B.Maigys pasauliui tapo žinomas 1985 metų birželio 15 dieną. Tą dieną garsiajame Sankt Peterburgo Ermitaže, buvusioje carų žiemos rezidencijoje, jis peiliu supjaustė ir sieros rūgštimi apipylė vieną garsiausių Rembrandto paveikslų, 185 centimetrų aukščio ir 203 centimetrų pločio „Danaję“.
Šis kūrinys įvertintas daugiau kaip 30 milijonų dolerių. Iki tol niekam nežinomas lietuvis pradėtas lyginti su tokiais liguistais istoriniais personažais kaip graikas Herostratas, garbėtroškos sumetimais padegęs Efeso Artemidės šventyklą, romėnų imperatorius Neronas, sudeginęs Romą, Taisa Atėnietė, pasak padavimo, sudeginusi iki tol klestėjusią Aleksandro Makedoniečio nugalėtų persų sostinę Persepolį.
Prisimindami pasaulį sukrėtusį įvykį, primename 1999 m. „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vyganto Guigos ir 2003 m. žurnalistės Dalios Gudavičiūtės straipsnius.
Tragedija Ermitaže
Dėl Rembrandto paveikslo suniokojimo buvo iškelta baudžiamoji byla. Vienas svarbiausių šio skandalingo įvykio liudytojų buvo Ermitažo salėje budėjęs milicininkas I.Žosanas. Pareigūnas pasakojo, kad, jam pasisukus į „Danaję“ nugara, pasigirdo kažkoks šurmulys. Atsigręžęs jis nustėro: vyras, peržengęs užtvarą iš virvės, dešine ranka peiliu pjaustė garsųjį paveikslą, taikydamas į jo centrą – nuogos Danajės klubus ir pilvą.
Kairėje vyro rankoje buvo nosine apvyniotas butelis su kažkokiu skysčiu, kurį jis suspėjo beveik visą išpilti ant unikalaus paveikslo. Milicininkas puolė prie B.Maigio, nutempė jį nuo sudarkyto paveikslo, apieškojo. Pasirodė, kad prie abiejų B.Maigio kojų buvo pririšti sprogmenys, o kišenėje – elektrinė baterija.
Prie sugadinto paveikslo subėgę Ermitažo darbuotojai verkdami puolė plauti ant paveikslo užpiltą skystį. Vėliau ekspertai nustatė, kad tai – koncentruota sieros rūgštis.
Tuomet niekas dar net neįtarė, kad garsiojo kūrinio laukia dvylika metų kruopščiausių restauravimo darbų, kad Ermitažo lankytojai Rembrandto „Danaję“ galės matyti tiktai pro neperšaunamą stiklą. Tą tragišką dieną niekas negalvojo ir apie tai, kad „Danajė“ jau niekada nebus tokia, kokią ją nupiešė genijaus teptukas.
B.Maigys, ryždamasis sunaikinti pasaulinio garso dailės šedevrą, negalėjo tiksliai numatyti visų šio poelgio pasekmių sau – per vieną akimirką pasikeitė visas jo gyvenimas.
Skyrė priverstinį gydymą
1993 metais B.Maigys kalbėjęs, kad, niokodamas paveikslą, jis nebijojo atsakomybės. Atvirkščiai – buvo net pasiryžęs susisprogdinti prie Rembrandto šedevro. Tiktai paskutinėmis akimirkomis apsigalvojęs – ekspozicijos salėje buvo nemažai žmonių, kurie galėjo nekaltai nukentėti, todėl jam tekę pasinaudoti tik peiliu ir buteliu su sieros rūgštimi.
Likimas B.Maigiui susiklostė taip, kad už sunkų nusikaltimą jis bausmės išvengė. 1985 metų rugpjūčio 26 dieną Leningrado rajono liaudies teismas pripažino, kad „Bronius Antonovičius Maigys chuliganiškais veiksmais sąmoningai suniokojo valstybės turtą, padarė didžiulių nuostolių, rengėsi valstybės turtą sunaikinti ypač pavojingu visuomenei sprogdinimo būdu“.
Tačiau priimdamas nuosprendį teismas privalėjo vadovautis teismo psichiatrijos ekspertų išvada – nusikaltimo metu B.Maigys sirgęs lėtine šizofrenija ir todėl negalėjęs suprasti bei valdyti savo veiksmų, yra nepakaltinamas.
Nuo teisminės atsakomybės lietuvis buvo atleistas ir jam buvo paskirtas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje. B.Maigys ketverius metus praleido ligoninėje Kaliningrado srityje, Černiachovsko mieste.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuvis atsidūrė Lietuvoje. Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje jis buvo neilgai.
Neturėjo Lietuvos paso
Vienišius B.Maigys Utenos pensione apsigyveno 1992 metų vasario 7 dieną.
Pensiono darbuotojai prisimena, kad vyras atsinešė globos skyriaus siuntimą ir labai nedaug dokumentų. Iš jų buvo galima suprasti, kad B.Maigys iki tol gyveno Utenoje pas gimines.
B.Maigys aiškino negalįs gyventi pas giminaičius, nes turįs įpročių, kurie jiems nelabai suprantami ir priimtini. Jis nenorįs su niekuo artimai bendrauti. B.Maigys tada dar neturėjo ir Lietuvos valstybės paso. Pasas jam buvo išduotas jau Utenos pensione 1993 metų birželio 8 dieną.
Keisčiausia, kad šis vyras atvyko į pensioną be jokių dokumentų, įspėjančių, jog jis visai neseniai buvo priverstinai gydomas po skandalingo nusikaltimo. Pensiono darbuotojams ir tuomet, ir dabar nekyla jokių abejonių dėl psichinės B.Maigio būsenos. Niekas neneigia, kad tai – keistokas žmogus, bet niekas jo nevadina ligoniu.
Prašė autografų
Apie savo patirtį Černiachovsko psichiatrijos ligoninėje B.Maigys yra pasakojęs nedaug. Jo nuomone, sveikam žmogui į tokias vietas geriau nepakliūti. Tačiau vis dėlto tai buvę geriau, nei patekti į kokią nors pataisos darbų koloniją pas recidyvistus, kaip buvo siūlęs valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras.
1993 metais B.Maigys pasakojo, kad daugelis Černiachovsko psichiatrijos ligoninės pacientų, tarp kurių būta visiškai sveikų disidentų, pritarė jo poelgiui, duodavo laikraščių, kuriuose buvo rašoma apie „Danajės“ tragediją, prašydavo autografų.
Gerai su tariamu ligoniu elgėsi ir gydytojai psichiatrai. Bet vidurinis medicinos personalas jo nesuprasdavo. Slaugės ir medicinos seserys bardavo lietuvį už paveikslo sunaikinimą ir akylai stebėdavo, kad jis išgertų jam skiriamus psichotropinius vaistus.
Vadino didvyriu
Iki B.Maigio atvykimo į Utenos pensioną jo skandalinga praeitis Lietuvos visuomenei buvo mažai žinoma. Po 1985 metų birželio 15-osios įvykio B.Maigio nuomojamame bute Kaune pasirodė daug uniformuotų ir civiliniais rūbais vilkinčių žmonių, buvo daromos kratos. Sklido gandai, kad nustatytas teroristas, rastas didelis kiekis sprogmenų ir sieros rūgšties.
Tačiau Kaune B.Maigys buvo nežymus žmogus, gyveno neseniai, su niekuo artimai nedraugavo ir jį labai nedaug kas pažinojo. B.Maigiui apsigyvenus Utenos pensione, pirmieji vyro praeitį atkapstė vietos sąjūdiečiai.
Juos ypač sudomino tai, kad B.Maigys „Danaję“ nuniokojo birželio 15-ąją – tą pačią dieną 1940 metais rusų kariuomenė okupavo Lietuvą. Šis vyras buvo pavadintas didvyriu, taip drastiškai keršijusiu okupantams.
B.Maigys neprieštaravo, kad jo poelgis būtų būtent taip suvokiamas. Tačiau kai kurie žmonės vis dėlto suvokė, kad Rembrandtas yra Rembrandtas, ir lietuvis savo tėvynei bus padaręs, ko gero, daugiau gėdos negu garbės.
Kerštas už abejingumą
1992-1993 metais apie B.Maigio poelgį Ermitaže rašė keli Lietuvos laikraščiai. Tai buvo metas, kai B.Maigys, nors ir be entuziazmo, tačiau su žiniasklaida bendravo.
B.Maigys savo poelgio motyvų nesugebėjo suformuluoti įtikimai. Jeigu kas nors paklausdavo, ar tikrai „Danajės“ suniokojimas yra keršto okupantams apraiška, B.Maigys atsakydavo vos ne kaip Jėzus Kristus: „Tu pasakei“.
Vyras kalbėjo, kad tuometinė valdžia jį buvo įvariusi į kampą. Po tarnybos kariuomenėje B.Maigys dirbo Rusijos šachtose, kur neva sugedo sveikata. Jis neatsakydavo paklaustas, kaip ir kokiais tikslais dirbdamas šachtose sugebėjo pavogti apie 306 kilogramus amonito – sprogstamosios medžiagos. Būtent šis sprogmenų kiekis buvo minimas jo baudžiamojoje byloje.
Anot B.Maigio, grįžęs į Lietuvą jis apsigyveno Kaune, dirbo radijo gamykloje. Tačiau pablogėjo sveikata – ėmė silpti regėjimas, nuolat skaudėjo vidurius. Jo gydyti niekas nenorėjo. Nenorėjo ir pripažinti invalidu, mokėti pensiją. Tada jam ir kilo mintis atkeršyti nejautriai žmogaus nelaimėms valdžiai – kokiu nors teroristiniu aktu padaryti didžiulę materialinę žalą: „Gailite kelių šimtų – prarasite milijonus“.
Turėjo Ermitažo planą
Gydymosi tikslais B.Maigys buvo lankęsis Sankt Peterburge, apžiūrėjo ir Ermitažą. Iš ten įsigyto katalogo sužinojo, kad brangiausias Ermitažo eksponatas – Rembrandto „Danajė“. Todėl ir nusprendė paveikslą sunaikinti ar bent jau gerokai apgadinti.
Akcijai vyras ruošėsi kruopščiai. 1985 metų birželio 13-14 dienomis traukiniu važiuodamas į Sankt Peterburgą jis vežėsi iš anksto paruoštus sprogmenis, peilius, sieros rūgšties, turėjo net Ermitažo planą. 1993 metais B.Maigys pasakojo, kad jo planas užpulti „Danaję“ galėjo ir sužlugti.
Vienoje geležinkelio stotyje jis pasijuto taip blogai, kad manė jau nebepajėgsiąs pasiekti savo traukinio vagono. Tačiau kai pasijuto geriau, „Danajės“ likimas buvo nulemtas.
Erotiškiausias meno šedevras
Pasaulio spauda ir visuomenė kėlė įvairias B.Maigio poelgio versijas. Rusijos spauda dažniausiai rašė, kad „Danajės“ suniokojimas – lietuvio nacionalisto darbas. Buvo „perestroikos“ metai, ir daugeliui rusų tautybės žmonių toks paaiškinimas tiko.
Būta ir visiškai absurdiškų nuomonių. Vienas Rusijos laikraštis rašė, kad B.Maigio teroristinį aktą suorganizavo oficiali šalies valdžia. Per ilgus savo buvimo Ermitaže dešimtmečius Rembrandto „Danajė“ tik vieną kartą, sovietiniais metais, buvo išvežta į užsienį, į Japoniją. Laikraštis rašė, kad neva Japonijoje „Danajės“ originalas buvo parduotas, o į Ermitažą sugrįžo tik geros kokybės reprodukcija. Kad originalo dingimas būtų visiems laikams užtušuotas, ir prireikė B.Maigio diversijos. Šios versijos šalininkų buvo nedaug.
Užtat daug įtikimiau skambėjo paaiškinimas, kad „Danaję“ apgadino iškrypėlis, turįs seksualinių problemų ir maniakiškai neapkenčiąs moterų. Šios versijos šalininkai turėjo nemažai argumentų. Vienas jų – kad Rembrandto „Danajė“ – vienas erotiškiausių pasaulio vaizduojamojo meno šedevrų.
Danaję savo drobėse pavaizdavo ir daugiau garsių pasaulio dailininkų, tačiau nė vienas kūrinys neprilygo Rembrandto „Danajei“. Rausvomis, baltomis ir aukso spalvomis genialusis tapytojas įkūnijo moteryje pačią amžinybę.
Siuto pavadintas iškrypėliu
Sudėtingais rentgenologiniais tyrimais menotyrininkų nustatyta, kad iš pradžių Rembrandtui piešiant „Danaję“ pozavo jo žmona Saskija. Tačiau po 10 metų, Saskijai mirus, dailininkas Danaję perpiešė iš naujo, ir ji tapo panaši į daug apvalesnių formų tarnaitę Gortjė Dirks. Šimtmečiai parodė, kad kaip menininkas Rembrandtas buvo teisus.
Būtent amžinybe alsuojanti Rembrandto kūryba sukelia didžiausią šoką gyvenimo nevykėliams ir priverčia juos imtis kraštutinių veiksmų. Taip mano Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis ir dvylika metų su „Danaje“ vargę keturi garsūs Rusijos restauratoriai, B.Maigio dėka tėvynėje praminti „danajiečiais“.
Atrodo, kad tokie išvedžiojimai labiausiai B.Maigį ir pykdė. Šiaip ar taip, vyras prisipažįsta niekada rimtai nemylėjęs, negalvojęs kurti šeimos, turėti vaikų. Niekada B.Maigys nepaneigs to akivaizdaus fakto, kad tyčia ar netyčia taikė peiliu į genialaus dailininko nupieštos moters figūros genitalijų sritį.
Tačiau B.Maigys labiausiai įsikibęs versijos, kad „Danajės“ sugadinimo priežastis buvo jo asmeninis kerštas tuometinei valdžiai už nesirūpinimą žmogumi. Visas kitas nuomones jis kategoriškai atmeta.
Slėpėsi nuo dėmesio
1997 metais pagaliau buvo nuspręsta nutraukti, atrodo, niekada nesibaigsiančius brangiai kainuojančius suniokotos „Danajės“ restauravimo darbus ir vėl grąžinti paveikslą į ekspozicijų salę. Atrodo, kad dar 1996 metais B.Maigys manė, jog „Danajė“ seniai restauruota ir vėl rodoma žmonėms.
Rusijos ir kitų šalių žurnalistai 1997 metais jam pasakė kur kas rūstesnę tiesą. Tada B.Maigys užsisklendė. 1997 metų rudenį jis kategoriškai atsisakė bendrauti su Rusijos televizijos žurnalistais. Šie jį pensione medžiojo gal penkias valandas. B.Maigys užsirakino savo kambaryje ir kantriai kentė apgultį. Po to dangstydamasis išėjo į lauką ir pabėgo. Pensione nesirodė dvi paras. Rusijos žurnalistai išvažiavo beveik tuščiomis. Jie B.Maigiui už interviu pinigų nesiūlė.
Viena Estijos žurnalistė, matyt, žinodama, kad siužetą apie „Danajės“ tragediją galima parduoti labai brangiai, pasiūlė B.Maigiui už interviu 200 JAV dolerių. Šį pasiūlymą pensiono gyventojas atmetė.
Fotografą apipylė kompotu
1999 m „Lietuvos ryto“ žurnalistai apsilankė pensione. Buvo žinoma, kad B.Maigys labai įtarus, smalsuolius tiesiog užuodžia iš tolo. Todėl kai per pietus pensiono valgykloje pasirodė reporteris su fotoaparatu, B.Maigys iš karto susigūžė, įbedė nosį į stalą.
Po to jis pakilo nuo stalo, laikydamas rankoje stiklinę, ir praeidamas šliūkštelėjo jos turinį ant fotografo drabužių ir fotoaparato. B.Maigys perkreiptu iš pykčio veidu grasino žurnalistams teismais, jei jo nuotrauka pasirodytų spaudoje.
Tarp jo grasinimų buvo ir toks: „Jei nepaliksite manęs ramybėje, aš padarysiu ką nors tokio, kas tikrai bus verta pasaulio dėmesio“.
Tokius B.Maigio grasinimus daugelis buvo girdėję ir anksčiau. Ir tą kartą B.Maigys užsirakino savo kambaryje. Jame skambėjo muzika, kuriai nutilus pasigirdo: „Palikite mane ramybėje, piktosios dvasios“. Tačiau pensionas yra tokia vieta, kur žmonės turi daug laisvo laiko ir yra smalsūs.
Domėjosi istorija
1999 m. pensione apsilankę žurnalistai sužinojo, kad tuo metu 62 metų B.Maigys buvo aktyviausias Utenos pensiono gyventojas. Jis keldavosi anksti. Vyras buvo prisiminęs savo darbo Kauno radijo gamykloje patirtį ir užsiėmė verslu. Jis vos ne kasdien eidavo į Utenos turgų, ten pirkdavo senus radijo ir televizijos aparatus, detales, tą techniką savo kambarėlyje remontuodavo ir parduodavo.
Iki tol B.Maigys garsėjo tvarkingumu, o užsiėmęs verslu kartais susipykdavo su pensiono valytojomis. Šiaip jau jis nebuvo konfliktiškas žmogus. Vyras gyveno dviviečiame kambaryje, jo draugu pasirinko žmogų, kuris čia būdavo retai, vis kur nors išvažiuodavo.
Pensiono gyventojas jau anksčiau skundėsi vis blogėjančiu regėjimu, turėjo antros grupės regėjimo negalią, tačiau akinių nuolat nenešiojo. Vyras turėjo nedidelę biblioteką. Labai mėgo, kai kas nors jam paskaito istorines knygas. Prieš kurį laiką jam skaičiusiai senutei net sumokėdavo. Viena priežasčių, dėl kurios B.Maigys visada ieškodavo nereiklių kambario draugų – jis mėgo blyškią šviesą. Tik tokioje šviesoje jis jautė komfortą, neskaudėdavo akių.
Abejingas moterų dėmesiui
Su pensiono darbuotojais ir gyventojais B.Maigys bendravo mažai – nieko nekviesdavo į svečius, niekur nesisvečiuodavo pats. Tačiau jis niekada neatsisakydavo padėti šalia gyvenantiems senukams. Todėl visi apie keistą kaimyną atsiliepė tiktai gerai. Utenoje gyveno du B.Maigio broliai su šeimomis. Pensiono darbuotojai manė, kad B.Maigys pas brolius lankėsi, tačiau apie gimines jis pats niekam nieko nepasakojo.
B.Maigys lankėsi ir pensiono renginiuose, mielai klausėsi muzikos, bet pats niekada nešokdavo, nedainuodavo. Jis vienodai abejingas buvo ir vyrams, ir moterims. Daugeliui pensiono gyventojų moterų B.Maigys patiko – gražiai pražilęs, lieknas, aukštas. Tačiau jis nė vienai nerodė išskirtinio dėmesio.
Ypatingais atvejais B.Maigys apsirengdavo brangų, elegantiškai pasiūtą juodą kostiumą. Daugelį savo gyventojų pensionas aprengdavo iš labdaros. B.Maigys labdaros drabužių niekada neprašė, rengdavosi kukliai, bet tvarkingai.
Brangino sveikatą
B.Maigys buvo abstinentas – negėrė ir nerūkė. Nors šis vyras visada pabrėžė esantis trapios sveikatos, tačiau, anot vyriausiosios pensiono slaugytojos Irenos Pakalnienės, jei pensione gyventų tokie visi, jai nebūtų darbo. B.Maigio medicinos kortelė per 7 gyvenimo Utenos pensione metus liko tokia pat plona, kaip ir buvo.
Daugelį pensiono gyventojų kamuoja nemiga, tačiau B.Maigys nė karto neprašė vaistų nuo nemigos. Vyras nevartodavo jokių raminamųjų, psichotropinių vaistų. Kai pensione siautė gripo epidemija, B.Maigys ilgam užsidarė savo kambaryje. Niekur nėjo pats, niekam neatidarė savo kambario durų. Su valytojomis, kaimynais, netgi su pensiono vadovais bendravo tik per užrakintas duris.
Tuometiniu gyvenimu B.Maigys sakėsi esąs patenkintas. Tačiau jo elgesys šiek tiek keitėsi – senstantį, daug sukrėtimų išgyvenusį, skandalingai išgarsėjusį ir viešumos vengiantį žmogų graužė kažkoks nerimas.
Paveikslas grįžo po 12 metų
„Lietuviams aš nejaučiu nieko pikta – negalima iš vieno žmogaus spręsti apie tautą“, – 2003 m. „Lietuvos rytui“ Sankt Peterburge kalbėjo Ermitažo – vieno didžiausių pasaulio muziejų – restauratorius Jevgenijus Gerasimovas.
Nuo pat 1985 metų, kai ant tuometės valdžios supykęs lietuvis šį pasaulinio garso šedevrą apipylė sieros rūgštimi ir subadė peiliu, susidomėjimas „Danajės“ likimu buvo milžiniškas.
Restauratoriams buvo uždrausta bendrauti su žurnalistais – kitaip neliktų laiko gelbėti vieną garsiausių kūrinių pasaulyje.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė, kaip tikino Ermitažo spaudos skyriaus darbuotojos, buvo pirmoji iš Lietuvos kolegų, per pastaruosius 18 metų kreipusis į muziejaus restauratorius.
Į ekspozicijų salę paveikslas buvo sugrąžintais 1997 metais ir dabar yra vienas labiausiai lankomų Ermitažo eksponatų.
Užrašas šalia jo lakoniškai skelbia, jog „1985 metais maniakas paveikslą apipylė sieros rūgštimi ir į jį dūrė du kartus“. Maniako vardas ir tautybė nenurodoma.
Išsakyta daug karčių žodžių
J.Gerasimovas prisiminė, kad iškart po tragedijos Ermitažo darbuotojai svaidė riebius keiksmus lietuviams. Karčių žodžių jis girdėjęs ir savo šeimoje.
Muziejaus darbuotojai pasakojo, jog nė vienas restauruojamas paveikslas J.Gerasimovo sieloje nepaliko tokio pėdsako kaip „Danajė“. Vadovaudamas šio paveikslo restauravimui, J.Gerasimovas labai pasikeitęs – tiesiog sukritęs, tapęs tylus.
„Bet laikas užgydo žaizdas, ir pirmoji emocijomis pagrįsta reakcija vėliau užmirštama, užleidžia vietą protui, – kalbėjo restauratorius. – Į lietuvius ir anksčiau žiūrėjau su pagarba, ir dabar juos gerbiu. Vieno žmogaus poelgis mano požiūrio nepakeitė“.
J.Gerasimovas klausė, ką veikia paveikslą sužalojęs žmogus. Esą girdėjęs, kad jis gerai gyvena.
Ilgas ir sudėtingas darbas
Specialistai iš pradžių tikėjosi „Danaję“ restauruoti per ketverius metus. Jie parengė išlaidų sąmatą ir prašė skirti šiam darbui tuometėmis kainomis 193 tūkst. 608 rublius.
Tačiau paveikslui restauruoti prireikė net dvylikos metų.
Kiek šis darbas galiausiai kainavo Rusijai, nebuvo skelbta.
Iš pradžių restauratoriai kelias valandas pylė vandenį ant paveikslo, plaudami sieros rūgštį.
Vėliau pusmetį „Danajė“ buvo konservuojama – tvirtinamas drobės gruntas ir dažų sluoksnis.
Dvejus metus truko sieros rūgšties sukeltų apvarvėjimų šalinimas. Tik 1987 m. pabaigoje imtasi atkurti pažeistas paveikslo vietas.
Restauratoriai svarstė tris galimybes. Jie galėjo sutvirtinti „Danajės“ gruntą bei dažų sluoksnį ir paveikslą perduoti į saugyklas nė nepabandę ką nors atkurti. Visiškai sunaikintas vietas buvo galima nutapyti iš naujo.
Valstybinė komisija parinko trečią variantą – nutarta nieko netapyti ten, kur sieros rūgštis sunaikino ištisus paveikslo plotus, tačiau šiek tiek koreguoti vietas, kurias galima atkurti. Tuo buvo siekiama išsaugoti nors ir pažeistą, bet paties autoriaus tapybą.
Restauratorių aliejiniais dažais atliekamas kūrinio spalvų tonavimas nuo originaliosios Rembrandto tapybos buvo atskirtas lako sluoksniu.
Tai leistų bet kada lengvai pašalinti naujuosius spalvinius priedus, ir paveiksle vėl liktų tik tai, ką buvo sukūrusi Nyderlandų genijaus ranka, aišku, jau be sunaikintosios dažų sluoksnio dalies.
Specialiai „Danajei“ restauruoti pagal senovinius receptus buvo pagaminti labai brangūs balti dažai. Iš Anglijos buvo gauta dažų be dirbtinių dažiklių. Šių dažų paletė beveik nesiskyrė nuo tos, kurią turėjo Rembrandtas.
Restauratoriai naudojosi ir iš Omsko parsisiųsta tikslia „Danajės“ kopija, todėl visada galėjo pasitikrinti vietas, kuriose dažai originale buvo sunaikinti.
Likimo randai neišdildomi
Daugiau kaip 10 metų paveikslą gelbėjusių restauratorių pavardes iš pradžių buvo žadama nurodyti Ermitažo ekspozicijoje greta šedevro autoriaus pavardės, bet net ir švenčiant Sankt Peterburgo 300 metų jubiliejų tai nebuvo padaryta.
Pats J.Gerasimovas yra įsitikinęs, jog restauratorius paveikslo bendraautoriu tapti negali: „Jeigu žmogus susirgo ar neteko rankos, negi po gydymo jis taptų kitu žmogumi?“
Dailės specialistai teigia, kad restauruotas paveikslas vis dėlto jau kitoks nei tas, kuriuo lankytojai galėjo grožėtis prieš 18 metų.
„Mes nenorėtume, kad dabartinė „Danajė“ būtų lyginama su ankstesniąja. Paveikslas įgijo kitą kokybę. Taip susiklostė jo istorinis likimas“, – sakė restauratorė Tatjana Aliošina.
