Tiesą sakant, šioje aikštėje pastatyti smėlio dėžę jau teko siūlyti po epinių batalijų tarp Vyčio ir partizanų bunkerio-kalvelės šalininkų.
Bet po šios savaitės įvykių toks siūlymas įgavo dar konkretesnį pagrindą – naujas nacionalinio politinio lygio mūšis ir užvirė būtent dėl to, kad aikštėje pripilta smėlio.
Pirmadienio rytą Vilniaus savivaldybė pranešė, kad Lukiškių aikštėje bus įrengtas paplūdimys, kuriame galės lepintis visi norintys.
Ar tikrai dera taip netikėtai pasielgti vienoje pagrindinių šalies aikščių? Juk joje arba šalia jos įvairios okupacinės valdžios žudė ir kankino sukilėlius, laisvės kovotojus, o šalia stūkso buvę gestapo ir KGB rūmai su ant jų sienų iškaltomis čia nužudytų žmonių pavardėmis.
Meras R.Šimašius ir jo šalininkai tvirtina, kad toks paplūdimys – iškalbingas tų laisvės kovų pergalės simbolis.
Kaip ir čia trykštantys fontanai, aplink kuriuos laksto krykštaujantys pusnuogiai vaikai ir kuriais, kaip geriausiu paminklu laisvei, yra besidžiaugusi buvusi prezidentė ir mero rėmėja D.Grybauskaitė.
Be to, primenama, kad žiemą čia veikia čiuožykla, kuri esą niekuo nesiskiria nuo dabartinės pramogų vietos, o ir pati aikštė visuomet buvo planuota ir kaip miestiečių poilsio zona.
Bet paplūdimio priešininkai turi savų argumentų. Jie sako, kad čiuožykla, fontanai ir netgi kavinės yra viena, o smėlis pusplikiams žmonėms vartaliotis – kas kita.
Jie retoriškai klausia, ar meras įrengtų tokią vietą, pavyzdžiui, Kauno IX forte arba kur nors šalia kapinių?
Akivaizdu ir tai, kad šis paplūdimys – proga reklamuotis ir pačiam merui, ir Seimo rinkimuose dalyvaujančiai jo Laisvės partijai.
Kad ir kaip būtų, reakciją, kurią sukėlė šis Vilniaus valdžios sumanymas, vargu ar galima pavadinti verta šio projekto.
Šventosios rūstybės liepsnomis pratrūko ne tik radikalios dešinės atstovai gatvėje ir Seime, buvę R.Šimašiaus bendražygiai liberalai, bet ir valdančiųjų viršūnės. Bene labiausiai piktinosi pats valstiečių vedlys R.Karbauskis, sostinės merą tiesiai pavadinęs šventos valstybei vietos ir čia nužudytų žmonių niekintoju.
Dėl lietuvių kalbos ir valstybės atminties niekinimo Vilniaus merą supliekė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kritišką žodį tarė ir Kultūros paveldo departamentas, ir Valstybinė kultūros paveldo komisija.
Valstiečių pastangomis Seime skubos tvarka net imtas priiminėti specialus įstatymas, kuris uždraudžia tokius dalykus kaip pliažas Lukiškių aikštėje.
Šiam įstatymui besipriešinusi politikų mažuma pagrįstai ironizavo, kad smėlio krūva pagaliau suvienijo visus, kurie dėl Lukiškių aikštės paskirties nesugeba susitarti dešimtmečius. Bet dar svarbiau, kad jie nesugeba susitarti ir dėl kitų valstybei ne mažiau reikalingų dalykų.
Tiesa, visi kritikai tik dar labiau įkvėpė R.Šimašių, kuris parlamentines partijas išvadino idėjiniais impotentais.
Tačiau kad ir kaip baigtųsi šios fantasmagoriškos kautynės, jos dar kartą patvirtina faktą, jog mūsų visuomenė tebėra itin ankstyvose istorinės atminties ir politinės kultūros raidos stadijose. O gal net vystykluose?
Sostinės savivaldybei ir Seimui susikovus dėl smėlio šią savaitę į byrančią smėlio pilį tapo panaši ir viena pagrindinių šalies institucijų – Prezidentūra.
Paaiškėjo, kad iš rūmų S.Daukanto aikštėje išeina net trys svarbūs G.Nausėdos komandos nariai – svarbiausi patarėjai nacionalinio saugumo, švietimo, mokslo ir kultūros bei komunikacijos klausimais J.V.Žukas, S.Šulcė ir A.Zabarauskas.
Buvęs kariuomenės vadas J.V.Žukas buvo artimas dabartiniam kariuomenės ir specialiųjų tarnybų elitui žmogus, o A.Zabarauskas – viena kertinių G.Nausėdos aplinkos figūrų ir viešųjų ryšių dirigentas nuo pat prezidento rinkimų.
Įdomu, kad J.V.Žuko vietą užima D.Grybauskaitės statytinio susisiekimo eksministro R.Masiulio buvusi dešinioji ranka D.Kuliešius.
Kaip čia neprisiminsi, kad pats G.Nausėda savąją komandą Prezidentūroje po rinkimų yra pavadinęs visų laikų geriausia.
Konkrečios šios svajonių komandos byrėjimo priežastys (ar savo noru, ar prezidentui liepus) ne tiek jau svarbios. Bet permainos tikriausiai atspindi sumaištį, kurios ženklų G.Nausėdos laive buvo galima įžvelgti senokai.
Šalies vadovas blaškėsi nerasdamas savo vietos po didžiosios politikos saule dar iki pandemijos krizės, o jos metu tai dar labiau išryškėjo.
Taigi, viena vertus, galbūt net natūralu, kad metus pabuvęs poste šalies vadovas nuspręstų iš naujo sustyguoti savo kariauną.
Kita vertus, pats šis stygavimas vyko keistai ir chaotiškai.
Prezidentūra apie permainas pranešė tik po to, kai žinios ėmė sunktis į žiniasklaidą, bet ir tai ne iš karto. Pirmiausia dar išsisukinėjo – esą nekomentuosianti gandų.
Ir pats prezidentas iki šiol nesugebėjo bent kiek įtikinamiau paaiškinti, kodėl netenka tokių svarbių bendražygių.
Lyg to būtų maža, G.Nausėda paskutinę akimirką atšaukė savo vizitą į Estiją, kur turėjo susitikti su savo kolegomis iš Baltijos šalių.
Estijos prezidentūra pranešė, kad G.Nausėda nusprendė neatvykti dėl vidaus reikalų. Tuo metu mūsiškė Prezidentūra paskelbė, jog prezidentas taip nutarė dėl to, kad trys Baltijos šalys kol kas nėra baigusios derybų dėl elektros nepirkimo iš Astravo atominės elektrinės. Keistas pasiteisinimas.
Juk G.Nausėda savo metiniame pranešime ką tik aiškino, kad šie nesutarimai nėra lemtinga bėda ir valstybių vadovams kaip tik reikia tartis, kuo daugiau kalbėtis, o manančius kitaip kone atvirai išvadino skiauteres kratančiais gaidžiais.
Stebint tokią sumaištį valstybės galvos tvirtovėje belieka spėlioti, ar, tarkime, po kokių metų ši pilis nebus dar labiau apibyrėjusi.
