Prieš keletą metų prasidėjo valstybės institucijų buhalterinės apskaitos ir personalo administravimo funkcijų centralizavimas. Šių funkcijų atlikimui buvo įsteigtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, pavaldus Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.
Pagrindinis siekis, konsoliduojant funkcijas, buvo valstybės biudžeto lėšų taupymas ir šių funkcijų vykdymo kokybės gerinimas, o kūrimo pagrindui pasirinktas Lietuvos energijos grupės veiklos modelis.
Šis naujai įsteigtas centras turėjo perimti tiek visų valstybės institucijų, tiek savivaldybių administracijų buhalterinės apskaitos ir personalo valdymą.
Pagal planą buvo žadama, kad įstaigose liks tik lėšų planavimas ir finansų kontrolė bei personalo planavimas, kad procesai vyktų sparčiai, reikalaujantys minimaliai darbo, jog dalis specialistų dirbs nuotoliniu būdu iš regionuose esančių įstaigų. Bet panašu, kad ateinančiu metu tai nebus įgyvendinta.
Idėjų lygmenyje viskas atrodo visai simpatiškai, bet praktikoje ši reforma susidūrė su įgyvendinimo problemomis.
Kaip ir buvo žadėta pertvarkos plane iš įstaigų buvo paimta dalis etatų ir tų etatų išlaikymui reikalingų lėšų ir šie resursai buvo perduoti Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui.
Iš pirmo žvilgsnio, tai turėjo atnešti palengvėjimą valstybinėms institucijoms ir savivaldybių administracijai, kurio taip ir nesulaukėme. Šios įstaigos buvo paprašytos užtikrinti Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro darbuotojų aprūpinimą, t.y. suteikti darbo vietą su visomis reikalingomis organizacinėmis priemonėmis, buhalterinėmis programomis ir panašiai. Visos aprūpinimo išlaidos teko pertvarkytoms organizacijoms.
Kitaip tariant, naujai įsteigtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras ne tik apkrovė valstybines institucijas papildomu darbu, bet ir pareikalavo papildomų išteklių iš institucijų, kurias turėjo gelbėti.
Reforma sukėlė lūkesčius, kad valstybinių institucijų administracinis darbas pagaliau bus optimizuotas. Deja. Nors reformos įgyvendinimo pradžioje supratome, kad viskas nepasikeis per naktį ir naujos efektyvios centralizuotos sistemos sukūrimas reikalaus bendrų pastangų, bet jau praėjo daugiau nei pora metų!
Koks yra reformos rezultatas? Gerokai pailgėjęs sprendimų priėmimo procesas. Personalo klausimais susijusį sprendimą iki reformos galėjome susitvarkyti per keletą valandų, dabar reikia keleto dienų.
Jeigu iki reformos reikėjo dviejų dokumentų (prašymo ir įsakymo), tai dabar reikia kreiptis raštu į centrą, iš ten gauti sprendimo projektą, jį patikrinti, jei reikia surašyti pastabas, jas pateikti, tada gauti galutinį sprendimo projektą ir jį pasirašyti. Pasirašytą siųsti atgal į Nacionalinį bendrųjų funkcijų centrą.
Efektyvumo, bent jau aš, neįžvelgiu. Liūdniausia, kad atsakomybė liko įstaigų vadovams, o ne buvo perkelta į naujai įsteigtą centrą.
Su buhalterine apskaita situacija ne ką geresnė. Paminėsiu tik vieną aspektą iš visos buhalterinės apskaitos sistemos. Visos organizacijos vykdo įvairius pirkimus bei užsakymus, o už juos turi apmokėti tiekėjams pagal pateiktas sąskaitas faktūras.
Atrodo, paprasta kaip du kart du, gauni sąskaitą ir ją apmoki. Lyg ir pati funkcija yra elementari buhalterinė apskaita, neturinti nieko bendro (arba nedaug bendro) su finansų planavimu.
Pagal naujausią „mados klyksmą“ gautą sąskaitą į buhalterinės apskaitos sistemą turės įvesti, ją tinkamai apskaityti jau nebe Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, bet įstaigos. Centrui liks tik suformuoti apmokėjimą.
Atkreipiu dėmesį, kad pagal planą visą buhalterinė apskaita turėjo nukeliauti minėtam centrui. Šios funkcijos vykdymui asignavimai nukeliavo, bet funkcija po truputį grįžta atgal.
Taigi, nors reforma siekta procesų optimizavimo, bet sukūrė dar daugiau neapibrėžtumo ir biurokratinės naštos. Įstaigų darbuotojams tenka gaišti laiką dokumentų siuntinėjimui ir derinimui. Lūkesčiai, kad mažės administracinė našta ir bus galima daugiau laiko ir resursų skirti žmonių poreikiams tenkinti kol kas lieka tik lūkesčiais.
Ar nebūtų tikslinga detaliai įvertinti įvykusios reformos rezultatus, įsiklausyti į įstaigose dirbančius žmones? Galbūt įvertinus viską reikia keisti ir reformos pradinę formą?
Galbūt verta grįžti į prieš reformą buvusią sistemą arba centralizuoti buhalterinę apskaitą ir personalo administravimą tik nedidelėmis įstaigų grupėmis? Tai klausimai, kurie turi būti atsakyti atvirai ir viešai diskutuojant.
Matyt esu tikras nenuorama, nesusigaudau efektyvaus valstybės valdymo principuose. Tegul būna taip, bet savo nuomonę apie tai turiu.
