Buvusiai teisėjai panevėžietei V.Savickienei baudžiamąją bylą iš seklių suneštų gandų kurpusią, ją po apklausas ir teismus tampiusią Generalinę prokuratūrą sukaustė teisingumo karantinas.
Neretai garsiai su sekliais bylas pradedančios institucijos vadovas E.Pašilis šįkart neišstenėjo nė poros žodžių apie tai, kad eksteisėjai inkriminuoti kaltinimai subliūško, o valstybė jai turės atlyginti žalą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų.
Užuot siekęs iš bylą kuravusio prokuroro J.Lauciaus bent drausminės atsakomybės už be pagrindo vykdytą baudžiamąjį persekiojimą, E.Pašilis atkakliai tyli.
Generalinis prokuroras nesiteikė nei atsiprašyti buvusios teisėjos, nei visuomenei paaiškinti, kodėl taip nežmoniškai buvo persekiojama V.Savickienė, jos nėščia dukra, seni tėvai, poliklinikos medikė.
Matyt, E.Pašiliui nepatogu bausti saviškį, kurį pasodino į Vilniaus apygardos prokuratūros vadovo kėdę, nors jis per atranką užėmė ne pirmą, o antrą vietą.
Jau tapo tradicija, kad generalinis prokuroras savus apipila malonėmis, o neparankius, nors ir gerai dirbančius, persekioja. Prie sienos buvo remiami pareigūnai, viešai prabilę apie prokuratūroje suvešėjusį nepotizmą, politikų kišimąsi į bylas. Netylintis prokuroras J.Rėksnys net buvo perkeltas į žemesnes pareigas ir turėjo teisme įrodyti, kad prieš jį keršto akciją surengęs E.Pašilis gerokai perlenkė lazdą.
Tuo metu savo dukters krikštatėvį J.Gelumbauską generalinis prokuroras stūmė į svarbias pareigas Panevėžyje ir netgi melavo apie pasiekimus, esą jis turi diplomatinės patirties.
Iš melo duobės E.Pašilis išlipo sausas, o dukters krikštatėvio paskyrimas į aukštas pareigas virto tik netyčiniu nepotizmu.
Beje, E.Pašilis rūpinasi ne tik saviškių, bet ir asmenine gerove.
Prieš kadencijos pabaigą jis siekia susižerti kompensaciją už praeities darbą gyvsidabriu apnuodytame Ukmergės teisme, nors anksčiau prisiekinėjo, kad prieš valstybę nekovos.
