Vilniuje gyvenantis Markas Adamas Haroldas sukūrė 144 koliažus iš tekstų, kuriais interneto autoriai iš užsieniečio tyčiojosi tada, kai jis buvo politikas.

Pasiūlymai tylėti, grįžti į Jungtinę Karalystę ar išvis nusišauti. Tokius lietuviškai rašančių autorių žodžius 42 metų M.A.Haroldas savo feisbuko paskyroje skaitė šimtus, o gal ir tūkstančius kartų.

Penkiolika metų Vilniuje gyvenantis britas pripažįsta, kad tai buvo švelniausi pasiūlymai. Kai kurių jis nedrįsta kartoti. Tiesa, jis ir pats išgarsėjo socialiniame tinkle toli pasiuntęs Lietuvą.

Projektą sarkastiškai pavadinęs „#koučingas“ ir vienai dienai iš patyčių sukurtus koliažus sukabinęs „Studium P“ galerijoje Pylimo gatvėje M.A.Haroldas vėliau juos visus nutarė parduoti už simbolinę kainą.

Vieną kadenciją savivaldybės tarybos nariu buvęs M.A.Haroldas pripažino, kad savo namuose tokių kūrinių ant sienų nenorėtų matyti, tačiau kitiems vilniečiams tai gal atrodys puikus suvenyras, kartu primenantis apie neapykantos problemą Lietuvoje.

– Ar ilgai teko rinkti eksponatus parodai? – M.A.Haroldo paklausė „Sostinė“.

– Į savivaldybės tarybą patekau 2015-aisiais, o rinkti eksponatus pradėjau po trejų metų, kai patyčių internete smarkiai padaugėjo.

Man skirtų pasityčiojimų feisbuke buvo gerokai daugiau – parodai atrinkau tik meniškus pavyzdžius.

Už borto liko tie, kur esu vadinamas gaidžiu ar siunčiamas rusiškais keiksmažodžiais.

– Ar tarp parodoje eksponuojamų kūrinių bus tas, kuris labiausiai įžeidė?

– Negaliu pasakyti, kad tie keletą metų trunkantys užgauliojimai mane žeidė. Galbūt greičiau juokino. Todėl ir projektą „#koučingas“ vadinu terapiniu.

Juk geriau nusijuokti nei imti giliai į širdį internete išlietus žodžius bailaus asmens, kuris tiesiai į akis tai kažin ar pasakytų.

Socialiniuose tinkluose žmonės dažnai stengiasi pristatyti save pasirinkdami kuo patrauklesnį savo atvaizdą, profilio nuotrauką nuostabios gamtos ar prabangaus automobilio fone. Bet pykčio priepuolio metu neretai komentaruose atskleidžia savo tamsesnę pusę.

Žinoma, aš turėjau galimybę ištrinti neigiamus komentarus, blokuoti agresyvius žmones, tačiau nusprendžiau iš jų žodžių sukurti koliažus kartu su patyčių autorių profilio nuotraukomis. Ir visa tai skelbti viešai, tokiu būdu gėdinant savo puolėjus.

– Daugumos puolėjų nepažįstate ir akis į akį nebuvote susitikęs?

– Taip, daugumos nepažįstu. Išskyrus tik tai, ką matau profilių nuotraukose.

Tarp patyčių autorių mačiau nemažai trolių, kurie suaktyvėdavo rinkimų ar kitų svarbių politinių įvykių metu.

Kad tai troliai, nesunku būdavo įsitikinti pažvelgus į paskyros sukūrimo laiką – visos paskyros būdavo sukurtos neseniai.

Troliai mane mažiausiai domina. Daug įdomiau tikri žmonės, skleidžiantys patyčias. Jų psichologija, elgesio motyvai.

Man skirtos patyčios pradėjo plūsti 2015 metais, kai tapau Vilniaus miesto tarybos nariu. Nemažai jų autorių – tautininkais save vadinantys asmenys, pseudopatriotai, įvairūs marginalai.

Tokie nepailsdami komentuoja ne tik tai, kas rašoma mano paskyroje. Jų pavardes, pasirodo, pažįsta ir mano draugai, kuriems taip pat tenka skaityti nesąmones jų komentaruose.

Kitų patyčių autorių mažiau. Buvo nuolatinių puolėjų, buvo net nuolat rašinėjusių tarybos narių.

Dar viena komentarų autorių grupė – tie, kuriems aktualios temos, kuriomis rašau.

Didžiausios tautininkų neapykantos sulaukiau, kai taryboje ėmiau kalbėti apie tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėjos pervadinimą. Beje, ją pervadinti į Trispalvės alėją ryžosi tik kitos kadencijos taryba.

Kai tai pasiūliau tarybai, ėmė pulti nuo tikrų tautininkų iki galimai nestabilios psichikos asmenų. Bendraudamas interneto platybėse su tokiais susidūriau daugybę kartų.

Aš manau, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema dar daug jų neaptiko, jiems nesuteikiama medikų pagalba.

Tokių žmonių puolimą patiria turbūt kiekvienas interneto autorius. Ir tai baisu – kiek žmonių nesulaukia pagalbos.

Jei matydavau, kad žmogus nėra politinis oponentas, su kuriuo galima būtų diskutuoti, į liejančius pyktį internete dėmesio stengdavausi nekreipti.

– Bet pasipiktinimą galėjo sukelti ir jūsų žodžiai „Fuck you Lithuania“, po kurių netgi buvo siūlymų jus deportuoti iš Lietuvos?

– Vis dėlto daugiausia dėmesio sulaukiau tapęs politiku, kai turėjau sprendimo galią. Bet kurie mano pareiškimai, susiję su atminimo įamžinimu ar krepšinio finansavimu, sulaukdavo aštrių komentarų.

Kai nusprendžiau, kad nesieksiu antros kadencijos taryboje, patyčiomis persmelktų komentarų smarkiai sumažėjo. Todėl ta prasme dabar gyvenu ramiau.

Be to, ir aš nustojau rašyti apie savivaldybės reikalus. Tad komentatoriai nusprendė, kad nebesu įtakingas žmogus.

Komentarai man ir padėjo apsispręsti nebetęsti politiko karjeros. Supratau, kad negaliu sakyti to, ką manau. Tad turiu pripažinti, kad komentatoriai laimėjo.

– Bent vieną paties sukurtą koliažą patyčių tema pasikabintumėte virš lovos ar tai būtų per daug nemalonu?

– Daugumą tų patyčių jau buvau spėjęs pamiršti.

Jas prisiminiau tik dabar, rengdamasis parodai. Pripažįstu, kad man būtų nesmagu ir tokio koliažo savo namuose tikrai nekabinčiau. Bet kitiems tai gal bus puikūs suvenyrai, kartu primenantys apie svarbią neapykantos problemą.

Neapykantos tyrimai sukėlė ir abejonių

Apie patyčias internete ir neapykantos nusikaltimus prirašyta daugybė studijų ir atlikta tyrimų, tačiau kartais jie kelia ir abejonių.

Tarkim, metų pradžioje grotažyme „Skundai už 50 eurų“ buvo pažymėtas įrašas feisbuke, kuris pranešė apie esą neskaidrų tyrimą, finansuojamą Vidaus reikalų ministerijos (VRM). Jis buvo vykdomas kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru bei Žmogaus teisių stebėjimo institutu.

Šiuo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti neapykantos prieš įvairias bendruomenes, tokias kaip LGBT, žydai, pabėgėliai, musulmonai, atvejus. Už dalyvavimą tyrime buvo siūloma 50 eurų kompensacija.

Laisvos visuomenės institutas socialiniame tinkle pažymėjo: „Susidaro įspūdis, kad realiai „neapykantos nusikaltimų“ nėra arba yra per mažai, todėl reikia juos sufalsifikuoti perkant tyrimams reikalingą medžiagą ir atitinkamai formuojant policijos pareigūnų nuomonę.“

Tuo metu VRM aiškino, kad projektu buvo siekiama išspręsti tokias problemas kaip dažni nepranešimo apie neapykantos kurstymą atvejai ir nepakankami teisėsaugos atstovų gebėjimai tinkamai taikyti baudžiamąją atsakomybę neapykantos nusikaltimų atveju.