Iš Nigerijos atvykusi Onyenma Faith Onyedikaachi pasirinko diplomatijos mokslų studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau per 9 Kaune praleistus mėnesius nė karto nesijautė diskriminuojama dėl savo odos spalvos, nors stereotipas, kad buvusios sovietinės šalys gali būti rasistinės, buvo diskutuotas ir socialinės psichologijos paskaitose.
„Negaliu nei sutikti, nei nesutikti su šiuo stereotipu, nes yra visokių žmonių, bet kiekvienas žmogus elgiasi pagal savo supratimo lygį. Tik norėčiau pridurti, kad už odos spalvos ar kitų bruožų kiekvienas esame tik žmogus“, – kalbėjo mergina.
Studentė taip pat pabrėžė skirtumus tarp kartų.
„Tarp studentų ir pati turiu kelis draugus, kurie visada yra pasiryžę padėti ir yra labai supratingi, tačiau vyresnių kartų atstovai dažnai yra griežtesni, elgiasi visai kitaip“, – sakė O.Faith Onyedikaachi.
Studentė tikino, kad jei turėtų progą Lietuvoje kurti gyvenimą, tikrai tam pasiryžtų: „Tai būtų itin sunkus sprendimas, nes yra nemažai skirtumų – kalbos, kuri man vis dar atrodo labai sunki, barjeras ar kultūriniai skirtumai. Bet, nepaisant šių dalykų, manau, kad Lietuva yra puiki ir saugi šalis gyventi, o man tai labai svarbu.“
Dvejus metus Kaune gyvenęs Nelsonas Barde atvyko iš Nigerijos. Čia sėkmingai baigė jam patikusią programą – sporto ir turizmo vadybos magistro studijas Lietuvos sporto universitete. Stereotipą, kad mūsų šalis gali atrodyti ne itin svetinga juodaodžiams, tikrai girdėjo.
Buvusio Kauno gyventojo nuomone, tiems, kurie jau nusistatę prieš juodaodžius, bus sunku kada nors į jį žiūrėti kitaip, tačiau jis niekada nė vieno komentaro nepriėmė asmeniškai ir nesijaučia įžeistas.
„Pažvelgus į istoriją, juodaodžiai, kitaip nei baltieji, niekada nebuvo kolonizavę kitų tautų, puolę ar galvoję vogti iš baltųjų, ir vis dėlto esame laikomi gaujų nariais, nusikaltėliais ar apgavikais. Vienintelis mūsų nusikaltimas, kad kartais per daug mylime ir pasitikime baltaisiais“, – kalbėjo užsienietis.
N.Barde nemano, kad kauniečiai yra netolerantiški kitoms tautoms, tačiau, kaip ir visur, pasitaiko visko, nes visokių žmonių yra.
Per Kaune praleistą laiką užsienietis pastebėjo, kad moterys tolerantiškesnės nei vyrai.
„Jaunesnė karta tikrai yra supratingesnė. Manau, ir todėl, kad gali lengviau komunikuoti anglų kalba. Jaunimas pats gali nuspręsti, ar neigiami stereotipai apie juodaodžius tiesa, ar ne“, – sakė N.Barde.
Vyrai, ypač vyresni, esą dažnai mano, kad atvykėliai nori iš jų pavogti darbus ir merginas.
Pašnekovas teigė, kad pasitaikė atvejų, kai juodaodžiai nebuvo įleisti į naktinius klubus ar barus be jokių paaiškinimų, ir tai pagrindinė vieta, kur N.Barde yra jautęs diskriminaciją.
Pasak humanitarinių mokslų daktaro, istoriko, politologo prof. Algio Krupavičiaus, diskriminacijos problema Lietuvoje nėra opi, o statistiškai vertinant Europos valstybių diskriminacijos lygį Lietuva yra maždaug per vidurį.
„Lietuvos visuomenė yra gana tolerantiška ir diskriminacijos apraiškų dėl rasės nėra daug, tai rodo įvairūs socialiniai tyrimai ir statistika. Europos socialinis tyrimas (EST), kuriame užduodami daugiau nei dešimt diskriminaciją matuojančių klausimų, atliktas 2019 metų pabaigoje, rodo, kad visų klausimų rodikliai buvo teigiami, todėl negalime sakyti, kad diskriminacija šalyje yra esminė problema.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – 2014 metais atlikto požiūrio į emigraciją tyrimo rezultatai nėra tokie optimistiški. Pavyzdžiui, vertinant pagal klausimą, ar turėtume leisti musulmonams apsigyventi šalyje, Lietuvos visuomenė yra maždaug per vidurį tarp visų dalyvavusių šalių.
Lietuvoje net 42 proc. piliečių mano, kad neturėtume leisti musulmonams apsigyventi mūsų šalyje, todėl polinkis į diskriminaciją gali egzistuoti.
Jeigu lygintume savo tyrimo rezultatus su Šiaurės ar Vidurio Europos valstybėmis, tai matome, kad atskirtis tikrai yra didelė – Švedijoje vos 4 proc. gyventojų buvo nusiteikę prieš musulmonus, Vokietijoje ir Norvegijoje – tik po 8 proc.
O kalbant apie tautines mažumas ir remiantis tuo pačiu tyrimu, į čigonus arba romus lietuviai žiūri dar kritiškiau. Taip pat net 70 proc. Lietuvos gyventojų sako, kad kasdieniame gyvenime nesusiduria su tautinėmis mažumomis, gyvename ganėtinai homogeniškoje visuomenėje, tai irgi svarbus rodiklis vertinant juodaodžių situaciją Lietuvoje“, – komentavo A.Krupavičius.
Paklaustas, kaip vertina situacijas, kai Lietuvoje buvo užpuolami juodaodžiai, profesorius sakė, kad tokių atvejų tikrai pasitaiko, bet jie nėra dažni.
„Statistika yra vienas rodiklis, kita vertus, yra dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti, – tai buitinis lygmuo.
Iš kitų šalių atvykstančių studentų skaičius nuolat didėja. Šalyje gyvenantys užsieniečiai sako, kad lietuviai yra ganėtinai uždari ir nepakankamai bendraujantys su atvykėliais.
Tikrai pasitaiko įvairių atvejų, tokių kaip užpuolimai ir pan., bet jie nėra dažni. Tarp lietuvių tikrai galime išgirsti įvairių nuomonių, tačiau tam reikia platesnių tyrimų, nes nepakanka apklausti kelių gyventojų ir sakyti, kad matome visą šalies vaizdą“, – kalbėjo politologas.
A.Krupavičius mano, kad, komentuojant istorinį aspektą, ištakų tikrai nereikia ieškoti tolimoje istorijoje. Nuostatos į kitataučius formavosi per pastaruosius dešimtmečius, o tam įtakos turėjo kraštutinis individualizmas, jo pasekmė yra būtent uždarumas ir savo erdvės gynimas.
„Dėl kartų klausimo galime daryti prielaidą, kad jaunoji karta dabar yra judri, mobili, gyvena globaliame pasaulyje, taigi įvairius kultūrinius skirtumus priima atviriau, kita vertus, vyresnioji karta irgi buvo auginama internacionalizmo dvasia, kad tai įvertinti taip pat reikėtų atsižvelgti į platesnius tyrimus.
Labiausiai žmonių požiūrį lemia tokios teorijos kaip XVII amžiuje atsiradusi rasių teorija, kuri yra kritikuojama ir viso pasaulio mokslininkų“, – pabrėžė profesorius.
