Viskas yra stresas. Žmogus stresuoja dėl darbo, dėl vaikų, stresuoja, nes negali įsigyti didesnio buto, namo, automobilio, stresuoja dėl spuogo ant nosies ir dėl klimato atšilimo, stresuoja, nes nuolat reikia ką nors vytis, sveikai gyventi, pažangiai mąstyti, galiausiai turi jaustis laimingas, nes nelaimingi niekam nepatinka (ypač tiems, kurie jaučiasi nelaimingi).
Žinoma, gali atsikratyti streso eidamas pasivaikščioti, bet takai pilni paspirtukų, kurie jau kelia stresą, ir taip be pabaigos.
Neseniai mačiau eksperimentą su dviem beždžionėmis kapucinais, žaidimas vyksta su agurku ir akmenukais. Jos tupi narvuose, kiekviena turi grąžinti akmenuką ir tada gauna agurko gabaliuką, paskui vienai beždžionei pradeda duoti vynuogę, o kitai vis dar agurką, ir ta ima nervintis, daužyti narvą, o agurką meta atgal prižiūrėtojui, ją ištinka stresas.
Tai socialinės nelygybės pavyzdys, ji tvyro tarp žmonių tūkstantmečius, graužia juos kasdien ir maitina žudiką vardu stresas. Žinoma, neteisybės jausmas nustumtas giliau, į pasąmonę, bet ten veikia kaip branduolinis reaktorius, pasireiškia susierzinimu, pykčio protrūkiais, bjauriais komentarais internete, šlykščiu elgesiu vairuojant automobilį, galiausiai virsta alkoholizmu, narkomanija, nesaikingu vaistų arba maisto vartojimu, o baigiasi nutukimu ir širdies bei kraujagyslių ligomis, kitomis sunkiomis ligomis, galiausiai begėdiškai ankstyva mirtimi.
Visa tai – beždžionės patiriamas stresas, kad ji turi tenkintis agurku, kai kita gauna vynuogę. Ir tai nebūtinai susiję su pinigais.
Bet kokia nelygybė kelia stresą. Apie kokią artimo meilę galime kalbėti, kai tu ėdi agurką, o tavo kaimynas gauna vynuogę? Ir taip kasdien, daug metų! Lietuvą kankina ne tik ekonominio, bet ir politinio socialinio streso priežastys.
Puikus pavyzdys – smėlio audra Lukiškių aikštėje. Liberalai, prisiskaitę Friedricho Nietzsche (Dievas, t.y. senoji vertybių sistema, mirė), į miglotą istorinę atmintį pripila smėlio ir pasodina į tą atmintį nuogą subinę, konservatyvusis blokas kyla į kovą ginti „amžinųjų vertybių“, nors akivaizdu, kad paplūdimio aikštėje, o ne prie vandens telkinio gali gerai jaustis tik sutrikusios psichikos žmogus, o amžinosios vertybės trenkia XIX amžiaus kvapu.
Bet svarbiausia, kad ore tvyro tai, kas pastaruoju metu iš tiesų kelia didelį stresą Lietuvoje: tenka iš naujo permąstyti tėvynės ir valstybės, pilietiškumo ir tautiškumo sąvokas, t.y. ar mes vis dar stipriau veikiami romantizmo, ar jau nugali pragmatizmas?
Mus vilioja Vakaruose seniai didžiausia vertybe tapęs vartojimo malonumas, bet nepaleidžia ir tautinis istorinis fetišizmas. Radikalūs dešinieji reikalauja griauti paminklą Petrui Cvirkai, o radikali kairė gali reikalauti griauti paminklą Vincui Kudirkai, nes jo tekstuose būta nemandagių žodžių apie žydus ir „maskolius“ – būtų solidarumo gestas antirasistinei kampanijai Vakaruose, kuriai tiktų šūkis „Nesusitvarkai su dabartimi – pertvarkyk praeitį“.
Politikams tokia kova – penas reitingams, o rinkėjai gali įsivaizduoti dalyvaujantys svarbiuose valstybės reikaluose, nors iš tiesų nėra jokios kairės ar dešinės, nei centro, visa tai tik nesibaigianti kova su stresu, kitaip tariant, beždžionių kova dėl agurkų ir vynuogių.
Mano dėmės po mėnesio ėmė blėsti. Įdomu, kad gydytoja pripažino nežinanti, kokios tai dėmės. Anot jos, odos ligos nežinia kodėl atsiranda, o paskui taip pat paslaptingai dingsta. Primena mūsų provincialių žvaigždžių gyvenimą. Ir kartu tai paguodžia – jeigu šiame pasaulyje dar yra dalykų, nežinomų mokslui (tikiu, kad medicina ir mokslas itin artimos sąvokos), lieka erdvės prietarams, ekstrasensams, Dievui ir Holivudo sapnų pramonei. Kitaip tariant, stresui, kūrybai.
