Nors Lietuvoje veikia gyvybės langeliai, kur motinos palieka ką tik gimusius vaikus, kūdikiai randami padėti ir laiptinėse ar prie šiukšlių konteinerių. Ar tikrai mažyliai niekam nebuvo reikalingi?

Sandrai Sajenko – jau pusė metų. Šį vardą mergaitei iš anksto buvo išrinkę dar nesusituokę motina ir tėvas. Bet neaišku, kokiu vardu šiandien vadinama mažylė, auganti globėjų namuose. Tikrieji tėvai nežino, kokios spalvos jų dukros akys ir ar dažnai ji verkia.

Mat Sandros motina Edita Sajenko, pagimdžiusi kūdikį ir padėjusi savo buto laiptinėje, dabar dienas leidžia už grotų. O tėvas Petras Goerkis iki šiol kariauja su vaiko teisių apsaugos darbuotojomis norėdamas sužinoti, kur yra jo mažylė, ir siekdamas ją auginti pats. Bet jo norams institucijos kurčios. Kodėl?

Policiją iškvietė kaimynės

2019 metų gruodžio 16 d. apie 17 val. 15 min. E.Sajenko (35 m.) viename Vilniaus bute, kur gyveno kartu su tėvais, pagimdė kūdikį. Susuko jį į antklodę, nusileido iš pirmo aukšto ir padėjo prie laiptinės.

Naujagimį pamačiusios kaimynės iškart iškvietė policiją, po 15 minučių atvažiavo ir greitosios pagalbos automobilis.

Kūdikis buvo išvežtas į Santaros klinikų Vaikų ligoninę. Policija iškart rado ir motiną. Kraujo dėmės juos atvedė prie buto durų pirmame aukšte.

Moteris buvo rasta nukraujavusi ir nualpusi. Pareigūnai ją taip pat išvežė į Santaros klinikas. Po 3 dienų ji buvo pervežta į Vilniaus areštinę, o nuo vasario 23 dienos kali Kauno tardymo izoliatoriuje. Be teismo. Jai gresia ilga kalėjimo bausmė. O gal psichiatrijos ligoninė.

Kaip prasidėjo ši istorija?

Nėštumą ilgai slėpė

Kad jų dukra Edita turi negalią, tėvai pastebėjo jau vaikystėje. 8-erių vaikui buvo diagnozuotas intelekto sutrikimas. Priežastis – gimdymo metu traumuotos smegenys. Mokyklos ji nepajėgė lankyti, gyveno ir mokėsi specialiajame internate, tik savaitgaliais grįždavo namo.

„Edita iki šiol vos vos gali skaityti, sunkiai rašo. Bet augo linksma, jai labai reikėjo draugių. Nuo mūsų, tėvų, daug ką slėpdavo, buvo uždara. Dirbo socialinės integracijos centre, kur skirstomi valymo darbai neįgaliesiems. Už gerą darbą gavo net pagyrimo raštą“, – pasakojo Editos motina Regina Sajenko.

Pastaruoju metu tėvai nuolat girdėjo dukrą pasakojančią apie Petrą, koks jis geras draugas. Jį susitiko viešėdama pas draugės tėvus Radviliškyje. Edita net prisipažino, kad myli Petrą.

„Išbėgdavo su juo susitikti ir Vilniuje. Sakydavau dukrai – atsivesk į svečius, norime susipažinti, bet ji atsikalbinėdavo, kad vėliau. Tas Petras man ir dovanų perduodavo, jau maniau, kad žentą turėsiu.

Išsiaiškinau, kad rimtas žmogus, tautodailininkas, drožia koplytstulpius, muzikantas. Našlys, užauginęs pats vienas vaikus“, – gerų žodžių moteris negailėjo savo anūkės tėvui.

Kad Edita nėščia, motina sako įtarusi. Ne kartą prašiusi eiti pas gydytoją kartu, bet dukra vis paaiškindavo, kad storėja nuo hormoninių vaistų, kurie jai buvo leidžiami nuo psoriazės. Motina internete išsiaiškino, kad taip gali būti. Bet įtarimų liko.

„Edita, gal tu nėščia?“ – klausiau ne kartą. „Ne, ne!“ – atsakydavo.

Dukra labai mokėjo įtikinti, visa giminė patikėjo.

Kai viskas išaiškėjo, paklausiau Editos, kodėl tai slėpė, ji atsakė: „Taip man draugė sakė, nes tu būtum liepusi daryti abortą. O aš labai norėjau vaiko.“

Aš juk aukle dirbusi, ir Lietuvoje, ir užsienyje 27 metus, auklių agentūros manimi nepasidalydavo. Negi nebūčiau savo anūkės užauginusi?“ – su širdgėla „Lietuvos rytui“ kalbėjo Editos motina.

2019 m. gruodžio 16 dieną R.Sajenko išėjo vakare į darbą, dukra liko gulinėti namie, nes blogai jautėsi. Tik išėjus motinai netrukus ir pagimdė kūdikį, kaip pasirodė, pirma numatyto laiko.

„Man paskambino sesuo, šalia gyvena: „Tavo dukra pagimdė, kūdikį padėjo prie laiptinės! Vaiką išsivežė greitoji, o Editą – policija“, – pasakė. Žado netekau. Pati Edita man taip pat paskambino: „Mama, mane veža į ligoninę. Aš apalpau.“ Sakau jai: „Vaikeli, tu pagimdei?“ – „Nesąmonė, ten ne mano vaikas“, – kalbėjo nerišliai, verkdama, sunku net buvo suprasti. Klausiau: „Edita, kodėl tu vaikelio nenunešei kaimynei?“ – „Mama, aš buvau visa kraujuota, kaip aš eisiu pas ją.“ Toks jos supratimas.

Man leido dukrą vieną kartą aplankyti ligoninėje, gulėjo viena, iš krūtų pienas bėgo. Palatą saugojo pareigūnai. Nuostata buvo tokia, kad čia guli žudikė. Jau buvo nuteista be teismo.

Paklausiau Editos, kas tėvas. Atsakė – Petras. O kur vaikelis?

„Nežinau, man nesako, net neparodė. Bet mane išleis, atiduos dukrytę, auginsim su Petru.“ Niekas, aišku, neišleido, po trijų dienų išvežė į Vilniaus areštinę, o vasario 23 d. – į Kauno tardymo izoliatorių“, – pasakojo R.Sajenko.

Kur dingo kūdikis?

– Jūs matėte savo anūkę, žinote, kur ji dabar yra? – paklausiau moters.

– Ne, nei aš, nei vaiko tėvas P.Goerkis nematėme. Mums neleido pažiūrėti.

– Kokia buvo tėvo reakcija?

– Tėvui paskambinau, Edita davė telefoną. Petras labai nustebo, esą vaikas turėjo gimti vėliau. Pasirodo, jis viską žinojo, jie su Edita planavo bendrą gyvenimą arba Radviliškyje, arba Vilniuje, Zujūnuose, pirkti namelį.

Atlėkė kitą dieną su dviem krepšiais kūdikio daiktų, jau viską buvo iš anksto susipirkę. Nuvažiavome į Vaikų ligoninę, vaikščiojome koridoriais, ieškojome, kur kūdikis.

Išėjo ponia ir pasakė: „Jūs neturite teisės jo pamatyti.“ – „Aš močiutė, o čia tikras tėvas“, – paaiškinau. Atsakė: „Nesvarbu. Toks įstatymas!“ Buvau numezgusi moherines kojinytes: „Perduokite anūkėlei“, – paprašiau. „Ne“, – nukirto. Ir nusisuko. Supratau, kad aš žudikės motina, toks požiūris.

Ir viskas. Nei aš anūkės, nei tėvas savo vaiko iki šiol nepamatėme. Mums netgi nesako, kur mergytė auga. Tiktai žinome, kad pas kažkokius globėjus.

– Bet tėvas norėtų Sandrą auginti?

– Taip, labai. Ir aš jam padėčiau. Juk ir dukra laukė to vaiko.

Bet jai, matyt, po gimdymo buvo šokas, ji nesuvokė, ką daro. Tačiau juk nežudė vaikelio.

Petrui policijos tyrėja Julija Kuznecova liepė darytis DNR testą.

Jis sumokėjo pinigus, pasidarė. Taip, jis iš tiesų tėvas.

Kreipėmės abu į Vaiko teisių apsaugos skyrių T.Ševčenkos gatvėje. Parašiau prašymą gegužės 28 dieną, atsakymo negavau. Petras nuolat skambina, klausia, kur jo vaikas, kada bus galima jį pamatyti. Bet atsakymo negauna.

– Kaip jaučiasi jūsų dukra?

– Edita visai palūžusi. Jai galiu paskambinti. Kalbėtis sunku, ji visą laiką verkia. Nuolat kartoja, kad nori savo vaikelio, kad nesuprato, kas atsitiko. Ji net neprisimena, kaip tą kūdikį išnešė į laiptinę. Jos sveikata labai bloga, kameros kaimynės ją mušė, tik dabar mano prašymu ji perkelta į kitą kamerą.

Dukra juk ligonis, tai pripažino ir ekspertizė. Negi negalėtų laukti teismo ligoninėje?

Tėvui kūdikio neparodė

Kūdikio tėvas P.Goerkis sakė, jog kas dieną kalbasi su Edita telefonu. Ji rašanti ir jam laiškus. Kadangi pačiai rašyti nesiseka, už ją pieštuku parašo kameros kaimynė, o Edita raides apvedžioja rašalu.

– Ir aš jai rašau, ilgai šnekamės telefonu. Niekada jos nepaliksiu. Ji sako labai norinti pamatyti mūsų lėliuką, pasiilgusi manęs, – atvirai su „Lietuvos ryto“ žurnaliste kalbėjosi vyriškis.

– Jūs iš pat pradžių žinojote, kad Edita nėščia? Ir kad jūs tėvas?

– Aišku, kad aš tėvas, neturėjau jokių abejonių. Ir savo pavardę noriu duoti.

Pasidariau ir DNR testą, nes reikalavo vaiko teisių specialistės. Kas iš to, jau trys mėnesiai jokio atsakymo! Net ragelio nebekelia. O vaikelis auga nežinia kur.

Džiaugėmės abu, kai Edita sužinojo esanti nėščia. Rengėme kraitelį, norėjome tuoktis.

– Jūsų nebaugino draugystė su mergina, kurios diagnozė nuo mažens – „sutrikusio intelekto“?

– Ne. Juk ji dėl to nekalta. Edita labai gera, rami.

Mačiau, kad lėtesnio mąstymo. Rašyti nesugeba. Na, ir kas. Ar dėl to reikia žmogų išbrokuoti?

– Bet jūsų vaiką paliko laiptinėje.

– Klausiau jos. Edita sako tik per miglą prisimenanti, kas jai darėsi. Nuolat verkia: „Aš juk nekalta.“ Aš – paprastas žmogus, bet ir man aišku, kad jai buvo stresas tas gimdymas. Viena buvo namie, išsigando, juk anksčiau nėra gimdžiusi.

Dabar girdžiu, kad teismas gali nurodyti ją išvežti gydyti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. O nuo ko ją gali gydyti? Juk ji tokia nuo pat gimimo.

– Artimai draugavote su Edita, bet nesusipažinote su jos tėvais.

– Prašydavau Editos – važiuojame pas tavo mamą, papasakosim. Bet ji nenorėdavo, gal drovėjosi. Gerai, kad ji mamai pasakė nors mano telefoną, iš jos ir sužinojau, kas atsitiko.

Niekada nepatikėsiu, kad Edita suprato, ką daro. Ji laukė mūsų vaiko.

– Jūs tvirtai pasirengęs auginti savo dukrą?

– 100 procentų! Dirbu, uždirbu. Ar aš kaip tėvas jau neturiu teisių? Du savo vaikus esu užauginęs, užauginsiu ir Sandrutę, Editos mama padės.

Aš už savo vaiką eisiu iki Strasbūro.

Savo veiksmų nesuvokė

Vasario 26 dieną E.Sajenko buvo atlikta ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė, ją atliko psichiatras ir psichologė.

Išvada – nuo vaikystės turi negalią, vidutinio laipsnio silpnaprotystę.

Tuo metu nesuvokė savo veiksmų, negalėjo jų valdyti. Už savo veiksmus neatsakinga. Stresinėje situacijoje gali pasielgti neadekvačiai. Siūloma gydyti Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Ar nenusižengiama teisei?

Ar E.Sajenko, kuri įtariama pasikėsinimu nužudyti kūdikį, bus skirta kalėjimo bausmė ar gydymas psichiatrijos ligoninėje, spręs teismas.

Abiem atvejais motina neteks laisvės ilgam.

Tačiau klausimas – nuo ko būtų gydoma moteris? Juk ji jau gimė turėdama intelekto sutrikimą.

„Dar kai Edita buvo vaikas, klausiau gydytojų, ar galima kaip nors ją gydyti. Gydytojai atsakė: „Kaip ją gydyti? Smegenų mes jai nepridėsime“, – prisiminė Editos motina.

Pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją, žmogus, turinis tokią diagnozę kaip Editos, net negali būti tiek laiko suimtas ir kalinamas izoliatoriuje, ten labai pablogėjo jos sveikata.

Tą laiką iki teismo ji turėjo leisti ligoninėje. Gydymo nėra, bet moteriai turėjo padėti psichologai. Tiesa, Lietuvoje tokiems žmonėms atskiro skyriaus medicinos įstaigose nėra. O tokių atvejų, kai vaikus pagimdo intelekto sutrikimų turinčios moterys, jau ne vienas. Bet nėra teisės atimti iš jų motinystę.

Kita vertus, nusikaltimas padarytas ir teisėsauga privalo į tai reaguoti.

Taip, atiduoti sutrikusio intelekto motinai vienai auginti savo kūdikį pavojinga. Kiekvieną tokį atvejį reikia įvertinti.

Jei motina augins kūdikį drauge su vyru, jai gali būti skirtas ambulatorinis lankymasis pas gydytojus, psichologų, psichiatrų pagalba.

„Aš, užauginusi tiek vaikų, tikrai padėčiau Editai ir Petrui auginti jų kūdikį, savo anūką. Bet Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės man aiškino, kad aš jau per sena“, – nusiminusi atsiduso 73 metų R.Sajenko.

Tačiau ar toks draudimas teisingas? Juk Civilinis kodeksas tokiu atveju artimųjų amžiaus cenzo nenustato.

Kontrolierė įvertino padėtį

Reikalai, regis, pajudėjo, kai „Lietuvos rytas“ šią istoriją papasakojo Vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei. Situacija pareigūnę šokiravo. Ji pasikvietė pokalbio kūdikio tėvą ir močiutę.

„Jeigu vyras pats sutinka, kad jis yra tėvas, o motina tai patvirtina, tėvystei pripažinti teismo net nereikia. Kaip ir DNR tyrimo. Pakanka tėvams nueiti pas notarą ir patvirtinti šį faktą.

Šiuo atveju padėtį apsunkina tai, kad mama yra nelaisvėje. Bet gal užtektų, kad mama pati parašytų pareiškimą, ir izoliatoriaus viršininkas patvirtintų jos parašą.

Nuo 18 mėnesių vaiko, esančio pas globėjus, globa gali tapti nuolatinė, todėl tėvai neturėtų to laiko praleisti“, – „Lietuvos rytui“ paaiškino E.Žiobienė.

Paaiškinimo nesulaukta

Tačiau kodėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai delsia atsakyti į mažosios Sandros tėvo bei močiutės prašymus ir nesprendžia esminio klausimo – ar tėvas turi teisę matyti ir auginti savo vaiką, lieka neaišku.

„Lietuvos rytui“ to pasiteiravus skyriaus vedėjo Gedo Batulevičiaus, atsakymo nebuvo gauta.

Vieniems lemta gyventi, kitiems – ne

Šių metų birželio mėnesį šalį sukrėtė net du kraupūs gimdyvių poelgiai: Anykščių rajone, lauko tualete, rastas naujagimės lavonas, o Panevėžyje paliktas kūdikis.

Birželio 15-osios rytą Panevėžyje, vieno Vilties gatvėje esančio daugiabučio laiptinėje, buvo rastas paliktas vyriškos lyties naujagimis. Mažylis buvo susuktas į pledą, tačiau stipriai sušalęs. Kitą dieną rasta kūdikį palikusi 30-metė panevėžietė. Ji nėra asociali, turi darbą, anksčiau į policijos akiratį nebuvo patekusi.

2019 metų balandžio mėnesį šalia vaikų darželio tvoros Klaipėdoje paliktas naujagimis liko gyvas tiktai per stebuklą – jį suradęs praeivis iš karto paskambino netoliese gyvenančiai Naujagimių patologijos skyriaus slaugytojai.

Vyras pastebėjo ant žemės gulintį rankšluostį, o po juo gulėjo nuogas kūdikis. Mažylis visiškai išnešiotas – maždaug 38 savaičių, 51 cm ūgio, svėrė 2700 gramų.

Kūdikis buvo sunkios būklės: sušalęs, nukraujavęs, nes bambagyslė nebuvo sutvarkyta, su gimdymo hematoma, buvo sutrikęs kvėpavimas ir širdies veikla. Traumų kūdikis nepatyrė, alkoholio kraujyje nerasta, bet šlapime aptikta narkotikų – ekstazio – pėdsakų. Pakartojus tyrimą kvaišalų vaiko organizme nebebuvo. Nežinia, ar motina kvaišalus vartojo nuolat, ar tik apsisvaigino gimdydama, kad skausmai būtų mažesni.

2015 metų rugpjūčio mėnesį Klaipėdoje per penkias dienas rasti du pamestinukai.

Daugiabučio namo I.Kanto gatvėje laiptinėje paliktą naujagimį pastebėjo jaunas vyras. Jis iš karto pakvietė vyresnę kaimynę.

Kūdikis ramiai miegojo. Jis buvo suvyniotas į baltą paklodę, švarus, tvarkingai aprengtas, su kepure. Šalia jo gulėjo maišelis, kuriame buvo sauskelnės, buteliukas, kremas ir lankstinukas apie vaikų odos priežiūrą.

Dabar šalyje prie ligoninių veikia 8 gyvybės langeliai, kuriuose motinos gali palikti naujagimius, kurie joms esą nereikalingi.

Kaune veikia du gyvybės langeliai, o Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje – po vieną.

Vaiką paliekanti motina turi galimybę persigalvoti ir atsiimti kūdikį. Tam skiriamos trys dienos.