Pirmadienį Klaipėdoje, prie paminklo „Linkuvai“ ir jos įgulai, bus pagerbtas žuvusiųjų atminimas.
„Šiurpi nelaimė, bet taip kartais nutinka – nenugalima gamtos stichija sudaužo tvirčiausius laivus, trupina žmonių likimus. Be maitintojų liko daug šeimų“, – prieš du dešimtmečius Lietuvą sukrėtusią nelaimę prisiminė jūrų kapitonas, buvęs Seimo narys, diplomatas Vaclovas Stankevičius.
Jis, tuo metu ėjęs įmonės Klaipėdos transporto laivyno (KTL) viceprezidento pareigas, palaikė glaudžius ryšius su JAV, Meksikos gelbėtojais, kurie keturias paras naršė vandenyną ieškodami dingusios „Linkuvos“ ir jūrininkų. Visos jų pastangos buvo bevaisės.
Kurį laiką dar tikėta, kad jūrininkai galėjo likti gyvi. Viltis išblėso, kai didžiulius vandenyno plotus iš oro žvalgę gelbėtojai nutraukė paieškos operaciją.
Po to V.Stankevičiaus laukė kita nepavydėtina misija – pranešti žuvusiųjų šeimoms, kad „Linkuvos“ įgula jau niekada nebesugrįš į krantą.
„Moterys raudojo, o mes joms negalėjome pasakyti, kas atsitiko. Kodėl didžiulis laivas dingo be pėdsakų, žino tik vandenynas ir jo aukomis tapę jūrininkai“, – liūdnai ištarė V.Stankevičius.
Tragediją gaubia paslaptis
Tirtos įvairios tragedijos versijos, kurtos sąmokslo teorijos, netgi šnekėta apie surežisuotą katastrofą. Laivas ir dingusi jo įgula visas paslaptis nusinešė į vandenyno gelmes.
Klaipėdos skulptūrų parke iškilęs paminklas „Linkuvai“ – kenotafas žuvusiesiems. Prie jo gėles kasmet dedančių moterų akys visada būna sklidinos sielvarto, liūdesio ir nuostabos. Jūrininkų žmonos iki šiol nesupranta, kodėl jų vyrai negrįžo iš jūros ir kas dėl to kaltas.
„Nežinau, kas nutiko, niekas to nežino. Ar galima ką nors kaltinti, kai žūties aplinkybes gaubia paslaptis? Veikiausiai „Linkuva“ kaktomuša susidūrė su uraganu“, – kalbėjo 17 metų laivais plaukiojęs, o dabar Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai vadovaujantis V.Stankevičius.
Katastrofos aplinkybes ir priežastis tyrė įvairios komisijos, teisėsaugininkai, bet aiškaus atsakymo, kodėl „Linkuva“ dingo be žinios, nėra. Nežinoma ir tiksli laivo, ir jūrininkų žūties vandenyne vieta.
Žuvusiųjų šeimos nebuvo paliktos likimo valiai. V.Stankevičius džiaugiasi, kad joms išmokėtos visos vyrų gyvybės draudimo išmokos, valstybės pašalpos, padėjo uostamiesčio savivaldybė.
Pateko į uragano nasrus
Daugiau kaip 100 metrų ilgio transporto laivas „Linkuva“ 2000 metų birželio 21-ąją be krovinio iš Japonijos judėjo Šiaurės Amerikos link. Pasipildę degalų Akapulko (Meksika) uoste jūrininkai turėjo plaukti į Vankuverį (Kanada) pasiimti krovinių, pakeisti įgulos.
Iki Meksikos pakrančių buvo likę vos 180 jūrmylių (apie 350 kilometrų), kai „Linkuvą“ užklupo pirmieji galingo atogrąžų uragano „Carlota“ vėjo gūsiai.
Tuometis KTL prezidentas Arsenijus Bičas – paskutinis žmogus, bendravęs su „Linkuvos“ kapitonu 50-mečiu Anatolijumi Bobrovu. Iš jo buvo gavęs du nerimastingus pranešimus.
Paaiškėjo, kad transporto laivas neišvengė siaubingos akistatos su uraganu, – sugedus pagrindiniam varikliui, blaškomas vėjo sūkurių ir bangų jis pavojingai pakrypo 30 laipsnių kampu.
„Kapitonas spėjo pranešti, kad variklis atsigavo, o paskui ryšys nutrūko. Jau kelios paros laivo buvimo vieta nežinoma. Tokių nutikimų dar nebuvo“, – aiškino A.Bičas, kai „Linkuva“ pradingo.
Lietuvos koordinacinio jūrų gelbėjimo centro žiniomis, laivas perdavė savo koordinates į Akapulką. Kai jį užgriuvo uraganas, vėjo greitis vandenyne siekė 60 metrų per sekundę.
Kodėl neprašė pagalbos?
Dešimtmetį tarnavusi „Linkuva“ 1998 metais nupirkta Japonijoje. Tai buvo gana tvirtas, nauja įranga aprūpintas laivas. Jokių abejonių dėl jo techninės būklės nekilo.
Buvo manoma, kad „Linkuvos“ įgula pateko į uragano „Carlota“ akį – patį epicentrą, galbūt net nežinodama tikslių oro prognozių, suklydusi arba suklaidinta kranto tarnybų.
Uraganas laivą talžė taip, kad galėjo sugesti ne tik mechanizmai, bet ir visos ryšio priemonės. Tačiau įgula galėjo naudotis trimis atsarginėmis autonomiškomis radijo stotimis. Be to, „Linkuvoje“ buvo ir trumpabangių radijo prietaisų – jų signalai sklinda 40–60 jūrmylių spinduliu.
Nelaimės šaukinių, kuriuos „Linkuva“ galėjo ir privalėjo perduoti avarinio ryšio aparatūra per palydovus, kažkodėl neužfiksuota.
Tokie prietaisai, net ir skęstant laivams, automatiškai atsipalaiduoja. Jie plūduriuoja vandenyne kelias paras, nuolat siųsdami signalus iš katastrofų vietų.
Vėjas nuplėšė ryšio antenas
Neapdrausti, dubliuojančių navigacijos ir ryšio prietaisų neįsirengę laivai neišleidžiami į jūrą. Kodėl „Linkuva“ dvi paras tylėjo, jokių signalų iš vandenyno nesiuntė ir avarine aparatūra?
„Netikiu mistika – jeigu vėtra nulaužė stiebą, nurovė visas ryšio antenas, įgulai susisiekti su krantu neįmanoma“, – tuo metu įtikinamiausią laivo dingimo versiją dėstė A.Bičas.
Per uraganus vandenynus aptraukia debesys, rūkas. Buvo manoma, kad katastrofos vietą iš oro žvalgę pilotai nepastebėjo „Linkuvos“. Milžinišku greičiu skriejusi „Carlota“ vėliau pasisuko į šiaurę.
„Linkuva“ turbūt dreifuoja ta pačia kryptimi ir laukia, kada uraganas išsikvėps. Išsigiedrijus pamatys kitus laivus, praneš apie save per trumpabangę radijo stotį“, – vylėsi KTL darbuotojai.
Labiausiai juos sukrėtė žinia, kad „Linkuva“ per audrą pavojingai pasviro. Bet niekas tada dar negalvojo, kad be krovinio plaukęs 4000 tonų talpos laivas prarado stovumą ir apvirto.
Neskubėta apraudoti įgulos
Dabar audros jūrininkų neužklumpa netikėtai – apie jas įspėja oro stotys, nuolat siųsdamos į plaukiojimo rajonus prognozes. Vadinasi, „Linkuvos“ įgula žinojo, kad jai kelią pastos uraganas.
Kaip elgėsi kapitonas, ką darė įgula grėsmingo pavojaus akivaizdoje? Dingus ryšiui to niekas nežino – ir anksčiau, ir dabar galima tik spėlioti, kas nutiko „Linkuvoje“.
A.Bičas visus ramino iki paskutinės akimirkos: „Nepulkime apraudoti jūrininkų. Per uraganus bangos varto stiebus, nušluoja denių antstatus, bet aptrankyti laivai plaukia toliau.“
„Linkuvoje“ buvo įrengti trys vienas nuo kito sandariai atskirti triumai. Jeigu vienas triumas būtų buvęs pramuštas, laivas dar galėjo laikytis vandenyno paviršiuje.
Laivo kapitoną A.Bobrovą bendradarbiai apibūdino kaip sumanų ir patyrusį navigatorių – transporto laivuose jis darbavosi tris dešimtmečius.
Prisiminė Bermudų trikampį
Į menamą „Linkuvos“ dingimo vietą išskubėjo du Meksikos ir JAV gelbėjimo laivai. Vandenyną žvalgė trys lėktuvai, keli sraigtasparniai. Apie dingusį laivą pranešta ten plaukiojusiems laivams.
„Linkuvoje“ buvo dvi 28 vietų gelbėjimosi valtys, keturi vandenyje automatiškai išsipučiantys plaustai, į kuriuos galėjo susėsti 60 žmonių, ir dar vienas mažas šešiavietis plaustas.
Beveik 91 tūkst. kvadratinių jūrmylių plotą žvalgiusios JAV ir Meksikos pakrančių apsaugos pajėgos „Linkuvos“ nerado. Ištirtas plotas – pustrečio karto didesnis už Lietuvos teritoriją.
Niekas nesuprato, kodėl „Linkuva“, iš pakrančių tarnybų, oro stočių keturis kartus per parą gaudama tikslias meteorologines prognozes, staiga atsidūrė „Carlotos“ akies vyzdyje.
Šiurpios katastrofos priblokšti klaipėdiečiai jūrininkai Meksikos pakrantes netgi lygino su mįslingu Bermudų trikampiu Atlante, kur be pėdsakų pradingo ne vienas laivas.
Reikalavo įrodymų
Prašyta nurodyti, kokios prognozės siųstos į Ramųjį vandenyną kitiems laivams iki „Linkuvos“ tragedijos. Tačiau jokių atsakymų iš Meksikos ir JAV pakrančių tarnybų nesulaukta.
„Linkuva“ artėdama prie Meksikos galėjo ir nežinoti tikslesnių oro prognozių, išvis jų negauti. Atogrąžose uraganai sukyla žaibiškai, nelengva nuspėti, kur jie pasisuks, ir laiku pranešti.
„Meksikiečiai išvis nesiunčia oro prognozių, paieškos ir gelbėjimo operacijas jų pakrantėse koordinuoja amerikiečiai iš San Fransisko“, – aiškino KTL vyriausiasis kapitonas Zigmas Mozeris.
Laivo žūtis konstatuojama, kai aptinkama neginčijamų tragedijos ženklų – plaustų, nuolaužų, irklų, gelbėjimo liemenėmis vilkinčių skenduolių. Rastos tik dvi valtys ir keli vandens bakeliai.
Nė kiek neabejodami JAV tarnybų kruopštumu KTL vadovai, jūrininkų šeimų prispirti, reikalavo, kad gelbėtojai konkrečiais įrodymais pagrįstų „Linkuvos“ žūties faktą.
Kaltų ieškota ir krante
„Kaip galiu patikėti, kad mano vyras žuvo? Pirmiau turėčiau jį pamatyti, paliesti. Prisimenu paskutinį skambutį iš Šiaurės Korėjos: prisakė man rūpintis savimi, šunimi ir sodyba“, – braukdama ašaras kalbėjo „Linkuvos“ kapitono A.Bobrovo žmona Liudmila.
Klaipėdos jūreivystės mokyklą baigęs A.Bobrovas, pasak žmonos, buvo atsargus, disciplinuotas, visiškas abstinentas jūroje: „Nemanau, kad jis suko laivą į uraganą žinodamas, kuo tai gresia.“
Sielvarto prislėgtos jūrininkų žmonos nežinojo, kuo tikėti ir ko griebtis. Žinia apie amerikiečių kelioms paroms atnaujintas ir vėl nutrauktas „Linkuvos“ paieškas jas galutinai sugniuždė.
Nors KTL vadovai ir dievagojosi, kad „Linkuvos“ būklė buvo gera, kai kurie jūrininkai tuo abejojo.
Neatskleista, kodėl Klaipėdoje registruotas laivas plaukiojo su pigia Belizo vėliava.
„Japoniški laivai – kaip konservų dėžutės. Greitai susidėvi, sugedus vienam agregatui pradeda byrėti ir kiti. Įgulas nuvargina ilgi, pusmetį trunkantys reisai“, – tragedijos priežasčių ir krante ieškojo visko matę jūrų vilkai.
