Mindauginių proga apie karaliaus Mindaugo ir jo karūnavimo datos svarbą istorijai ir politikai portalas lrytas.lt kalbėjosi su istorijos profesoriumi A.Bumblausku.
– Kuo Lietuvai – Lietuvos istorijai ir politikai – reikšminga liepos 6-oji arba, kitaip sakant, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena?
– Kai 1990-ųjų rudenį liepos 6-oji buvo paskelbta valstybine švente ir kartu buvo pavadinta valstybingumo diena, tai atsimenu vieną profesoriaus Vytauto Landsbergio sakinį: dar nebuvo atrasta Amerika, dar gausybės dalykų nebuvo Europoje, o Lietuva jau buvo.
Liepos 6-oji praneša apie Lietuvos valstybingumo šimtmetiškumą. Tai yra tai, kuo mes šiek tiek skiriamės nuo estų ar latvių. Lietuvos valstybingumas yra datuojamas nuo Mindaugo. Tai ir yra didžiausia šios datos reikšmė.
Antras dalykas, per šią datą parodomas Lietuvos apsisprendimas. Tada buvo šansas veržtis į Bizantiškas erdves, rusiškąsias erdves, krikštijantis stačiatikiškai. Be to, ir vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo priėmęs stačiatikišką krikštą.
Tačiau Mindaugas orientavosi ne į Naugarduką, kad ir kaip to norėtų Baltarusija, bet orientavosi į Rygą – pamokslininkas ir nuodėmklausys iš Rygos Kristijonas tampa pagrindiniu jo laidininku su Vakarų Europa, lotyniškąja Europa.
Mindaugas 1251 m. krikštijosi ir iš Kristijono gaudavo žinias apie Europą. Mindaugas demonstravo puikų Europos išmanymą, nes, galima sakyti, kad ką tik iš miškų, iš sausumos vikingų gretų, kaip Edvardas Gudavičius jį yra pavadinęs, išlipęs politinis veikėjas sugalvojo pasiuntinį siųsti pas popiežių į Milaną, kur tuo metu rezidavo popiežius Inocentas IV. Lotyniškasis apsisprendimas buvo inovacija.
Mindaugas sugebėjo padaryti taip, kad sostą iš popiežiaus gavo dinastijai. Buvo sukurta Lietuvos karalystė ir Mindaugas tapo pirmuoju ir, deja, paskutiniu Lietuvos karaliumi.
– Kas galėjo lemti tai, kad Mindaugas, kaip Jūs sakote, būdamas iš miškų ką tik išlipusiu politiniu veikėju, gebėjo padaryti reikšmingus ir inovatyvius sprendimus bei apsisprendimus?
– Prisiminkime, Mindaugas buvo vadintas išmintinguoju. Vis tik tai buvo žmogus, kurio atžvilgiu mes esame nedėkingi: ilgai matėme jį kaip brolėnų žudiką, bet taip kūrėsi visos valstybės. Mums mūsų istoriografijoje šitas jo portretas buvo labiau matomas.
Šviesioji Mindaugo portreto pusė, kur jis yra išmintingasis, kuris pajėgė suvaldyti to meto politinę nepaprastai sudėtingą situaciją, tuo metu vykusį vidaus karą su žemaičiais, su Vykintu, kuris buvo sukaupęs galingą koaliciją su Livonija, Volyne. Mindaugas sugebėjo ir tą koaliciją sudaužyti, ir Livoniją išversti, ir paveikti Livonijos magistrą Andrių.
Jis sugeba ir diplomatija, ir kariniais veiksmais sukurti tai, ką mes dabar vadiname valstybe.
– Jūs, kalbant apie Mindaugo krikštą, akcentuojate lotyniškąjį momentą, sufleruojantį apie Mindaugo siekį tapatintis su Europa. Ar galima sakyti, kad būtent dėl to Mindaugo asmenybė dabartinės mūsų istorijos kontekste, ieškant Lietuvos ir Europos, Lietuvos ir Europos Sąjungos bendrystės, tampa itin svarbia figūra, dažnai siejama su europietiškomis vertybėmis bei tradicijomis?
– Tikėtina. Tas apsisprendimas lotyniškajam krikštui yra pamatinė vertybė, kurios mes neatsisakėme. Reikėjo net prievartos 19 a. su visais spaudos draudimais, kad būtų bandoma mus išvesti iš kelio. Bet mes neišėjome iš kelio. Pavyzdžiui, Motiejus Valančius liko ištikimas Romai ir sugebėjo išsaugoti vakarietiškąją, krikščionišką-katalikišką tapatybę.
– O kaip karaliaus Mindaugo istorijos kontekste veikia faktas, kad 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės? Ką mums tai sako?
– Išoriškai jis yra krikščionis-katalikas ir aukoja, ir krikštijasi, ir karūnacija vyksta pagal visą to meto bažnytinį, diplomatinį etiketą: turi būti du ar trys vyskupai, karūnos Mindaugui ir Mortai kalamos Rygoje.
Mindaugas aiškiai deklaravo, kad jis yra su katalikiškąja Europa. Jeigu jis ir aukojo pagonių dievams, kaip rusų metraščiai sako, norėdami jį nuteisti, parodant kad jo krikštas buvo apgaulingas ar tariamas. Gal taip ir buvo, nes jis turėjo savo opoziciją, kuri nesikrikštijo. Tai jam ir prieš juos reikėjo turėti savo poziciją.
Nesistebiu, kad čia yra kino ar teatro kūrinio prašanti interpretacija, kaip atrodo toks dvigubas gyvenimas.
– Liepos mėnesį minime dar vieną reikšmingą datą – Žalgirio mūšio, vykusio 1410 m. liepos 15 d., metines. Ši data taip pat atrodo reikšminga – tai viena didžiausių pergalių, žyminti kelis šimtus metų trukusių kovų su kryžiuočiais pabaigą. Kodėl susidaro įspūdis, kad šiai datai skiriame mažiau dėmesio nei Mindaugo karūnavimo minėjimui?
– Žemaičiai pridurtų dar vieną datą – Durbės mūšį, vykusį 1260 m. liepos 13 d.
Tačiau viskas yra pagrįsta tam tikra interpretacine logika: liepos 6-oji tapo valstybine švente. Tai laisva diena, įprastai tai būna graži diena, galima įkopti į pilį ar piliakalnį ir sau susikurti gražią šventę. Kitos mūsų valstybingumo istoriją žyminčios šventės yra niūroku periodu – tai vasario 16 d. ir kovo 11 d.
Liepos 6 d. yra džiugi šventė, kurios nereikėtų painioti su tautine giesme ir trispalve. Tai yra istorinė klaida – trispalvė ir tautinė giesmė yra naujosios Lietuvos, datuojamos nuo Vinco Kudirkos, simboliai.
Tad Palangoje reikėtų tiesti ne ilgiausią trispalvę, bet mojuoti istorine vėliava, kurios raudoname fone – Vytis.
Liepos 15 d. – svarbi data. Bet tai jau vedinys iš liepos 6 d. Jei Mindaugas nebūtų sutvėręs Lietuvos valstybės, tai padaryti būtų turėjęs kažkas kitas. Tačiau po Mindaugo žūties per Gediminaičius įvyko valstybės restauracija, buvo sukurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Liepos 6 d. visada mokau matyti vasario 16 d. ir kovo 11 d. kontekste.
Liepos 6 d., vasario 16 d. ir kovo 11 d. – jos visos svarbios, bet šiek tiek skirtingos. Todėl mano linkėjimas būtų, kad šios datos atrastų savo tapatybę, nes jos kiekvienu atveju praneša apie šiek tiek kitokią Lietuvą.
