Vadinasi, vertinant šią Seimo sesiją pirmiausia tenka atsižvelgti, kad parlamentarai dirbo karantino sąlygomis. Reikia pritarti valdantiesiems, kad Seimas išliko darbingas, tik laikinai buvo nutraukęs posėdžius, jų surengta net daugiau, nei planuota, – 52, o ne iš anksto numatyti 48.
Žinoma, savaime skaičiai mažai ką sako, bet tiek daug posėdžių prireikė todėl, kad Seimui teko dorotis su didžiuliu pandemijai suvaldyti ir jos socialinei bei ekonominiai žalai sumažinti skirtų teisės aktų srautu.
Premjeras S.Skvernelis pasidžiaugė, kad Seimas, būtinus įstatymus svarstydamas ypatingos skubos tvarka, padarė net daugiau, nei buvo galima tikėtis. Jam antrino valstiečių vedlys R.Karbauskis, nors pridūrė, kad opozicija nesugebėjo darniai dirbti drauge su valdančiaisiais ir gal todėl kai kurių teisės aktų nepavyko priimti įstrigus balsavimams.
Be abejo, opozicija su tokiu vertinimu nesutinka. Konservatorių vadovas G.Landsbergis teigia, kad opozicija ištiesė ranką valdantiesiems, kai reikėjo greitai priimti kovai su pandemija skirtus įstatymus, bet pasigedo didesnės Vyriausybės atskaitomybės Seimui ir įžvelgė neatsakingą paskolintų lėšų dalijimą rinkimų sumetimais.
Iš tiesų Seimas įstatymus priiminėjo konvejeriu, bet jų rengimo iniciatyvą perleido Vyriausybei, kuri viską sprendė pati ir parlamentarams dažniausiai tik perduodavo patvirtinti savo sprendimus.
Aišku, tai leido Vyriausybei veikti savarankiškai, reaguoti operatyviai, nesidairant į Seimą. Bet opozicija, ir taip per pandemiją atsidūrusi valdančiųjų šešėlyje, buvo įstumta į dar keblesnę padėtį, nes visai sumažėjo jos galimybes atkreipti į save dėmesį oponuojant valdžiai.
Visiškame premjero S.Skvernelio ir sveikatos apsaugos ministro A.Verygos šešėlyje atsidūrė ir valstiečių vedlys R.Karbauskis, bet, politologų vertinimu, jis tokiam Vyriausybės dominavimui pritarė suprasdamas, kad pats vis viena yra labai nepopuliarus, o šių valdžios atstovų aktyvumas padės jo partijai per rinkimus.
Natūralu, kad artėjant rinkimams opozicijai žūtbūt reikia iškišti galvą pro ją užstojusių valdančiųjų pečius. Tokia proga būtų atsiradusi, jei Seimui būtų buvę leista revizuoti šių metų biudžetą, bet valdantieji nesunkiai atmetė šį opozicijos reikalavimą.
Pandemija visiškai pakeitė pernai patvirtinto šiųmečio biudžeto rodiklius – pajamos gerokai sumažėjo, išlaidos smarkiai išaugo, o lėšų stygius užkamšomas skolintais ir ES paramos milijardais.
Akivaizdu, kad pakanka priežasčių persvarstyti biudžetą, bet taip pat aišku, jog tuo pasinaudojusi opozicija kritikuotų jau priimtus valdančiųjų sprendimus.
Kritikuoti yra ką. Pavyzdžiui, abejotinas sprendimas dėl pandemijos sukeltos žalos išmokėti 200 eurų išmoką visiems senatvės pensininkams, taip pat paremti vaikus auginančias šeimas, neatsižvelgiant į jų finansinę padėtį. Vienaip ar kitaip, bent jau pensijas gaunantys asmenys tiesiogiai dėl įvesto karantino nenukentėjo.
Kaip ir reikėjo laukti, opozicijos atstovai užsipuolė valdančiuosius, kad jie skolintais pinigais papirkinėja senjorus, bet kažkodėl tik pakritikavo, o Seime daugiausia balsavo už šią išmoką.
Nesunku atspėti, kodėl taip pasielgta, – niekas nenori nuteikti prieš save pensininkų, kurių nemaža dalis nesipiktina gaunamais pinigais net ir įtardami, kad politikai nori pirkti jų balsus, nes vadovaujasi principu: tegul tik moka, o mes jau patys nuspręsime, kaip balsuoti.
Paslydo Seimas ir skiriant naujus Konstitucinio teismo (KT) teisėjus ir Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininką. Šių teismų autoritetas gerokai nukentėjo, kai parlamentarai atmetė visas tris KT teisėjų kandidatūras, o AT laikinai vadovavusi S.Rudėnaitė buvo nepaskirta nuolatine vadove, nors ir atleista iš Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų.
Kuriam laikui tarsi pakibo ore ir ši teisėja, ir jos vadovaujamas AT. Nesusipratimas iš dalies ištaisytas vėl paskyrus S.Rudėnaitę Civilinių bylų skyriaus vadove, bet nuolatinio pirmininko teismas neturi ir jo nebus bent iki rudens, kai vėl pradės dirbti Seimas.
Tačiau dėl to negalima kaltinti vien valdančiųjų ar viso Seimo – klaidų padarė ir Prezidentūra, nemokšiškai surašydama dekretus, nesugebėjusi iš anksto suderinti teisėjų kandidatūrų Seime. Prie sumaišties prisidėjo ir jo vadovas V.Pranckietis, visiškai nesitariantis su valdančiaisiais ir jau tapęs Liberalų sąjūdžio kandidatu Seimo rinkimuose.
Abejonių kelia ir baigiant sesiją Seimo karštligiškai priimtas sostinės Lukiškių aikštės įstatymas.
Keistai atrodo, kai Vilniaus mero performansas vienoje, nors ir svarbioje, aikštėje Seimui tampa kone didžiausia valstybės problema ir ji sprendžiama gal net pažeidžiant savivaldos teises. Kyla įtarimų, kad parlamentarų įkarštį irgi įkvėpė rinkimų išskaičiavimai.
Regis, kai rudenį vėl ims posėdžiauti Seimas, parlamentarų lauks ir daug iššūkių, ir pagundų – išlieka rizika, kad atsiris antra koronaviruso banga, vis labiau atsiskleis pandemijos žala ekonomikai, o efektyviam įstatymų leidybos darbui koją kiš įsibėgėjanti rinkimų kampanija.
