„Jūs man nematyti. Turbūt pirmą kartą pas mane užsukate?“ – tik užėjus į kiemą paklausia kambarius savo name Palangoje nuomojanti 87-erių Birutė Staskonienė.

Jau 20 metų tokią paslaugą siūlanti moteris prisimena bene visus pas ją apsigyvenusius svečius, jų vardus ir miestus, iš kurių atvyksta, o kai kuriuos atpažįsta iš balso vos paskambinus susitarti dėl kambario nuomos.

„Atvažiuodavo pas mane svečių su vaikučiais, o dabar tie vaikai su savo vaikučiais atvažiuoja. Būna, paskambina, prisistato, kad čia toks Adomas. Sakau, kokie jūsų vaikų vardai? Pradeda vardyti, sakau, – prisimenu jus. Kai kuriuos iš balso jau atpažįstu, kas skambina – Zarasai, Alytus... O šiaip tai aš jau labai sena, žinokit“, – šypsosi į didelę pavėsinę kieme kviesdama Birutė.

Birutė kiekvienais metais labiausiai laukia vasaros, kada pagaliau atvažiuos svečiai, su kuriais bus galima pasikalbėti.

Per tiek metų Birutė su kai kuriais savo svečiais jau tapo ir draugais: „Praėjusiais metais vienas gyventojas atsivežė gitarą. Kokių gražiausių dainų jis mums pagrojo ir padainavo! Šiemet skambina, sako, atvažiuosiu. Atsakau – gerai, naktis 8 eurai, o jei su gitara – tuomet bus 7.“

Iš pradžių įsigijo pusę namo

1977 metais pusę namo Palangoje su vyru nusipirkusi Birutė yra kilusi iš Kauno, tačiau visada norėjo turėti bent nedidelį asmeninį kambariuką ar namelį prie jūros.

„Man nuomotis pas kitus labai atsibodo. Galvodavau, kaip būtų smagu pačiai turėti, kur apsistoti Palangoje, nusipirkti vieną kambarį, verandą, virtuvėlę, kad niekam nereikėtų nė „ačiū sakyti“ – atvažiavai ir viskas“, – aiškino moteris.

Kitoje nusipirkto namo pusėje gyveno labai šykštus ir ne su visais sutardavęs vyras, tačiau net ir su juo Birutė pasipykdavo tik vienu klausimu.

„Mūsų šeimininkas buvo skūpuolis, bet teisingas iki nago juodymo. Man visi sakydavo: kaip tu net su juo sugyveni, jis su niekuo nesugyvena... O mes turėjome tik vieną nesutarimą: jam nepatikdavo, kad mano sklype pienės žydi ir aš jų neraunu.

Jis turėdavo lazdą, gale būdavo vinis, eidavo ir tas pienes visą laiką raudavo. Aš sakydavau, kad man taip gražu, kai pienės žydi, o jis juokdavosi. Tai buvo vienintelė mūsų nesutarimo priežastis“, – prisiminė Birutė.

Kaimynui mirus, Birutė su savo vyru įsigijo antrąją namo pusę ir, turėdami pakankamai daug ploto tiek sau, tiek svečiams, pradėjo užsiimti kambarių nuoma.

Kasmet atvyksta tie patys svečiai

Po to, kai pernai per Kalėdas palaidojo vyrą, dabar jau viena 10 kambarių nuomojanti moteris iš žmogaus už naktį prašo vos 8 eurų. Norintys šiek tiek gražesnio kambario turėtų sumokėti 15 eurų.

Birutė juokauja, kad vasaros pabaigoje skaičiuoja: jei iš nuomos surinktų pinigų užtenka žiemą susimokėti už šildymą, vadinasi, sezonas buvo geras.

Kaip žmonės randa ir užsisako kambarius, kai Draugystės tako gatvėje stovintis namelis – pasislėpęs nuošaliau? Moteris tikino, kad pas ją atvažiuoja tik nuolatiniai klientai, mėgstantys ramybę.

„Atvažiuodavo trejų metų mergytė, o dabar liepos mėnesį taip pat atvyks, tik jai jau – 17 metų. Kiekvienais metais tuo pačiu metu atvyksta: dar per Velykas užsisako savo mylimiausią kambarį, kurio niekam nerezervuoju, žinau, kad ji skambins.

Yra tokių, kurie iš Minsko kasmet atvyksta, taip pat turi savo numylėtą kambarį, tačiau šiemet dėl koronaviruso turbūt neatvažiuos“, – svarstė Birutė.

Anot jos, daugiausia čia apsistoja paprasti, prabangos neieškantys žmonės. Tačiau 20 metų kambarius nuomojanti moteris pastebi, kad svečių charakteriai priklauso ir nuo miesto, iš kurio jie atvyksta.

„Iš tiesų, žmonės skiriasi pagal miestus, kuriuose gyvena. Visada paklausiu, koks jų vardas ir iš kur atvažiavo. Pavyzdžiui, vilniečiai visada atkeliauja su didesniais norais, kauniečiai – paprastesni, o iš rajonų žmonės yra daug mielesni. Kiti, žinoma, tiesiog nori gyventi viešbučiuose, turėti atskiras vonias...

Bet pas mane visi gerai sutaria, pabendrauja virtuvėlėje. Pas mane nėra didelės prabangos. Atvažiuoja paprasti, bet malonūs žmonės. Mano sklypas, kaip matote, nėra labai tvarkingas, kaip sakau – natūrinis ūkis, gamta mūsų namai. Kiti turi išpuoselėtus kiemus, jeigu vaikas su triratuku įvažiuoja į gėlyną, tai būna tragedija“, – juokėsi Birutė.

Vasaros laukė nekantriai

Labiausiai ji prisibijo jaunimo kompanijų, nes šios – labai triukšmingos, o labiausiai džiaugiasi, kai atvažiuoja šeimos su vaikais.

Vienai dideliame name gyventi likusiai Birutei apsikuopti padeda samdoma moteris. Pačiai – jau sunku, o sveikatai itin atsiliepė ir daugelį metų profesionaliai žaistas tinklinis.

„Net rinktinėje šešis metus žaidžiau“, – tikino Birutė.

Dėl aplink tuščių namų ir pernai palaidotų vyro bei kaimynės dažnai vieniša besijaučianti moteris labiausiai laukė vasaros.

„Kai jau pavasaris atėjo, man taip jau norėjosi, kad atvažiuotų žmonės... Taip daug smagiau. Man tai kaip pomėgis. Nors aš tikrai jau neįgali – kiti klausia, kaip tau neatsibosta, kaip nepavargsti... O man vienas malonumas. Kai ateina žmonės, man smagu“, – kalbėjo moteris.