Aišku, Kauno maudyklos – ne Palangos, Klaipėdos ar Nidos. Tikėtis smulkaus smėlio, kuriuo basomis malonu vaikščioti pajūriu ar patogiai įsitaisyti ant plono patiesalo, juose ir nereikia.
Tačiau smagu jau tai, kad miesto paplūdimiai įsikūrę ne ant kokių nors akmenuotų uolų, kurios dažnai tampa rimtu išbandymu daugeliui svetimomis jūromis susižavėjusių lietuvių.
Kaunietiškoms maudynėms skirti Kauno marių ir Lampėdžių ežero vandens telkiniai tyvuliuoja šalia žvyruotų ar žole apaugusių krantų.
Nors paplūdimyje prie Lampėdžio ežero siūloma išsinuomoti gultą, o dar keliuose paplūdimiuose yra sėdmaišių, ant kurių patogiai įsitaisius galima įsivaizduoti esant kokiame nors Turkijos ar Egipto kurorte, daugelis mieste poilsiaujančių kauniečių, nėra lepūs ir išrankūs.
Pasitiesę rankšluosčius ar audeklo gabalus žmonės taisosi ir ant žvyro arti vandens, ir šiek tiek toliau, ant žolės.
Gulėti prieš saulę ant žolės iš pirmo žvilgsnio atrodytų patogu ir romantiška. Tačiau matant, kaip žmonės, ypač prie Kauno marių, drąsiai tiesia rankšluosčius ant žemės paviršiumi besikerojančių pušų šakų arba tiesiai ant daugybės žolėje besimėtančių šių spygliuočių kankorėžių, mintys apie romantiką dingsta.
Kauno paplūdimiuose žmonės ne tik guli ir mėgaujasi saulės voniomis ar vėsinasi vandenyje. Maudyklos siūlo ir kitų pramogų. Poilsiautojai gali išsinuomoti valtis, vandens dviračius, irklentes, baidares, skaityti knygas paplūdimio bibliotekose, žaisti paplūdimio tinklinį, mankštintis ant treniruoklių.
Paplūdimiuose veikia kavinės, kuriose siūlomi užkandžiai ir gėrimai.
