Lietuvos išlikimo sąlyga nebūtinai grėsmingame, bet ir įvairiais požiūriais painiame, ne mažiau pavojingame už brutalią jėgą pasaulyje yra valstybė. Nepriklausoma, savarankiška, įvairaus lygio pavojų akivaizdoje sugebanti vienytis. Dar geriau – stipri, bet tai jau atskira tema.

Neliks Lietuvos valstybės, amžiams pradings visa tai, kas po tuo pavadinimu politiškai jungėsi, plėtojo ekonomiką, tęsė kultūrinę ir religinę tradicijas. Tai ir buvo suvokta XIII a. dar atskiroms, bet ne tik dvasinį bendrumą jaučiančioms bendruomenėms jungiantis į politinį vienetą – valstybę. Tai ir yra didžiausias tos epochos jungimosi misiją atlikusių žmonių nuopelnas Lietuvos istorijai, kai sėkme pradėtas banguotas žygis atbangavo iki dabar. Nepranyko istorijos verpetuose net atšiauriausio politinio klimato aplinkybėmis.

Tai pripažįsta visi istorikai, nors apie sėkmių ir nesėkmių priežastis išsako skirtingas nuomones. Istorikas A.Bumblauskas rašo: „Mindaugas yra kūrėjas – jis sukūrė didžiausią ankstyvosios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę lietuvių tautai išlikti ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.“ Neapsirinkant galima pratęsti mintį – tik dėl valstybės Lietuva gali išlikti kaip tauta.

Okupuotos šalys kovoja už laisvę ir valstybės atkūrimą, nors kartais tai, kas atkuriama, kai kuo gali būti panašu į okupantus. Istorijoje yra visokių pavyzdžių. Mindaugo laikais reikėjo ne atkurti, nors ir priėmus naują tikėjimą būdavo grįžtama prie savų dievų, bet fiziškai apsiginti, o apsigynus, sukūrus valstybę ją išsaugoti nuo subyrėjimo.

Daug apie Lietuvos valstybės kūrimąsi parašyta, tarp įvairių vertinimų yra ir kritiškų, bet valstybės atsiradimas pripažįstamas neginčijamu Mindaugo, pirmo ir paskutinio Lietuvos karaliaus, nuopelnu.

Adoracijų ir liaupsių nemėgstantis rašytojas T.Venclova populiarėjančioje knygoje „Lietuvos istorija visiems“ rašo: „Bet Mindaugas padarė tai, kas atrodė neįmanoma, – pasikrikštydamas sukūrė savarankišką valstybę. Tatai nepavyko prūsams, latviams, estams ir suomiams. Kad ir koks nesimpatingas būtų Mindaugas, kaip tik dėl tos sėkmės jo neužmirš istorija.“

Bet man, kaip istorijos tekstų vartotojui, o ne istorinių faktų tyrinėtojui, knieti paklausti: ar nekeista, kad įžvalgus strategas, akivaizdžių diplomatinių savybių užsienio politikoje nestokojantis Mindaugas buvo toks trumparegis savo aplinkoje ir žuvo „paslydęs ant banano žievės“ buitinėje seksualinėje istorijoje? O gal Daumanto kerštas už Mindaugo nusavintą jo žmoną – metraštininkams pamėtėta apgaulė? Negi gandu pasirėmęs metraštininkas, anų laikų žurnalistas, tikrins – tiesa ar ne? Skelbia ateičiai, ir tiek. Nebuvo ir ikiteisminio tyrimo. O gal Mindaugo mirtis kur kas paslaptingesnė, solidesnė?

Žinomas rusų istorikas ir geografas, pasionarumo teorijos kūrėjas L.Gumiliovas, savo metodą taikęs įvairių šalių konkrečioms istorijoms, neretai paminėdamas ir Lietuvą, spėja, jog galėjo būti ir kitokia, nei tradiciškai įprasta manyti, Mindaugo mirties priežastis.

Į pagalbą jis pasitelkia Mindaugo bendraamžio Rusijoje šlovinamo kunigaikščio Aleksandro Neviškio, su kuriuo Mindaugas kariavo, taip pat žaidė strateginius diplomatinius žaidimus, likimą.

L.Gumiliovo knygoje „Nuo Rusios iki Rusijos“ taip sakoma: „Jis (Aleksandras Neviškis) sudarė su Lietuvos kunigaikščiu Mindaugu, savo bendraamžiu, sąjungą prieš kryžiuočius... Bet 1263 m., intensyvaus bendro pasiruošimo karui prieš Livonijos ordiną metu, grįždamas iš eilinės kelionės į Ordą kunigaikštis (Aleksandras Neviškis) staiga mirė. Galima daryti prielaidą, kad (kunigaikštis) mirė, šių dienų kalba, nuo streso (per didelio darbo krūvio. – Aut.). ... Bet keista, kad netrukus mirė ir Mindaugas.

Norom nenorom peršasi mintis, kad Aleksandro mirtis buvo ne stresas. Labiau tikėtina, kad prie Aleksandro ir Mindaugo mirties rankas gali būti prikišę vokiečių šalininkai, veikę Rusioje ir Lietuvoje.“

Gal ir taip, niekas nedraudžia kurti įvairių versijų, bet tai vis solidžiau nei kerštas „virtuviniu peiliu“.

O kas, jei Mindaugas nebūtų taip „kvailai“ žuvęs? Istorikai tokio klausimo nevirškina tiesiogine šio žodžio prasme. Bet praeitimi domisi ne vien istorikai. Galbūt Žalgirio mūšis būtų įvykęs gerokai anksčiau ir Lietuvos istorija būtų pasisukusi kita vaga?

Po Mindaugo Lietuva ne kartą buvo atsidūrusi ties valstybės praradimo skardžiu ir net kritusi nuo jo, po to vėl iš nebūties išnirusi. Ir visada jos likimas priklausė nuo konkrečių asmenybių.

Pažiūrėjau jauno kino režisieriaus K.Kaupinio vaidybinį filmą „Nova Lituania“. Gera vaidyba, geras tekstas, įdomi filmo herojaus Felikso Gruodžio (istoriškai – K.Pakšto, aukštai įvertinto mokslininko) „atsarginės Lietuvos“ idėja, o ir visi kiti atpažįstami, nors ir pakeistomis pavardėmis, personažai neprimityvūs, nors ne be ironijos nušviesti. Įtaigiai pavaizduota jau artėjančios, kol kas tik ultimatumais ženklinamos, grėsmės nuotaika. Ką daryti?

Entuziastingas jaunas profesorius siūlo Lietuvą pradėti kurti kitur, iš naujo, geopolitinių grėsmių neaptrauktoje padangėje, susierzinę jauni karininkai norėtų ryžtingesnių valstybės vyrų sprendimų, pastarieji ne be pamato aiškina, jog viskas labai sudėtinga (iš tikrųjų sudėtinga. – Aut.), prezidentas vis dar tikisi, jog įmanoma „kaip nors“ išsisukti.

Beje, o kaip elgtųsi kiekvienas iš mūsų jų vietoje? Sveikintinos filmo kūrėjų pastangos be štampų ir klišių įsijausti į vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Mes praradome valstybę. Bet valstybės idėja nepranyko, nesubyrėjo.

O kaip bus ateityje, kaupiantis visiškai kitokioms grėsmėms nei Mindaugo ar ultimatumų laikais?