„Jaučiu palengvėjimą, bet ne džiaugsmą“, – ištarė buvusi teisėja Vaiva Savickienė, kuriai valstybė turės atlyginti žalą už neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą. Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ ji prabilo, kaip buvo sekama ir nežmoniškai gniuždoma.

Žydinčiu Panevėžio skveru į advokatų biurą prie autobusų stoties skubėjo elegantiška moteris. Veide vos švietė kukli šypsena. Per dešimt metų panevėžietė jau turbūt atprato ne tik šypsotis, bet ir juoktis, džiaugtis vasara, atostogomis, kelionėmis.

Tokius įprastus gyvenimo džiaugsmus iš jos atėmė brutali jėga, kuri slapta klausėsi jos pokalbių, sekė, gniuždė, tyčiojosi iš nėščios dukters, senolių tėvų, sutrypė gerą vardą, atėmė mėgstamą darbą.

Buvusi Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja V.Savickienė tarsi perėjo devynis pragaro ratus, tik ne viduramžių italų dainiaus Dante Alighieri „Dieviškojoje komedijoje“, o tikrame gyvenime.

Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT) V.Savickienę išteisino nurodęs, kad seklių užfiksuotuose jos veiksmuose nebuvo nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo, o operatyvinis tyrimas prieš ją vyko neteisėtai, be jokio pagrindo.

LAT taip pat patvirtino, kad teisėja turi teisę į neturtinę žalą, kurią ji prašė atlyginti.

Valstybė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų turės V.Savickienei sumokėti 50 tūkstančių eurų.

Iš kur tuometė teisėja sėmėsi stiprybės tada, kai ją persekiojo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai, o kolegos iš Teisėjų tarybos, užuot tam užkirtę kelią, jo tiesiog atsikratė? Ir tada, kai į Prezidentūrą iš Generalinės prokuratūros klapčiukas nunešė sukurptą pažymą ir teisėja buvo atleista iš pareigų, viešai linčiuojama, tampoma po apklausas, teismus?

„Buvo taip baisu, kad rytais vos įstengdavau pakilti iš lovos. Jėgų man suteikė šeima. Auginau ne tik du savo vaikus, o ir berniuką iš vaikų namų. Labai bijojau, kad jį atims.

O bendradarbiais aš nusivyliau, nes dauguma jų iš karto nuo manęs nusisuko. Manau, jie tai darė iš baimės, drebėjo dėl savo karjeros“, – kalbėjo 59 metų panevėžietė V.Savickienė, sutikusi duoti išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ apie visą ilgą siaubo kelią, kurį teko įveikti per dešimt metų.

Liko nuoskaudų dėl kolegų

– Užsiminėte, kad po LAT sprendimo pajutote tik nedidelį palengvėjimą. Ar pergalės skonis sumišęs su kartėliu, nes iš jūsų atėmė dešimt gyvenimo metų, kurių niekas nesugrąžins ir neatlygins? – paklausiau V.Savickienės.

– Gyvenimo džiaugsmo aš neatgavau ir kažin ar atgausiu. Nors ir jaučiu savotišką pasitenkinimą, jis sumišęs su didele nuoskauda ne tik dėl prarasto laiko.

Didžiausią kartėlį jaučiu dėl savo buvusių kolegų – viso to nebūtų įvykę, jeigu Teisėjų taryba būtų buvusi principingesnė, nebūtų leidusi vykti tokiems dalykams.

Vis dėlto mano atleidimas iš pareigų buvo suorganizuotas tik iš antro karto. Pirmą kartą nepakako balsų, Teisėjų taryboje nebuvo pritarta prezidentės dekretui mane atleisti iš pareigų.

Be to, iki tol nebuvau sulaukusi jokių priekaištų dėl darbo, neturėjau nė vienos drausminės nuobaudos.

Tada iš neoficialių šaltinių sužinojau, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė pyko dėl tokio Teisėjų tarybos sprendimo. Ir tada buvo skubiai sušauktas kitas Tarybos posėdis.

Matyt, iš aukščiau buvo nurodyta, kaip reikėtų balsuoti. Buvo pakeltos rankos ir mano ateitis nulemta.

Aš dalyvavau ir tame posėdyje. Labai tikėjausi, kad kolegos principingai pažiūrės į šį reikalą. Tačiau tokių, kurie stengėsi įsigilinti, buvo mažuma. Aš labai nusivyliau.

Mano atmintyje iki šiol skamba vieno Teisėjų tarybos nario žodžiai: „Kaip mes visi atrodysime, jei bus paskelbtas išteisinamasis nuosprendis?“

Bet kitiems buvo svarbiau kas kita – kuo greičiau išspręsti klausimą.

Jeigu Generalinės prokuratūros pareigūnai su STT agentais manė, kad aš esu nusikaltėlė, tada jie privalėjo nueiti į Seimą ir gauti sutikimą toliau narplioti tuos reikalus.

Manau, kad Seimas nebūtų to leidęs. Todėl buvo nueita kitu keliu – siekiama kuo greičiau mane pašalinti iš teisėjo pareigų, kad Generalinė prokuratūra galėtų lengva ranka pradėti ikiteisminį tyrimą.

– Dar prieš ikiteisminį tyrimą buvo vykdomas ir operatyvinis tyrimas. Ar žinojote, kad jus seka?

– Dabar paaiškėjo, kad operatyvinis tyrimas vyko net porą metų.

Tada to nežinojau, o ir neturėjau jokio pagrindo įtarti, kad taip gali vykti.

Mes su šeima gyvenome uždarai, bendravome daugiausia su bendradarbiais.

Gyvename nuosavų namų rajone. Buvau pastebėjusi, kad netoli mūsų namo apie porą savaičių stovėdavo nematyta mašina, kurioje kažkoks vyras skaitydavo laikraštį.

Byloje toks sekimas neatsispindėjo, bet pažvelgusi atgal dabar manau, kad tokia priemonė buvo taikyta.

– Ar ir jūsų asmeninių pokalbių buvo klausomasi net dvejus metus?

– Taip, tiek laiko buvo klausomasi ne tik mano, bet ir kitų šeimos narių pokalbių. Buvo klausomasi telefonų, kuriais naudojausi aš, mano vyras, mano tėvai.

Nors STT agentai pasiklausę senų žmonių turėjo įsitikinti, kad kalbama vien buitinėmis temomis, siekė dar ir toliau klausytis jų pokalbių.

Prokuroro prašymu buvo klausomasi ir mano studentės dukters pokalbių.

Prezidentei pakako pažymos

– Teismas nustatė, kad nebuvo jokio pagrindo jus persekioti. Gal taip buvo imituojama kova su korupcija? Gal ir sekliai, ir tuometė Prezidentūros rūmų svita siekė tik pasižymėti?

– Į šį klausimą aš iki šiol neturiu atsakymo, nors daug apie tai mąsčiau. Labai norėčiau sužinoti, kieno tai buvo sumanymas.

Iš pradžių STT klausėsi mano pokalbių, nes neva aš galiu daryti poveikį kitam teisėjui (sekliai nurodė, neva teisėja gali daryti poveikį byloje, nors ši jau buvo išnagrinėta. – Aut.).

Tačiau viso nutarimo dėl operatyvinio tyrimo man iki šiol neparodė, o byloje jo tiesiog nėra. Kaip nėra ir jokių įrodymų.

Įprasta, kad teisėjai, ypač kolegijų nariai, pasikalba apie bylas, pasiginčija dėl sprendimų priėmimo, bet tai visiškai nėra susiję su poveikiu.

Nutarimą prieš mane pradėti operatyvinius veiksmus pasirašė tuometis STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas Egidijus Snicorius, nors neturėjo tokios teisės.

Pasirašyti tokį dokumentą galėjo tik tuometis Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys.

Kyla pagrįstas klausimas ir dėl Prezidentūros vaidmens.

Prezidentė D.Grybauskaitė tada dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl mano atleidimo iš pareigų, nors Teisėjų garbės teismas dar net nebuvo išnagrinėjęs mano drausminės bylos.

Negana to, man dar buvo iškelta ir baudžiamoji byla.

– Ar tuometė šalies vadovė D.Grybauskaitė buvo jus pasikvietusi, ar jus išklausė? Kas jai nunešė pažymą apie tariamą jūsų nuodėmę?

– Prezidentė manęs neišklausė. O pažymą apie mane jai nunešė greičiausiai Generalinės prokuratūros atstovas.

Ten buvo surašyti kaltinimai, kurie baudžiamojo proceso metu visiškai nepasitvirtino.

Gal prezidentui vis dėlto vertėtų pakalbėti su teisėju prieš jį atleidžiant? Gal pagaliau reikėtų ne vien remtis rašteliais, kuriuos kažkas nešioja?

Buvo ir daugiau pavyzdžių. Pavyzdžiui, Kaune keliems teisėjams staiga buvo nurodyta savo noru palikti pareigas, jiems net nepaaiškinta priežasčių.

Prezidentūroje pasikeitė šeimininkas, tačiau tarp teisėjų vis dar tvyro baimė nagrinėti bylas, priimti sprendimus.

Dešimt metų buvo vadovaujamasi požiūriu, kad geriau priimti apkaltinamąjį nuosprendį negu išteisinamąjį, esą gal aukštesnė instancija pataisys. O jeigu nepataisys?

Taip laužomi žmonių likimai. Taip kenkiama ir šalies įvaizdžiui. Todėl bylas nagrinėti reikėtų labai kruopščiai.

Dėl klausimo sulaukė kirčių

– Per operatyvinį tyrimą sekliai nieko nepešė, užtat nuklausė, kad kalbėjote su kolege, šeimos gydytojos giminaite, dėl nedarbingumo pažymos dukteriai. Būtent tai tapo kabliuku ne tik jums iškelti drausminę bylą, bet ir pradėti ilgą baudžiamąjį persekiojimą. Kaip viskas vyko?

– Mano duktė tuo metu buvo studentė, mokėsi ir dirbo Vilniuje. Mūsų šeimos gydytoja dirbo Panevėžyje. Mes visą laiką pas ją gydėmės, todėl ir kreipėmės.

Buvo vėlyvas ruduo, duktė prastai pasijuto. Aš tik paklausiau kolegės, ar gydytoja išduotų dukteriai nedarbingumo pažymą nuotoliniu būdu?

Tai buvo tiktai klausimas, o ne prašymas! Be to, aš nežinau visų mediko darbo ypatumų, bet jau ir tuo metu per epidemijas buvo galima ir nuotoliniu būdu išduoti nedarbingumo pažymą.

Mano dukra po poros dienų atvyko į polikliniką, nedarbingumo pažyma jai buvo pratęsta. Ji nebuvo pripažinta negaliojančia.

Tada STT pareigūnai sulaikė į darbą einančią poliklinikos medikę. Kvotė ją visą dieną. Taip užpulti žmonės iš baimės bet ko gali prikalbėti.

Medikė pasakė, kad paimti nedarbingumo pažymos į polikliniką buvo atėjęs mano vyras.

Tai ir buvo bandoma įrodyti. Tik tada, kai išsireikalavome vaizdo įrašų, pavyko įrodyti, kad nurodytu laiku mano vyras buvo ne poliklinikoje, o savo darbo kabinete.

Štai taip nuo 2010-ųjų buvo nagrinėjama visa baudžiamoji byla!

– Negi dėl vienintelio klausimo, susijusio su jūsų dukters sveikata, buvo mestos didelės seklių pajėgos, naudojamos valstybės lėšos, kiti ištekliai?

– Taip, tik dėl vieno klausimo, kurį STT agentai nugirdo klausydamiesi pokalbio, buvo mestos didelės pajėgos ir persekiojama visa mūsų šeima. Buvo labai baisu.

Dukters, kuri tada studijavo teisę, nepriėmė į posėdžių sekretorės pareigas Panevėžio apylinkės teisme, nors ji laimėjo konkursą.

STT agentai tuometei teismo pirmininkei surašė pažymą, kad mano duktė figūruoja korupcijos byloje.

Kodėl jaunam žmogui iš anksto nepasakė, kad nesiruoštų ir nedalyvautų konkurse?

Ir negi žmonės, kurie yra bylų dalyviai, bet nėra nuteisti, turėtų būti bedarbiai? Duktė ieškojo kito darbo, dirbo pardavėja.

Kaltinimai jai buvo panaikinti. Ji turėjo išsaugojusi įrodymus, kad lankėsi gydymo įstaigoje, kur darėsi tyrimus, už juos mokėjo.

Man kaltinimai buvo pareikšti dėl vienintelio klausimo. Į kaltinimą dar buvo įpinta kitų Baudžiamojo kodekso straipsnių, neva taip piktnaudžiavau tarnyba.

Kodėl mūsų valstybėje leidžiama vykti tokiems procesams? Kaip nedarbingumo pažyma, kuri kelioms dienoms buvo išduota mano pilnametei dukteriai, susijusi su teisėjo tarnyba?

Aš ryšio nematau, o teismui buvo pateikta, kad jis yra. Tuometis Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius surašė kaltinamąjį aktą ir iš paskutiniųjų bandė jį apginti.

Baisiausia, kad, Kauno apygardos teismui jau priėmus išteisinamąjį nuosprendį, Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas bylą nuosprendį apvertė aukštyn kojomis ir jį pakeitė. Kaip skirtingai buvo vertinami įrodymai!

Tada jau buvau pradėjusi dirbti advokate. Mano įgaliojimai buvo sustabdyti. Aš antrą kartą netekau darbo.

Negalėjau dirbti visus metus, kol Aukščiausiasis teismas išnagrinėjo mano kasacinį skundą, jį patenkino ir paliko galioti Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Aš nepadaviau ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, apsiribojau tik neturtine žala. Ir tai buvau stumdoma iš vieno teismo į kitą. Vien bylinėjimasis dėl neturtinės žalos atlyginimo užsitęsė daugiau kaip pusantrų metų.

Tada patyriau dar vieną smūgį, nes Panevėžio apylinkės teismas atmetė tą mano ieškinį, nors Aukščiausiojo teismo nutartyje juodu ant balto buvo parašyta, kad tiek operatyvinis tyrimas, tiek ikiteisminis tyrimas buvo vykdomi be jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Kaip po tokios LAT nutarties dar buvo įmanoma Panevėžio teisme kurti išvedžiojimus ir atmesti ieškinį dėl neva senaties ir neva todėl, kad nebuvo padaryta žala?

Dar man buvo nurodyta, kad turėčiau kreiptis į institucijas Vilniuje, nes ten yra pagrindinės buveinės. Tokie sprendimai glumina!

Mano ieškinį teismai ir toliau mėtė kaip karštą bulvę, nors dėl neteisėto persekiojimo žala buvo akivaizdi – netekau darbo, draugų, buvo sutryptas vardas.

Todėl pateikiau apeliacinį skundą, kurį nagrinėjo Kauno apygardos teismas.

Mano ieškinys buvo patenkintas, priteista 75 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nors kita pusė padavė kasacinį skundą, Aukščiausiasis teismas patvirtino mano teisę į žalos atlyginimą, tiktai sumažino žalos dydį iki 50 tūkst. eurų.

Prieš teikdama ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo aš ilgai negalėjau paimti bylos popierių į rankas, negalėjau prisiversti į juos net pažiūrėti.

Buvo labai sunku psichologiškai. Todėl jau neužsiėmiau turtinės žalos skaičiavimu, nors prarasta taip pat daug.

– Kaip į baudžiamąjį procesą reagavo jūsų ilgamečiai bendradarbiai?

– Buvo tokių, kurie stengėsi išvengti bendravimo. Buvo ir tokių, kurie tiesiai pasakė, kad daugiau nedraugaus su manimi.

Kaip turėtų jaustis žmogus, išgirdęs tokią frazę iš tų, su kuriais bendravo daug metų? Manau, kad teisėjai per dešimtmetį buvo įbauginti.

– Ar jie buvo įbauginti, nes veikė represinė sistema? Apie tai „Lietuvos rytui“ yra kalbėję prokurorai, kurie už tai, kad D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį pavadino juoduoju, kad kritikavo sistemos parankinius, buvo persekiojami.

– Tokia represinė sistema tikrai buvo sukurta. Ir jeigu taip elgiamasi su žmogumi, kuris išmano teisę, ką tada daryti tiems, kurie jos neišmano?

Jau nekalbant apie finansines išlaidas, nes už kiekvieną raštą, už atstovavimą reikia mokėti.

Mano šeima buvo viena iš pirmųjų, kuri patyrė tokį baisų persekiojimą.

Vėliau plūstelėjo kitų bylų. Buvo sulaikyta ir daugiau teisėjų. Praėjo daug laiko ir po jų sulaikymo, bet kol kas nėra sprendimų.

– Buvo klausomasi ir jūsų vyro Rimanto Savicko, kuris dirbo teisėju Panevėžio apygardos teisme, pokalbių. Toje byloje minimas 2000 litų (580 eurų) kyšis, įrašyta ne ta data nutartyje. Koks jūsų vyro likimas?

– Mano vyrui buvo iškelta baudžiamoji byla, jis buvo nušalintas nuo pareigų, o tada atleistas.

Pagal daugumą epizodų jis buvo išteisintas. O kyšio paėmimas buvo įrodinėjamas tiktai vieno iš kaltinamųjų parodymais, jo užrašų knygute.

Mano nuomone, toje byloje nėra įrodymų, kad mano vyras būtų paėmęs kyšį.

Mano vyras dabar dirba Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties Ūkio skyriuje.

Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje