašto ramybė ir mano daugiau kaip pusšimtį krūmų turintis rožynas.

Irena Šiaulienė, Seimo pirmininko pavaduotoja, Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narė:

Vasarą leidžiu Klaipėdoje. Čia mano namai, džiaugiuosi galėdama ilgėliau pabūti juose, skirti daugiau laiko aplinkos tvarkymui, naudingai pajudėti, pasidžiaugti žydinčiomis gėlėmis, ramiai išgerti puodelį kavos. Stengiuosi ryte arba vakare nukeliauti dviračiu per Girulių mišką iki jūros, išsimaudyti, pasivaikščioti ir vėl grįžti per vasara kvėpuojantį mišką.

Šį savaitgalį Klaipėdoje vyks gražiausia vasaros tradicinė šventė dėl pandemijos netradicinėmis sąlygomis – Jūros šventė, o rugpjūčio 1 d. – miesto gimtadienis, jo proga bus rodoma Richardo Vagnerio opera „Skrajojantis olandas“ Kruizinių laivų terminale, elinge, natūralioje aplinkoje, kur ir išnirs iš vandens tikras laivas, ne vaiduoklis.

Neturiu jokių ypatingų įpročių. Iki šiol praktiškai visas vasaras leisdavau Lietuvoje ir daugiausia Vilniuje, nes nelabai galėdavau išvykti ilgesniam laikui dėl dabar jau amžinatilsį Mamos slaugos. Tad daugiausiai laiko praleisdavau savo gėlynuose ar kitose pernelyg nuo namų neatitraukiančiose pramogose, o kadangi vasaromis aplankydavo ir sesuo su vaikais, tai tiesiog stengdavausi būti gera teta. Panašiai leisiu ir šią vasarą. Tikiu, kad kelioms dienoms pavyks nuvykti ir tolėliau nuo namų, pavyzdžiui, į pajūrį, bet ilgesnių atostogų neplanuoju.

Vasara – tai laikas, kai gali daugiau laiko skirti šeimai ir artimiesiems, tad stengiamės suplanuoti veiklas taip, kad pabūtume kartu. Dažniausiai leidžiame laiką prie Baltijos jūros, tad kiekvienais metais bent savaitei stengiamės išvažiuoti į pajūrį.

Sėkmingai leidžiu vasarą namuose ir Seime, netoli esančiame miške ir Vingio parke. Mėgstu pasivažinėti motociklu prisimindamas jaunystę.

Esu žmogus, kuriam žemės trauka vienu metu yra ir gyvenimo būdas. Negaliu be lauko, daržo, sodo, miško, šalia tėčio tėviškės tekančio Nemuno. Niekada nesuku galvos dėl laisvalaikio ar atostogų. Išvažiuoju iš Vilniaus ir žinau kryptį – Birštonas, Siponys. Mėgaujuosi viskuo, ką gali nuveikti vasarą kaime: sodinti, auginti, šienauti, ravėti, uogauti, grybauti, maudytis, ruošti atsargas žiemai. Kaime atsigauna, pailsi protas, o fizinis nuovargis tik padeda gerai išsimiegoti.

Mano vasaros poilsio planai tradiciniai – kelios dienos Druskininkuose ir kelios dienos prie jūros Palangoje. Vasaros malonumais stengiuosi pasimėgauti Lietuvoje. Druskininkus labai myliu už jų pušynus, gamtą, galimybes atsipalaiduoti. O Palanga jau nuo vaikystės – vasariškų sentimentų vieta. Bet kokiu oru Baltijos bangos, vėjas ir saulė nukelia tarsi į kitą erdvę, puikiai „atlaisvina galvą“ šviežioms mintims.

Vasarą leidžiu Lietuvoje. Kartais pavyksta savaitgalius praleisti ir su šeima, draugais, daugiau paskaityti. Esu sportiškas žmogus, todėl labai mėgstu vandens sportą: keliones baidarėmis, vandens slides, irklentę. Leidžiuosi į dviračių žygius. Praktikuoju Tai chi ir Chi kung. Man tikras poilsis – aktyvus poilsis.

Ši vasara panaši į visas mano vasaras. Beveik visą ją praleidžiu Lietuvoje. Tik kartais trumpam aplankau savo dukros Agnės šeimą, kuri gyvena Austrijoje, Vorarlbergo regione, arba dukra su šeimyna aplanko Lietuvą. Pernai Lietuvoje krikštijome mano anūkėlį Julių Matheo. Šįkart bandysiu porai dienų aplankyti birželio 16 d. gimusią anūkėlę Anną Aurorą. O šiaip iš Lietuvos niekur nenoriu išvykti. Radusi laisvesnio laiko žvejoju, grybauju, uogauju, vaistažoliauju ir lankau dar nepažintus Lietuvos kampelius. Nėra gražesnės man šalies už Lietuvą.

Kiekvieną vasarą su žmona bent savaitę praleidžiame Lietuvos pajūryje. Labai mėgstu vaikščioti, atostogų metu kasdien nueinu bent po 10 kilometrų pajūriu ar miško takais.

Seimo narių atostogos nėra įteisintos, todėl klausimą reiktų performuluoti į klausimą, kaip leidžiame laiką tarp sesijų. Gaila, kad įstatymo projektas, kuris turėtų reglamentuoti Seimo narių darbo sąlygas, jau treti metai yra nesvarstomas Agnės Širinskienės vadovaujamame Teisės ir teisėtvarkos komitete. Beje, tam projektui esu pateikęs siūlymą, kad Seimo nariams būtų numatytos standartinės keturių savaičių atostogos.

O aš laiką tarp sesijų daugiausia leidžiu Daugėdų kaime, kur gyvenu, kelioms dienoms ketinu nuvykti prie jūros. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu patenkinti savo pomėgį grybauti, nes Žemaitijoje gana gausiai ėmė augti grybai. O kiti pomėgiai sutampa ir su neišvengiamomis pareigomis. Tai kassavaitinis žolės pjovimas, daržo laistymas ir kitos pramogos.

Šiuo metu praktiškai 70 proc. savo laiko tenka praleisti susitikimuose su gyventojais, partijos skyriais, nes su kolegomis Artūru Zuoku ir Artūru Paulausku neseniai įkūrėme partiją. Bet laiko atitrūkti nuo Seimo darbų tikrai yra. Buvau su vaikais penkias dienas Lietuvos pajūryje. Tai buvo proga pabūti su vaikais ir šeima. Kadangi turiu ūkį, nemažai laiko, ypač savaitgaliais, skiriu jam. Kad ir kaip keistai skambėtų, kiekvienas politikas turi suprasti, kad jis politikoje yra laikinai ir kadencijai pasibaigus jam teks eiti dirbti tą darbą, kurį dirbo prieš tapdamas politiku. Kadangi mūsų vasara oro prasme būna įvairi, tai turint laisvą minutę ir pažvejoju, bet, žinoma, nepraleidau ir grybavimo karštligės.

Ne, nes jei mes išsiruoštume dviese su Irena, tai vykti turėtume keturiese – su privalomąja apsauga.

Su vyru mėgdavome savo automobiliu keliauti po kaimynines šalis, lankydavome su Lietuvos istorija susijusias vietas, pavyzdžiui, pernai viešėjome Marienburge bei aplinkinėse pilyse. Žinoma, šiemet tokių išvykų jau nebebus, nes turime įvertinti pandemijos protrūkius.

Atostogų užsienyje neplanuoju.

Neketinu.

Šiemet į užsienį neplanuojame vykti, laiką leisime Lietuvoje. Turime daug gražių, lankytinų vietų, kurias tikrai verta pamatyti. Lietuvos gamta labai graži, čia gausu ežerų, tad manau, kiekvienas šiemet gali suplanuoti bent trumpas keliones po Lietuvą.

Užsienyje atostogų neplanuoju. Saugiau yra likti Lietuvoje ir džiaugtis nuostabiais gamtos kampeliais.

Kelionių į užsienį neplanuoju. Daugiausia jos būna susijusios su mano tiesioginiu darbu. Tačiau ir darbinių išvykų metu pavyksta kažkiek pamatyti kitų šalių kultūrą, kraštovaizdį, pažinti istoriją.

Kol kas tikrai tokių planų nekuriu, juos koreguoja ne tik korona ir karantinai, bet, kaip minėjau, stengiuosi vasarą pailsėti Lietuvoje, o be to, kaip ir kiti laikotarpiai tarp sesijų būna skiriami susitikimams su žmonėmis. Artėjantys rinkimai susitikimų grafiką daro tik karštesnį.

Neketinu ir neįžvelgiu ten jokio privalumo.

Atostogų užsienyje neplanuoju. Trumpa išvyka pas dukrytės šeimą nebus atostogos, nes kaip Seimo narė atostogų aš neturiu. O jei ir turėčiau, tai vasaros atostogos būtų tik Lietuvoje.

Šis metas nelabai tinkamas atostogoms užsienyje. Galbūt su šeima nuvažiuosime į Latviją savaitgaliui, bet tolimesnes ir ilgesnes keliones į užsienį planuoti šiuo metu, kol koronavirusas neįveiktas, būtų neatsakinga.

Nė vieną vasarą nesu atostogavęs užsienyje, tuo labiau to neplanuoju dabar.

Tokių planų neturime, bet jei koks savaitgalis gautųsi laisvesnis, tai į Latviją norėtųsi nuvykti.

Iki pandemijos daugelio žmonių atostogų darbotvarkėje vietos Lietuvai nebelikdavo. Tačiau ši neeilinė situacija gal turi ir tam tikrų pliusų, nes privers Lietuvą atrasti iš naujo.

Lietuvą ir aš vis dar atrandu, ypač aplankydamas mūsų mažuosius miestelius, bet visuomet rekomenduoju aplankyti Tytuvėnų vienuolyno ansamblį ir Lietuvoje vykstančius muzikos festivalius – Pažaislio, Plungės, Tytuvėnų ir kitus. Muzikos festivalių koncertai vyksta įvairiose, dažnai istorinėse Lietuvos vietose, todėl lankytojus lydi labai gražios patirtys.

Lietuvoje yra daug nuostabių kampelių. Kaip savo krašto mylėtoja, siūlyčiau aplankyti Aukštaitiją, Stelmužės ąžuolą su medine be galo gražiais drožiniais garsėjančia Stelmužės bažnyčia. Čia netoli ir Šlyninkos malūnas su labai svetingais šeimininkais ir jų malamais miltais bei kepamais kepiniais. Prie pat Ignalinos, visai šalia Ginučių, užlipus ant Ladakalnio atsivers net šešios žydros ežerų akys. O kur dar Palūšė ir Aukštaitijos nacionalinis parkas...

Kiekvieną vasarą stengiuosi apsilankyti kurioje nors Lietuvos vietoje. Tikrai Lietuvoje yra daug vietų, kur istorinė, literatūrinė, kultūrinė praeitis, gamtinė aplinka, piliakalniai kviečia lankytis, pastebėti pokyčius. Kelionė bus vykusi, jei jai šiek tiek pasiruošime, pasidomėsime vietovės ar su ja susijusių asmenų istorija, nutikimais. Praėjusį savaitgalį su bičiulių grupe keliavome po žaviąją visais aspektais Žemaitiją – jos turizmo Meką – Mosėdį, aplankėme Renavo dvarą, kuriame augo broliai Gabrielius ir Stanislovas Narutavičiai, pasukome į Židikus, kur paskutiniuosius 16 gyvenimo metų praleido rašytoja M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Maršrutai gali būti patys įvairiausi, tikrai Lietuvoje daug vietovių su savo istorija ir reikšme krašto istorijai ir kultūrai.

Lankytinų vietų Lietuvoje yra labai daug ir labai smagu, kad daugelis jas atranda, dalijasi atradimais feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Yra nemažai parengtų maršrutų su lankytinomis vietomis žmonėms, kurie tingi ar neturi laiko ieškoti ir galvoti – visi jie verti dėmesio. Daug kas priklauso ir nuo žmonių atostogavimo būdo – vienaip dviračiu ar baidarėmis, kitaip – automobiliu ir pėsčiomis. Todėl išankstinių patarimų sunku duoti – net ir ištuštėjusiame Vilniuje čia visą laiką gyvenęs žmogus gali atrasti sau kažką nematyta.

Kadangi gyvenu Maišiagaloje, tai tikrai kviečiu aplankyti šį miestelį, taip pat labai patarčiau aplankyti Karmazinų pažintinį taką. Jo ilgis – 6 km. Jis vingiuoja netoli Dūkštų, Neries regioniniame parke, Velniakampio kraštovaizdžio draustinyje. Takas žavus tuo, kad jo kelias nėra asfaltuotas, o tik pramintas žmonių. Stebina, kad miške daug ąžuolų, o tai – ne taip dažna Lietuvos miškuose. Tai puiki pramoga visai šeimai trumpai išvykai.

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad kiekvienas žmogus tikrai turės galimybių atsirinkti ką nori pamatyti: ar tai būtų dvarai, piliakalniai, pažintiniai takai, upės ar ežerai.

Sutinku, kad dabartinė situacija Lietuvoje pakoregavo daugelio iš mūsų atostogų planus. Kita vertus, ir suteikė daugiau galimybių pažinti savąją šalį – Lietuvą. Kartais net nustembi supratęs ir pamatęs, kiek daug įstabių ir nepakartojamo grožio vietų gali atrasti mūsų Lietuvoje. Aš linkęs vasaras leisti a. a. tėčio, Juozo Palionio, gimtinėje, Siponių kaime, Birštono savivaldybėje. Ten turiu nedidelį ūkį, kuriame surandu širdžiai ir rankoms malonios veiklos. Prienų ir Birštono kraštą pažįstu ganėtinai gerai, todėl kviesčiau apsilankyti šioje nuostabioje, poeto Justino Marcinkevičiaus kūryba apdainuotoje, garsiais, žymiais žmonėmis derlingoje žemėje. Niekur kitur Lietuvoje nerasite kitų tokių Nemuno vingių kaip ties Prienais ir Birštonu, aukščiausio apžvalgos bokšto, vienintelio, unikalaus medinių skulptūrų Saulės rato Matiešionyse, prof. J.Kazlausko tėviškėje, paslaptinga trauka dvelkiančio Davatkyno Šilavote, Rimorystės muziejaus Veiveriuose ir t.t. Nesustodamas galėčiau vardinti akį traukiančias vietas. Labai kviečiu atvykti į Birštoną ir Prienus – turiningai ir įdomiai praleisite laiką!

Ypatingų vietų daug, ir kiekvienas ne taip jau sunkiai išsirenka. Man svarbu, kiek tos vietos susijusios su mano prisiminimais, šeima, gimine. Galima grįžti ir grįžti į savo vaikystės vietas, kuriose aplanko tas ypatingas jausmas, nors kitiems ta vieta – galbūt paprasta Prienų Nemuno pakrantė. Galima paieškoti savo tėvų, senelių šaknų, gyvenamųjų vietų. Jas parodyti savo vaikams, kad neužsimirštų. Tai – irgi karantino suteikta proga. O į užsienius, tikiu, kad ateis laikas ir vėl, kas norės, skraidys ir važinės.

Vasarą Lietuvoje tikrai yra ką veikti, kiekvienas gali pasirinkti pagal savo pomėgius: ramų poilsį gamtoje, aktyvias pramogas, besidomintys istorija ir kultūra gali pakeliauti po Lietuvą, o mėgstantys šurmulį – pasirinkti miesto renginius. Lietuva apdovanota ypatingo grožio gamta, todėl atostogaujantiems ir norintiems pajusti vasaros alsavimą, siūlyčiau pakeliauti po Lietuvos nacionalinius parkus, kurių turime net penkis ir tikrai galime didžiuotis jų savitumu bei tik jiems būdingu kraštovaizdžiu. Akis glostantys vaizdai gali atsiverti čia – Lietuvoje, nebūtinai už jūrų marių.

Patarčiau atsiversti knygą „Ypatinga Lietuva“ ar susirasti internete kitų šaltinių, kuriuose yra nurodytos visos lankytinos Lietuvos vietos. Mes turime 5 nacionalinius parkus, 30 regioninių parkų, 6 rezervatus. Ir gausybę lankytinų objektų. Tada – pasiimi reikalingiausius kelionei daiktus ir įsijungi automobilio navigaciją. Arba dar paprasčiau. Važiuoji ir matai kelyje įvairias nuorodas, kur pasukti. Punios piliakalnis, Poterionių piliakalnis, Paverknių piliakalnis, Raižių mečetė... Ir dar daug nepažintų ir nematytų vietų. Baidarės. Sodybos prie ežero. Druskininkai. Birštonas. Kuršių nerija. Net Palanga. Visko Lietuvoje yra pagal kiekvieno norus ir poreikius.

Išties tai puiki proga geriau pažinti savo kraštą. Manau, kad kiekvienas rajonas turi ką savito, unikalaus parodyti.

Neseniai paminėto valstybės atkūrimo šimtmečio proga kviesčiau aplankyti Vilkaviškio kraštą, kuriame labai gyva tautiškumo dvasia. Čia gimė Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, kiekviename žingsnyje jaučiami jų įspausti pėdsakai. Suvalkijos perlu vadinamame Paežerių dvare šią vasarą vyksta Edgaro Montvido globojami jaunųjų atlikėjų koncertai. Įdomesnių potyrių ieškantys turėtų užsukti į ką tik atidarytą atnaujintą Vištyčio vėjo malūną ar Plaktukų muziejų, kuriame daugiau kaip tūkstantis eksponatų.

Mano gimtasis Radviliškio kraštas garsėja Burbiškio dvaru, kuriame vyksta Tulpių žydėjimo šventės, taip pat partizanų memorialu Minaičiuose, Rumšiškių pusbroliu vadinamu Kleboniškių kaimo buities muziejumi bei unikaliu senovinių automobilių muziejumi Šeduvoje. Visko ir neišvardinsi, kviečiu pakeliauti ir patiems pamatyti.

Lietuvoje yra gausybė lankytinų vietų ir objektų. Iš savo patirties galiu pasiūlyti dienai suplanuoti aplankyti porą savivaldybių, internete susiradus jų lankytinus objektus, ir turėsite turiningai užpildytą laiką. O tuos, kurie nėra buvę, kviečiu į man artimiausią Plungės–Rietavo kraštą. Čia verta aplankyti unikalų Šaltojo karo muziejų prie Platelių, tame miestelyje esančią dvaro sodybą su įdomiomis ekspozicijomis, prie gražaus Platelių ežero galima ir pailsėti, pačioje Plungėje – Žemaičių dailės muziejus Oginskių rūmuose ir įspūdingas parkas, Rietave – taip pat Oginskių muziejus ir parkas, prie Tverų – paslaptingas Lopaičių piliakalnis. Čia paminėjau tik nedidelę dalį lankytinų objektų.

Aš kaip tikras žemaitis iš Žemaitijos ir su Žemaitaičio pavarde tai pirmiausia siūlau aplankyti Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Čia yra daug nuostabių vietų – Šilalė, Kelmė, Raseiniai, Telšiai, Šilutė... Yra daug naujų objektų, kur gali gauti nauju potyrių, nuo plaukimo laivu, žvejybos Nemune, Kuršių mariose, baidarių žygio Jūros upe, medžioklės Kretingoje iki vikingų Palangoje, nuo Raseinių lygumų iki Medvėgalio kalnų ir jo kalniukų, nuo Bijotų Baublių iki Kelmės dvaro.

Susitikimai su rinkėjais – tikriausiai neišvengiamas šios vasaros politikų darbotvarkės punktas. Kokių priekaištų Seimui daugiausiai išsako jums rinkėjai?

Daugiausiai sulaukiu pastabų, kad Seimas neveikia kaip darnus rankos mostas, bet nuolat diskutuoja. Man dažnai tenka oponuoti tokioms mintims ir pabrėžti, kad Seimas turi diskutuoti tik, aišku, turi tai daryti kultūringai, be asmeniškumų.

Pastaruoju metu, ypač kaimų vietovėse, žmonės nerimauja dėl sveikatos priežiūros paslaugų. Kaip žinoma, ne visos rajonų ligoninės bei ambulatorijos visiškai atnaujino paslaugų teikimą. Kai kurios – vos 17, 20 ar 30 procentų. Deja, šios ligoninės priklauso savivaldybėms, tad susitikus su žmonėmis tenka apgailestauti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė savo laiku vetavo LVŽS vykdytą sveikatos reformą ir mums nepavyko rajoninėms ligoninėms ar ambulatorijoms suteikti dvigubo pavaldumo: t.y. padaryti, kad jų steigėju būtų ne tik savivaldybė, bet ir Sveikatos apsaugos ministerija. Toks sprendimas būtų suteikęs ministerijai svertus dalyvauti rajoninių sveikatos priežiūros įstaigų valdyme tais atvejais, kai savivaldybė pati negeba pasirūpinti. Kaip dabar parodė pandemijos situacija, toks sprendimas, ypač krizių akivaizdoje, būtų buvęs naudingas.

Labiausiai rinkėjai nepatenkinti mūsų „rietenomis“, nors kai pasikalbi, paaiškini, dėl ko kilo jos, kartais sutinka, kad galbūt tai neišvengiama ir būtina. Pastebi ir kultūros, takto trūkumą, vertina poelgius. Tai gerai, svarbu, kad žmonėms rūpi politikų veikla.

Daugiausia priekaištų dėl Seimo darbo stiliaus. Žmonėms susidaręs vaizdas, kad čia vyksta kone kažkokia žūtbūtinė kova. Pasikalbame, kad taip nėra, o viešumoje ginčus keliantys klausimai tiesiog labiau matomi nei ta didžioji dalis sprendimų, kurie priimami beveik bendru sutarimu. Visgi didelis sprendimų srautas ir mažai diskusijų kelia žmonėms klausimus, o tai kokia tokio tempo prasmė, jeigu gyvenimas tikrai tokiu tempu geryn nesikeičia.

Susitikimai su žmonėmis visuomet yra įdomūs ir naudingi, nes jie yra pagrindiniai politikų darbo vertintojai. Jų išsakyta nuomonė yra labai vertinga. Negaliu pasakyti, kad išgirstu daug priekaištų, žmonės tiesiog ateina su savo problemomis, kurios tęsiasi jau ilgą laiką ir prašo pagalbos jas sprendžiant, dažniausiai kalba apie tai, kad institucijos nesuteikia reikiamos pagalbos, o tik siunčia iš vienos vietos į kitą. Tai neretai erzina, nes žmonės nori sprendimo, o ne tuščio vaikščiojimo.

Tradiciniai priekaištai dėl pjautynių visiškai be reikalo, mažų pensijų ar algų, tačiau dažniausiai tie, kurie dirba ir sukasi kaip voverės, priekaištų neturi, o paniurzgėti ir pabambėti mes visi mokame, tai faktas.

Tai, ką pasako žmonės, svarbu ir sveika išgirsti politikams, kurie kartais pernelyg užsidaro savo „burbule“. Juk iš tikrųjų žmonėms norisi, kad būtų realiai sprendžiamos daugelis pribrendusių problemų, o jie vis priversti klausytis ir matyti politikų tarpusavio rietenas. Taigi, tokios žmonių pastabos kartais ir mus priverčia neįsijausti į ambicijas, nesivelti į karus, o žiūrėti rezultato.

Karantinas dėl viruso daugelį visuomenės problemų labai paaštrino. Žmonės labiausiai dabar piktinasi, kad ligi šiol negauna sveikatos paslaugų. Kartais net nežinai, ką patarti, kaip paaiškinti, kodėl nedirbusios per karantiną gydymo įstaigos nepriima žmonių, besikreipiančių dėl užsitęsusių negalavimų, rimtų ligų. Manau, kad tai – neatleistina spraga. Žmonių sveikatai dabar grėsmę kelia ne tik koronos virusas, bet ir prastas sveikatos sistemos darbo organizavimas. Tai rodo ne tik žmonių skundai, bet ir oficiali statistika, liudijanti, kad mirtingumas Lietuvoje padidėjo 10 procentų. Susitikimuose matau ir girdžiu nerimą, kad žmonės dabar baiminasi ir kainų augimo, nemažai pasipiktinimo, kad valdantieji žarsto pinigus, dalija nebūtinai tiems, kam labiausiai reikia, kad pašalpos lengva ranka vėl dalijamos tiems, kas nenori dirbti, nes dirbti „neapsimoka“.

Skaudžiausia yra klausyti žmonių, kurie nusivylę valdžios veiksmais, nuskurdinusiais Lietuvos gyventojus. Tai – SGD terminalo įsigijimo istorija, valstybės skolinimasis su 10 proc. siekiančiomis palūkanomis, valstybinių įmonių veiklos skaidrumo trūkumas, abejonės dėl priimtų įstatymų energetikos sektoriuje. Dalis visuomenės piktinasi, kiti džiaugiasi alkoholio prieinamumo ribojimais.

Mano rinkėjai neišsako priekaištų. Jie įvardina problemas. Ir tas problemas vienaip ar kitaip stengiamės spręsti. Kartais tiesiog užtenka žmogų išklausyti ir su juo pasikalbėti. Kiekvieno žmogaus problema yra svarbi.

Be įprastų žmonių nusiskundimų dėl mažų pensijų ir kitų išmokų, brangių vaistų, prastos kelių būklės, pastaruoju metu atsirado nauja, su pandemija susijusi bėda. Gyventojai skundžiasi, kad „Sodra“, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kitos valstybės įstaigos vis dar neatnaujina darbo įprastu režimu, priima tik iš anksto užsiregistravusius interesantus. Jau nekalbant apie tai, kaip sudėtinga patekti pas gydytojus ar sulaukti kitų reikalingų medicininių paslaugų. Žmonės nesupranta, kodėl parduotuvės, kavinės, kitos privačios žmones aptarnaujančios įmonės savo veiklą visiškai atnaujino, o valstybės įstaigos – ne. Dėl to net kreipiausi į premjerą, tikiuosi, išgirs.

Žmonių išsakomi priekaištai dažniausiai yra buvusių Seimo batalijų atspindys. Žmonės nori matyti mažiau rietenų, nori draugiškesnių politikų tarpusavio santykių. Neretai tenka išgirsti priekaištų dėl sunkiai prieinamų gydymo paslaugų.

Priekaištai kaip visada. Kada konservatoriai nustos pjautis su „valstiečiais“ ir kada „valstiečiai“ nustos pjauti konservatorius.

Gal keliaujant po Lietuvą teko išgirsti ir pagyrimų, padėkų tautos atstovams už priimtus tam tikrus sprendimus. Kokie Seimo sprendimai labiausiai džiugina gyventojus?

Žmonės, kurie ateina susitikti, dažnai stengiasi prieiti ir kaip nors asmeniškai išreikšti man paramą, nėra ko slėpti. Tai, matyt, yra natūralu. Žmonės džiaugiasi augančiomis pensijomis, vaiko pinigais, kurie pirmojoje Vyriausybės programoje nebuvo numatyti. Neretai jau atlikti geri darbai žymiai dažniau yra vertinami kaip savaime suprantamas dalykas. Per susitikimus kalbamės apie lūkesčius, planus, dažniau nei apie praeitį tam, kad sutartume, kaip galėtų būti dar geriau. Pavyzdžiui, žemdirbių bendruomenė aktyviai diskutuoja apie nelygybę su kitų ES šalių žemdirbiais, verslo žmonės – apie paramą po Covid-19 pandemijos, kultūros bendruomenė atsargiai džiaugiasi sugrįžtančiomis galimybėmis, Bažnyčios bendruomenė – bendra malda.

Žmonės džiaugiasi, kad pavyko suvaldyti pandemijos protrūkį ir nepatyrėme tokių žmonių gyvybių netekčių, kaip kitos šalys. Taip pat vertinama ir valstybės suteikta pagalba pandemijos metu saugant darbo vietas, gaivinant ekonomiką. Senjorai, mažiau pasiturinčios šeimos laukia ir tikslinių išmokų, kurios skirtos vartojimui skatinti gaivinant ekonomiką. Yra akivaizdu, kad šie pinigai pasieks savo tikslą – bus panaudoti įsigyjant paslaugas ar prekes.

Žmonės susirūpinę ateitimi, ypač dėl pandemijos antros bangos. Teigiamai vertina priemones, kurių buvo imtasi dėl pandemijos suvaldymo, pasiguodžia, kad sunku patekti pas daktarus, džiaugiasi piniginėmis išmokomis, vaiko pinigais.

Būna atskirais sprendimais suinteresuotų ir gana aktyvių visuomenės grupių, kurios išreiškia savo padėką ir nebūtinai gyvai – elektroniniais laiškais ar kitaip. Tiesa, dažniau padėkų sulaukiama už tai, kad Seimas kokio nors kontraversiško sprendimo nepriėmė.

Be abejo, žmonėms labiausiai patinka tokie sprendimai, kurie pagerina jų pačių gyvenimo sąlygas, jeigu padidėja atlyginimas ar socialinės išmokos, žmonės tai visuomet vertina teigiamai.

Labiausiai žmones džiugina tie sprendimai, kurie padidina jų piniginių storį – finansiniai sprendimai, ypač pandemijos akivaizdoje.

Matot, aš ne toks žmogus, kad labai mėgaučiausi pagyromis ar komplimentais. Dažniausiai per susitikimus taupau laiką ir pati einu prie reikalo, sakau, klokit, kas ant širdies, kas skauda. Žinoma, yra žmonių, kurie ateina tiesiog paspausti rankos, ir padėkoti, kad, pavyzdžiui, už medikų, mokytojų algas užsispyrusiai kovojom, už kitus dirbančiuosius, kad vaikų skiepijimą socialdemokratai įstatymais apgynė, dėl pradinukų maitinimo, prieš miškų kirtimą projektus rengėme ir daugelį kitų dalykų. Tai vis dėlto ir man yra motyvas toliau dirbti su pasirinkta partija, toliau eiti į rinkimus, nes jeigu girdėčiau tik skundus, matyt, aplankytų kažkoks beprasmybės jausmas.

Džiaugiuosi kai žmonės pastebi ir pajunta priimtų sprendimų naudą. Gyventojus džiugina išmokų vaikams, ligos ir motinystės socialinio draudimo, socialinių paslaugų, mokslo ir studijų, aplinkos apsaugos įstatymų pakeitimai. Geru žodžiu mini ir Žemės gelmių įstatymą, draudžiantį Lietuvoje laidoti CO2 bei Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, draudžiančias įvežti į šalį komunalines ir pavojingas atliekas.

Labiausiai džiugina žmones tai, kad jie sulaukia konkrečios pagalbos, kad reaguojama į bet kurį paprasto žmogaus prašymą. Kad keliamos pensijos. Tos pačios išmokos. Nors ir nedidelės. Bet tai reali paspirtis paprastam žmogui. Taip pat dėl alkoholio kontrolės priimtų sprendimų taip pat teko girdėti pagyrimų. Čia tai, ką aš asmeniškai girdėjau.

Tiesą sakant, aš stengiuosi sąžiningai ir atsakingai dirbti savo darbą padėkų pernelyg nesitikėdamas. Žmonėms tikriausiai greičiausiai pajuntami ir geriausiai suprantami tie sprendimai, kurie susiję su jų pajamų didėjimu, tad jie priimami palankiausiai.

Gal lietuviai nėra labai linkę reikšti pagyrimus, todėl jų dažnai negirdžiu. Iš išsakytų paminėčiau kai kurių pensininkų teigiamus pasisakymus dėl vienkartinės 200 eurų išmokos. Kaip opozicijos atstovas, esu sulaukęs palaikymo dėl principingos parlamentinės kontrolės, ypač dėl nesitaikstymo su galimais susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus piktnaudžiavimais.

Turbūt jų nėra daug, nes vieniems mūsų sprendimai suvaržo žmonių judėjimą, kitiems – mokesčius padidina, o tretiems – socialines išmokas didina. Tai kiekviena grupė randa sau naudingų sprendimų ir apie juos kalbam.

Šios kadencijos Seimas baigia darbą. Kokį prognozuojate priešrinkiminį rudens politinį sezoną?

Seime programiniai mūsų kadencijos klausimai jau ims baigtis, liks daugiau rutininiai darbai. Man asmeniškai tai bus pirmasis toks politinis-priešrinkiminis sezonas Seime, todėl mokysiuosi ir aš. Bendrai manau, kad politinis sezonas bus aktyvus, tikėtina, kad atsiras „priešrinkiminiai“ ir „pažadų“ projektai, kaip, pavyzdžiui, valstybinių vaistinių, bankų, alkoholio parduotuvių, Seimo narių atostogų įstatymai – visa tai, ko nepadarėme per kadenciją, nes tiesiog nedarėme. Žinoma, kad bus bandoma pasirodyti, todėl manau, kad eilės prie šoninių mikrofonų replikoms Seimo posėdžių metu turėtų šiek tiek pailgėti.

Jau pavasario sesijos metu buvo juntami artėjantys rinkimai ir konstruktyvaus darbo mažėjimas partijoms pasineriant į rinkimines kovas. Dėl to manau, kad rudens sesija bus dar sudėtingesnė. Opozicijai konstruktyvų dialogą visada buvo sunku išlaikyti, dažniausiai buvo apsiribojama svaidymuisi kaltinimais, priekaištais, tačiau praktiškai niekada nematėme konstruktyvių pasiūlymų. Tad tikrai nemanau, kad situacija pasikeis rinkimų išvakarėse. Nepaisant to, kad suvokiame, jog dirbti nebus lengva, šiuo metu pamažu ruošiamės rudens sesijai. Peržiūrime svarstomus projektus, likusius neįvykdytus įsipareigojimus rinkėjams. Vertiname, kuriuos darbus dar galime padaryti. Aš asmeniškai labai tikiuosi, kad rudens sesijoje vis tik priimsime sprendimus, būtinus valstybinių vaistinių steigimui.

Rudens politinis sezonas bus triukšmingas. Rinkimai – demokratijos šventė ir nacionalinė krizė vienu metu.

Sezonas bus karštas, kaip visuomet.

Prieš kiekvienus rinkimus vyksta politinės kampanijos, tuomet kiekvienas politikas ir partija apibendrina ketverius metus ir pateikia naujas vizijas, kokių darbų nori imtis, kokias įstatymų pataisas siūlys. Manau, kad ir šių metų kampanija bus panaši. Tai natūralus procesas, nes kiekvienos partijos tikslas pritraukti rinkėjus, kad jie balsuotų, nes būtent rinkėjai suteikia mums mandatą veikti.

Rudeninis politinis sezonas bus kaip visuomet kupinas aršios kovos ir begalės pažadų bei liūdesio po rinkimų, kai reikės tuos pažadus įgyvendinti.

Aš rengiuosi karštam Seimo darbo sezonui – dar labai daug reikia padaryti. Vis dėlto neramu, kad gali sutrukdyti du dalykai. Vienas jų – vėl bandanti kilti koronos viruso banga, kitas – rinkimų karštinės kovos. Jeigu vėl kils aistros, kuriose praėjusį sezoną virė „valstiečiai“ ir konservatoriai, paskui prisijungė liberalai su Lukiškių paplūdimiu – bus blogai. Dabar laikas toks, kai reikia skubių, išmintingų ir nepopulistinių politikų sprendimų, tuo tarpu praėjusį sezoną Seimo tribūnos ypač buvo naudojamos santykių aiškinimuisi, konkurentų menkinimui. Lietuvos ekonomika žmonių dėka atsilaikė net prieš blogiausias prognozes, tuo tarpu politikai tikrai uždelsė spręsdami ir sveikatos sistemos, ir finansinės paramos ekonomikai priemones, švietimo sistemos klausimas taip pat pribrendo. Šių dalykų reikia žūtbūt imtis per rudens sesiją dar iki rinkimų. Aš ir mano frakcijos bičiuliai, esame tam nusiteikę. Na, o paskui, laukia rinkimai, naujų koalicijų, valdžios formavimas. Aišku viena – irgi bus karšta.

Priešrinkiminis sezonas bus karštas ir triukšmingas, racionaliai diskusijai ir argumentams vietos neliks.

Manau, kad dar spėsime priimti reikalingus įstatymus. Labai tikiuosi, kad bus priimti darbuotojams palankūs, su Darbo kodeksu susiję pakeitimai, kurie yra pateikti. Žinoma, bus ir naujų iniciatyvų. Bet kad ir kaip ten atrodytų kažkokios vidinės Seimo rietenos, visi vienaip ar kitaip stengiasi dirbti Lietuvai. Tikslas yra vienas. Tik priemonės būna skirtingos. O kaip kiekvienas iš mūsų gebėjome tas priemones pasirinkti, įvertins rinkėjai. Man atrodo, kad aš dirbau nuoširdžiai, sąžiningai, atsakingai ir daug. Gal per tyliai. Bet tai nuspręs Lietuvos žmonės spalio 11 d.

Rudens politinis sezonas bus įtemptas ne tik dėl artėjančių rinkimų ir gana neaiškaus politinių jėgų išsidėstymo būsimame Seime. Situaciją gali paaštrinti blogėjanti epidemiologinė situacija ir dėl to suprastėsiančios ekonominės perspektyvos, kurios neatitiks rinkėjų aukštų lūkesčių.

Tiek Seimo darbas, tiek visas šalies viešasis gyvenimas nemažai priklausys nuo to, ar ir toliau pavyks išlaikyti mažą užsikrėtusių koronavirusu skaičių. Norėčiau būti optimistu ir tikėtis, kad mūsų piliečiai atsakingai, kaip iki šiol elgdamiesi, paneigs gąsdinimus apie kažkokią antrąją pandemijos bangą. O Seimo nariams linkėčiau baigiamojoje stadijoje elgtis taip, kad apie šią kadenciją liktų kuo geresnis įspūdis, nedemonstruoti priešrinkiminio populizmo. Neabejoju, kad opozicija taip ir elgsis, už valdančiuosius negaliu garantuoti.

Labai audringas ir lietingas. Audros kils dėl valdančiųjų panikos galimai pralošti rinkimus, o po audrų ateina lietus. Vaizdžiai tariant, tai premjeras su laistytuvu pačių žmonių skolintus pinigus laistys ant jų ir mėgins sakyti, kad tai mes lietų jums dovanojame, nors realiai žmonės ir mūsų vaikai už tą dosnų lietų susimokės per mokesčius, draudimus ir galimus žmogaus teisių pažeidimus.