Atokus Katros kaimas yra prie pat Baltarusijos sienos, jį supa Čepkelių raistas. Katroje gyvena vos devyni nuolatiniai gyventojai, kurių didžioji dalis – etniniai baltarusiai. Nuolat su Baltarusijoje gyvenančiais artimaisiais telefonu bendraujantys Katros gyventojai pasakojo, kad viruso grėsmę reikia vertinti labai rimtai, tačiau patys dėl uždarytų sienų jaučiasi atskirti nuo šeimų ir bijo, kad pandemija sukels daug didesnių rūpesčių, kurių akivaizdoje jie liks be pagalbos.
Pandemijos židinys – visai šalia
„Baltarusijoje žmonės labai serga... Viskas vyksta čia visai arti – vos už šešių kilometrų esančioje gyvenvietėje serga net 20 žmonių, tiesa, mirė tik viena moteris. Ačiū dievui, matyt, žmonės pasveiksta. Kad tik iki mūsų ta liga neateitų, o taip gyventi tikrai galima“, – mintimis dalijosi Katros gyventoja Zinaida Rul. Vos įvažiavus į kaimą sunku nepastebėti jos ryškiai žalia spalva nudažytos sodybos, kurią puošia kruopščiai prižiūrimi gėlynai.
Moteris pasakojo girdėjusi apie atvejį, kai šeima Lietuvoje virusu užsikrėtė po to, kai juos aplankė sūnus iš Baltarusijos. „Siena uždaryta, net rimta priežastimi negalime į Baltarusiją nuvykti. Mirė kaimynės sesuo Baltarusijoje ir net į laidotuves ji negalėjo nuvažiuoti“, – sakė ji.
Pašnekovė pasakojo, kad uždarius sienas, neliko galimybės ir prižiūrėti Baltarusijos teritorijoje likusias sodybas ar kapinaites. „Žinote, juk vasara, žolė visur želia... Laimei, čia į pagalbą ateina vietiniai baltarusiai. Yra žmogus, kuris padeda mums, o mes, atsilygindami, pasirūpiname jo reikalais čia. Apsikeičiame telefonu ir nudirbtų darbų fotografijomis“, – pasakojo moteris.
Bijo ne tik viruso
Karštą liepos sekmadienio popietę lrytas.lt žurnalistei lankantis Katroje vietiniai neslėpė nerimo dėl situacijos kaimyninėje Baltarusijoje. Juo labiau, kad ir ta kaimynystė tokia artima – kai kurios Katros kaimo sodybos yra vos šimto ar dviejų šimtų metrų atstumu nuo valstybinės sienos.
„Ten gyvena mano vaikai – sūnus ir dukra“, – vos išgirdusi klausimą apie COVID-19 viruso protrūkį Baltarusijoje puola guostis garbaus amžiaus Katros kaimo gyventoja. Ši tema labai jaudina ne tik ryškia mėlyna spalva ir linksmomis dekoracijomis iš kitų kaimo namų išsiskiriančio namo šeimininkę – vos pradėjus pokalbį su moterimi netrukus prisijungia ir jos kaimynai.
„Ką jie sau galvoja? Siena uždaryta, atvykti neleidžia… Mes jau pusę metų nematėme savo vaikų ir giminaičių. Juk mes jau seni, mums reikia pagalbos – nėra kam malkos miške prikirsti, juk žiema netruks ateiti. Kas pasirūpins? Kas tas malkas sukapos?“, – klausia į pokalbį įsijungusi kaimynė.
Jau po akimirkos emocingai rankomis skėsčiojanti moteris įsivelia į garsią diskusiją su kaimynėmis vietine baltarusių kalbos šnekta, kurios kai kuriuos žodžius čia negyvenančiam ir šios kalbos kasdien negirdinčiam žmogui suprasti nelengva.
Netrukus paaiškėja, kad aptarta tema itin jautri. „Aš jau sena ir kas gali žinoti, kiek man liko... Jei numirčiau, tai vaikai net į laidotuves atvykti negalėtų? Juk taip?! Tai jei miršta tėvas ar motina, vaikai net negali deramai palaidoti, nes karantinas ar pandemija?!“, – klausė Katros gyventoja.
Su naujienų portalo lrytas.lt žurnaliste bendravusios garbaus amžiaus moterys tikino, kad nors ir nekalba lietuviškai, turi Lietuvos pilietybę, tad norint lankytis kaimyninėje Baltarusijoje joms būtinos vizos, o esant dabartinei situacijai pasimatyti su Baltarusijoje gyvenančiais šeimos nariais tapo neįmanoma.
Atokiame kaime – su kaukėmis
Labai atsakingai Katros gyventojai vertina ir rekomendacijas nešioti kaukes. Nors kaimas labai atokus ir prašalaičiai čia beveik neužsuka, vietiniai tikino, kad viso karantino metu kaukės čia buvo dėvimos itin pareigingai.
„Šiandien jau nenešiojam, bet girdėjome, kad gali vėl tekti. Tai štai ir bendraudami su kaimynais čia vietoje ir važiuodami su reikalais į Varėną visuomet turėjome kaukes“, – pasakojo viena iš sodyboje sutiktų moterų ir patikino, kad tokių atsargumo priemonių skrupulingai imtasi dėl to, kad visi kaimo gyventojai itin garbaus amžiaus, dažnas turi įvairių sveikatos problemų ir patenka į rizikos grupę.
„Tikrai nesėdėjome kartu, kaip šiandien“, – žvaliai ranka mostelėjo vyriausia pokalbio dalyvė ir priminė, kad ne tik kaukės, bet ir dviejų metrų atstumo taisyklės buvo pavyzdingai laikomasi.
„Ir muitininkai pravažiuodami per kaimą mums primindavo, kad nestoviuotume visi krūvoje“, – tarstelėjo iki tol atokiau ant suoliuko kieme rūkęs vyriškis ir paaiškino, kad į Katrą atvykus „parduotuvei ant ratų“, vietinių vadinamai „autolavka“, visi pirkėjai tvarkingai sustodavo į eilę laikydamiesi atstumo, dėvėdavo kaukes.
Turi nuomonę apie Astravą
Atokiosios Katros neaplenkė ir Astravo atominės statybų tema. Vos išgirdę klausimą, kaip vertina situaciją, jog Lietuvos pašonėje išdygo abejotino saugumo atominė elektrinė, Katros gyventojai tarsi sutartinai ima linguoti galvomis.
„Aišku, kad pavojinga. Gerai, jei viskas gerai, bet jei kas nors nutiks, tai juk pavojuje atsidurs ne tik Lietuva. Bet ir visa Baltarusija, kaimyninės šalys“, – sako sodybos šeimininkė ir priduria: „Tikėkimės, kad viskas bus gerai. Aš jau pradėjau skaičiuoti aštuntą metų dešimtį, va, šalia sėdinti močiutė – devintą, tai mums jau maža bėda tie atominės reikalai“.
Klausiami apie kontrabandą Katros gyventojai linkę keisti pokalbio temą, tad pasidomėjus, ar pasitaiko atvejų, kai per raistus ir tankius miškus gabenama ne cigarečių kontrabanda, o žmonės, atsakymas nenustebina: „Gal ir eina... Ką jums pasakyti? Mes jų nematome. Teko girdėti istorijų, kad per sieną buvo pervesti tamsiaodžiai, kurie buvo užsikrėtę Koronos virusu. Visa tai paaiškėjo, kai jie įkliuvo Vilniuje“, – iš kaimynų girdėta istorija dalijosi sodybos šeimininkė.
Išgirdusi, kad spaudoje apie tokią istoriją neteko skaityti, moteris nei kiek nenustemba, tik skėsteli rankomis, o atsisveikindama palikti sveikatos ir optimizmo.
