Lietuva ir Lenkija liepos 15-ąją paminėjo jubiliejinę datą – pergalės prieš Kryžiuočių ordiną Žalgirio mūšyje 610-ąsias metines. Abiejų valstybių prezidentai ir premjerai, apsupti šarvuotų ir kalavijuotų karžygių svitos, mūšio vietoje ne tik audringai džiaugėsi, atrodytų, vos vakar pasiekta pergale, bet ir šlovino abiejų tautų istorinę partnerystę, kurią tas laimėjimas ženklina.
Bet šioje broliškoje medaus statinėje yra šaukštas, o gal net visas samtis deguto – iš kaimyninės Baltarusijos, Astravo.
Mat kaip tik šiomis dienomis paaiškėjo, kad Lenkijos Senato vicepirmininkas M.Kaminskis atsiuntė laišką Lietuvos Seimo vicepirmininkui, Europos reikalų komiteto vadovui G.Kirkilui.
Lietuvių kolegoms M.Kaminskis pranešė, kad Lenkija labai susirūpinusi stebi Lietuvos politikų ir Baltijos šalių konfliktus dėl Astravo atominės elektrinės (AE) Baltarusijoje statybos, taip pat jos elektros energijos galimo patekimo į regiono rinką.
Vienas Senato vadovų taip pat priminė, kad Lenkija tai sieja su savo pagalba Lietuvai atsijungti nuo rusiškų energijos tinklų ir sinchronizuotis su Vakarais, jūra nutiesiant elektros jungtį.
Kad Lenkija gali nepritarti šiai sinchronizacijai, jei Baltijos šalys nesusitars dėl elektros energijos iš Astravo boikoto ir atkirtimo nuo savo rinkos, prieš mėnesį premjerui S.Skverneliui yra sakęs Lenkijos vyriausybės vadovas M.Morawieckis.
Senato vicepirmininko laiškas rodo, kad Varšuvos požiūriu padėtis dėl šios situacijos Vilniuje ir kitose Baltijos valstybių sostinėse iš esmės nepasikeitė.
Ir tai tiesa – galbūt su ta išlyga, kad atsirado dar daugiau sumaišties. Astravo AE planuojama įjungti jau rugpjūčio pradžioje, o Latvija, regis, ir toliau nusiteikusi pirkti šios elektrinės elektrą ir grindžia tai savo ekonominiais interesais.
Ką gali padaryti Lietuva, kad palenktų Latviją į savo pusę? Beveik nieko.
Vienintelė išeitis – šauktis ES pagalbos, kad būtų paspausti latviai. Taigi Lietuvos valdžia su prezidentu G.Nausėda ir mėgina belstis į Briuselio duris.
Bet tokie veiksmai gali dar labiau pabloginti situaciją, taip pat Vilniaus ir Rygos tarpusavio santykius. O aštrėjantis Baltijos kaimynių ginčas ir auganti grėsmė dėl sinchronizacijos su Vakarais ir atsijungimo nuo posovietinių tinklų tik į naudą ir Minskui, ir ypač Maskvai.
Apčiuopiamų rezultatų nėra ir po Prezidentūroje skubiai sušaukto Valstybės gynimo tarybos posėdžio.
Viena pagrindinių žinių – Lietuva jau numačiusi skirti per 100 mln. eurų rengtis galimai avarijai AE. Aišku, ši žinia – dar vienas mėginimas paspausti Vakarų Europą.
Juokingai atrodė ir G.Nausėdos kreipimasis baltarusiškai į baltarusių tautą ir šalies politinę vadovybę socialiniame tinkle „Twitter“ – prezidentas prašė kaimynų neįjungti elektrinės, primindamas Černobylio katastrofą.
Šią savaitę G.Nausėda buvo nuvykęs ir į Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę – ten pažadėjo, kad ji nebus naudojama Astravo AE energijos rezervo reikmėms.
Tiesa, prezidentas padarė vieną išlygą, tarytum konstatuodamas savaime suprantamą dalyką – esą Kruonio elektrinė galėtų ateiti į pagalbą Astravo AE, jei jai iškiltų katastrofos pavojus.
Tačiau už tokią pagalbą Vilnius pateiktų Minskui daugiamilijoninę sąskaitą.
Šitokių išlygų ir pasamprotavimų užteko, kad vėl imtų ristis naujos įtarimų tėvynės išdavyste bangos.
Prezidento ir dabartinės Vyriausybės kritikai valdžios viršūnes apkaltino ir tuo, kad neturima aiškaus plano nei baltarusių, nei latvių atžvilgiu, ir tuo, kad esą slapta jau apsispręsta kapituliuoti ir į Lietuvą bei jos kaimynes įleisti elektrą iš Astravo.
Bene garsiausiai tokius įtarimus skleidžia konservatoriai, o ketvirtadienį su savo patriarchu V.Landsbergiu jie surengė akciją po Prezidentūros langais.
G.Nausėda mėgino subtiliai kontratakuoti pats išėjęs pas protestuotojus, puolęs glėbesčiuoti V.Landsbergį ir ginti energetikos ministrą Ž.Vaičiūną nuo plakatais raginančių jį atstatydinti Seimo konservatorių, taip pat raginti labiau pasitikėti vieniems kitais.
Patikinęs, kad Lietuvos žinutę apie Baltarusijoje pastatytos elektrinės nesaugumą Europos Komisija tikrai išgirdo, prezidentas dievagojosi, jog Lietuvos labui liejami devyni prakaitai siekiant, kad Astravo AE būtų ekonomiškai negyvybingas projektas.
Tačiau čia pat tyčia ar netyčia G.Nausėda dūrė konservatoriams ir jų patriarchui į bene skaudžiausią vietą. Šalies vadovas konstatavo: dabar, kai šaukštai jau seniai po pietų, nedaug ką galima padaryti siekiant, kad Astravo AE nepradėtų veikti. Prezidentas taip pat apgailestavo, kad Lietuva nepadarė to, ką galėjo padaryti dar prieš dešimtmetį, kai elektrinės statybos vos tik prasidėjo.
O kas tuo metu valdė Lietuvą, juokėsi iš visų, kurie baksnojo į grėsmę keliančią statybų aikštelę? Kas pasirašinėjo specialius energetinius memorandumus su Minsku? Būtent konservatorių veikėjai.
Nieko nuostabaus, kad V.Landsbergiui ir kitiems mitinguotojams G.Nausėdos žodžiai nekėlė entuziazmo, todėl akcijos dalyviai toliau skelbė, jog prezidento nerems, jei jis kapituliuos, taip pat laidė įtarimus apie baltarusių ir rusų agentų veiklą mūsų valdžios viršūnėse.
Visa tai stebint, bet blaiviai vertinant realią situaciją stiprėja įspūdis, jog daugelis Lietuvos politikų triukšmauja ar dalija priesaikas vien todėl, kad būtų užfiksuota, jog jie padarė viską kovodami prieš Astravo atominį monstrą.
Priesaikos priesaikomis, bet kiek vis labiau gąsdinamų Lietuvos žmonių jomis patikės?
Apžvalgininkas
