V.Benkunsko kolegos konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis antradienį kreipėsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių ir savivaldybės administracijos direktorių Povilą Poderskį, reikalaudami nedelsiant stabdyti įmonės UAB „Grinda“ vykdomus darbus Lukiškių aikštėje.
Valdančiųjų valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis antradienį prieš Seimo posėdį, paklaustas, ką mano apie šią sostinės mero idėją, patikino, kad tai ir įdomus, ir keistas sprendimas.
„Tikrai labai įdomiai vertinčiau tą sprendimą, bet Vilniaus meras yra toks pat keistas, kaip sprendimas“, – sakė jis.
Viešųjų ryšių ir viešųjų erdvių ekspertai atkreipė dėmesį, kad Lukiškių aikštės klausimas yra daugiareikšmis ir daugiasluoksnis, tačiau akivaizdu tai, jog sostinės meras šią aikštę panaudojo mažiau ar daugiau apgalvotais komunikaciniais tikslais.
Diskusijas užkoduoja pati aikštė
Miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentė Jekaterina Lavrinec akcentavo, kad Lukiškių aikštė – sudėtingas ir daugiasluoksnis klausimas. Kiekviena viešoji erdvė susideda iš skirtingų pasakojimų, kartais tie pasakojimai ir kultūrine, ir istorine prasme susikerta. Tada tarp jų atsiranda įtampos. O tiems pasakojimams atstovauja skirtingos grupės, kurios siekia apsaugoti savo interesus.
„Apskritai Lukiškių aikštė yra sudėtinga vieta dėl naratyvų įtampos ir sankirtos tarp jų. Skirtingais periodais vyravo skirtingo tipo aikštės naudojimo būdai, kurie irgi buvo prieštaringi. Istoriškai tai buvo ir turgaus aikštė, bet ten vyko ir egzekucijos.
Viena piliečių grupė mato tą aikštę, kaip Lietuvos reprezentacinę aikštę. Nemaža dalis gyventojų per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį prisijaukino tą aikštę, kaip neformalaus laisvalaikio vietą. Dabartinis savivaldybės sprendimas kaip tik orientuotas į tuos gyventojus, kurie mato tą aikštę, kaip neformalaus laisvalaikio vietą“, – portalui lrytas.lt sakė ji.
Vis tik, J.Lavrinec teigimu, net ir tokiu atveju diskutuotina, ar tas sprendimas, kurį pasirinko sostinės meras, išties yra tinkamas. Šioje vietoje, pasak miesto antropologės, kyla ir estetinis klausimas.
„Estetinis klausimas – žmonės, kurie mato tą aikštę kaip laisvalaikio erdvę, galėtų diskutuoti, kokiomis priemonėmis tą savo laisvalaikį įgyvendinti. Demontavus ten stovėjusį ideologinį paminklą, ta aikštė ilgą laiką buvo tarsi neformali didelė pieva, traukusi gyventojų iniciatyvas. Daug iniciatyvų ten prigijo.
Tad dabar klausimas yra ir estetinis – ar, siekiant įgyvendinti laisvalaikio scenarijų, išties reikalingas, pavyzdžiui, smėlis“, – klausimą kėlė J.Lavrinec.
Ką daro – žinojo
„Meras ir jo komanda jau yra pasimokiusi su lentų nuėmimu. Todėl tikėtina, kad viskas – visi pliusai ir minusai – buvo įvertinti. Žiūrint iš komunikacinės pusės, reiktų pasakyti, kad klausimas bus kontroversiškai vertinamas, savivaldybė ir meras žinojo iškart“, – tokią poziciją išsakė viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas.
Anot jo, turint omenyje, kiek konfliktų kilo dėl įvairių dalykų šioje aikštėje, tikėtis, kad šitas reikalas nesulauks įvairių ir labai skirtingų vertinimų, buvo naivu. Todėl galima tai vertinti kaip paskaičiuotą žingsnį.
„Paties projekto įgyvendinimas buvo lyg ir po paslapties skraiste. Tai buvo būdas išvengti išankstinių pasipriešinimų, nes vienas dalykas yra tiesiog atvažiuoti ir išpilti smėlį, kitas dalykas – atvažiuoti ir išversti smėlį, kai stovi nors ir penki žmonės su plakatais ir piktais užrašais. Tie dalykai buvo apmąstyti“, – pastebėjo A.Katauskas.
Erdvė komunikacijai
Portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai sutiko, kad Lukiškių aikštė yra tapusi tam tikru komunikaciniu kanalu – komunikacine savivaldybės bei mero erdve.
„Tai, kad šita aikštė yra suprantama kaip svarbi reprezentacinė erdvė, įneša tam tikrus elementus, leidžiančius ją paversti savotišku ruporu, viešu kvietimu panaudoti ją kaip komunikacijos kanalą. Tą ir daro Vilniaus savivaldybė“, – tikino VGTU docentė J.Lavrinec.
Viešųjų ryšių ekspertas A.Katauskas pripažino, kad Vilnius pastaruoju metu iš tikrųjų žiba drąsiomis idėjomis – meno performansai, didžiausia pasaulyje lauko kavinė – Vilnius ir taip toliau. Tai daug dėmesio sulaukiančios idėjos. Ne išimtis ir šis veiksmas.
„Naivu galvoti, kad meras, kuris yra vienas iš „Laisvės partijos“, kuri dalyvaus rinkimuose, lyderių, viską daro šiaip sau. Šioje vietoje yra logiška išnaudoti tą potencialią, kurį Vilnius turi, ir partijos žinomumui didinti. Tiesiogiai lyg ir partija nefigūruoja šiuose projektuose, tai yra savivaldybės projektai, bet visuomenės galvoje tai vis tiek susikabina.
Tikėtina, kad mes ir matome, jog dėmesys dabar yra Vilniui, Vilnius jį išlaiko jau kurį laiką. Partija, turėdama labai mažai Seimo narių, gauna labai gerą pagrindą ir pavyzdžius per mero veiklą.
Prisiminkime „Laisvės partijos“ lyderės Aušrinės Armonaitės pasakymą, kad R.Šimašius būtų puikus prezidentas. Čia mes pradedame matyti susiejimą partijos su meru ir šaržuodami galime pritaikyti analogiją: žiūrėkite, ką padarėme iš Vilniaus, tą padarysime iš Lietuvos“, – teigė A.Katauskas.
Neišspręstas lieka esminis klausimas
Miesto antropologė J.Lavrinec atkreipė dėmesį, kad Lukiškių aikštė visos Lietuvos mastu reprezentuoja labai svarbų klausimą, į kurį vis dar nėra atsakyta. Tai klausimas – kokių viešųjų erdvių mes norime Lietuvoje ir Vilniuje.
„Lukiškių aikštė galėjo tapti puikia diskusijos vieta dar iki rekonstrukcijos. Ta diskusija būtų galėjusi pagelbėti, atsakant į klausimą, kokių mes norime viešųjų erdvių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Tas klausimas buvo tarsi nustumtas į šoną, skubant pradėti rekonstrukciją.
Daugelis Lietuvos miestų dabar skuba atnaujinti savo pagrindines, centrines aikštes ir tai sukelia labai daug nepasitenkinimo iš gyventojų pusės, nes gyventojai nori kitokių, žalių viešųjų erdvių. O įprastai apsiribojama aikščių išgrindimu trinkelėmis.
Kol minėtas klausimas neatsakytas, praktiškai kiekvienas žingsnis Lukiškių aikštėje generuos įvairių grupių kritiką ir aštrias reakcijas. Neatsakytas pagrindinis klausimas, kurį mes ilgą laiką ignoruojame“, – pabrėžė ji.
