Aiškiausias to požymis – įvairūs protestai, akcijos, taip pat reakcija į juos.
Nuo praėjusių metų tebesitęsianti susisiekimo ministro J.Narkevičiaus kryžiaus kelių istorija, primenanti herojinio epo, absurdo dramos bei tragikomedijos mišrainę, šią savaitę praturtėjo nauju spalvingu epizodu.
Kas labiausiai įniršo ant niekaip nenukrapštomo ministro ir jį ginančio premjero po šnipštu pasibaigusio valdiškos etikos prievaizdų tyrimo dėl S.Skvernelio gyvenamos gatvės asfaltavimo? Pasirodo, kad tai – buvęs prezidentės D.Grybauskaitės bei jos statytinio, buvusio susisiekimo ministro R.Masiulio buvęs patarėjas G.Vaitkevičius.
Jis ant nelaimingos gatvės asfalto prie premjero būsto tepliojo žodžius „vagies namas“.
Policija, kuriai nevykėlį vandalą perdavė vidury nakties susėmę Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai, dabar suka galvą, kiek ir kokio sunkumo straipsnių jam sukišti už apykaklės.
Rūstybės žaibus sviedė ir pats premjeras, viešai pasiųsdamas buvusiems kolegoms ir pavaldiniams žinią, kad jį reikėtų prigriebti kuo griežčiau.
Aišku, buvęs generalinis komisaras galėjo pasielgti kaip tikras politikas – pasijuokti iš to terliaus ir netgi paprašyti policiją būti atlaidesnę. Akivaizdu, kad toks S.Skvernelio viešųjų ryšių ėjimas bejėgiškai nirštančiais ir nežinančiais kur dėtis vaikėzais būtų pavertęs ne tik G.Vaitkevičių, bet ir visą opoziciją.
Ne mažiau tragikomiška – tik su daug mažiau komizmo ir daugiau tragizmo – akcija šią savaitę įvykusi prie Lietuvos sostinėje esančios Latvijos ambasados.
Mūsiškiai konservatoriai ten protestavo prieš Latvijos valdžios norą netrukdomai prekiauti naujosios Baltarusijos atominės jėgainės Astrave elektra, naudojantis mūsų šalies infrastruktūra, o Lietuvai leidžiant išdidžioje vienatvėje vykdyti savo įstatymą tos elektros nepirkti.
Be to, ne tik konservatoriai, kai kurie ekspertai, bet net užsienio reikalų ministras L.Linkevičius šiomis dienomis pliekia anksčiau visų labai mylėtą energetikos ministrą Ž.Vaičiūną, kuris esą sutinka nusileisti tokiems latvių ir už jų stovinčių baltarusių, taip pat rusų norams ir taip išduoti savo tėvynę.
Ministras, žinoma, tokius ketinimus neigia ir aiškina, jog kaip tik iki paskutinio atodūsio kovoja už solidarų Astravo AE boikotą, kurį vykdytų ne tik visos trys Baltijos šalys, bet ir visa Europos Sąjunga.
Energetikos ministrą gina ir prezidentas G.Nausėda, kuris nori draugauti su Minsku ir dairosi į tokios pat draugystės norintį, bet tylintį Briuselį.
Vyriausybė, turėjusi jau patvirtinti „astravinius“ susitarimus su Latvija ir Estija, sprendimą atidėjo ir žada tuos dokumentus tobulinti.
Kaip ir kuria linkme – kol kas neaišku.
Kad ir kaip būtų, šis turgus dar kartą išryškina tai, kad Lietuva per visą pastarąjį Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdytų jėgainės statybų dešimtmetį nesugebėjo sugalvoti ne tik savo vieningos ir aiškios politikos joms stabdyti, bet ir sutelkti tam artimiausius partnerius.
Nevienareikšmiškai galima vertinti ir dalies visuomenės, politikų, taip pat teisėsaugos reakciją į neseniai prie JAV ambasados Vilniuje įvykusią akciją.
Vietinio ir užsienio jaunimo, tarp kurio dominavo kairiųjų bei kraštutinių kairiųjų pažiūrų atstovai, surengta akcija palaikė ir JAV, ir daugelyje pasaulio šalių vykstančius protestus prieš rasizmą, įsiplieskusius dėl Amerikoje policijos brutaliai nužudyto nusikaltimu įtariamo juodaodžio.
Teisėsauga po taikios akcijos pradėjo kone dešimtį tyrimų, tarp kurių net vienas ikiteisminis – dėl neva įvykusio susistumdymo tarp akcijos dalyvių ir juos provokuoti atvykusių priešininkų.
Svarstoma ir kaip nubausti plakato, ant kurio angliškai buvo parašytas necenzūrinis raginimas atlikti prievartinį lytinį aktą su policija, autorius.
Bet kur kas svarbesnis rodiklis – dalies visuomenės ir politikų, taip pat kitų viešų asmenų pykčio srautas, kuris, regis, netgi stiprėja ir yra daug didesnis už normalios kritikos srovelę.
Protestuotojus paskutiniais žodžiais į šuns dienas deda ir sunkiausiais nusikaltimais kaltina ir tradiciniai jų priešai iš radikalių dešiniųjų stovyklos, ir daugybė kitų sričių bei spalvų žmonių.
Pagrindinis kaltinimas – kvailas ir nesusitupėjęs jaunimėlis nesupranta, kad visiškai tuščiu pagrindu ir pats dalyvauja, ir velia Lietuvą į svetimą ir pavojingą žaidimą. Geltonsnapiams primenama, kad Lietuvoje rasizmo nėra, o Amerikoje protestus, virstančius riaušėmis bei plėšimais, kursto globalios kairiosios, susijusios su politinėmis ir verslo struktūromis, taip pat anarchistinės jėgos.
Viena giluminių psichologinių priežasčių, kodėl daugybė solidžių asmenų taip niršta ant „kvailų vaikų“ ir nurodinėja, dėl ko ir kaip jiems iš tiesų reikia ir galima protestuoti, gali būti paprasčiausias provincialumas – esą tie „vaikai“ neva nori pasirodyti „gudresni“, „pažangesni“ ir „šiuolaikiškesni“ už visus kitus, užuot žinoję savo vietą.
Kita vertus, galbūt nevertėtų visiškai malti į miltus ir pamokslautojų.
Antai ilgai už Atlanto dirbęs ir tenykštį gyvenimą ne iš propagandinių nuogirdų žinantis kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus priminė, kad apie rasizmo apraiškas JAV buvo garsiau ar tyliau kalbama jau prieš daug dešimtmečių. Tad kodėl būtent dabar įsiplieskė ar buvo įpliekstas toks neregėtas gaisras?
Sklinda įvairios sąmokslo teorijos, visų jų patikrinti, aišku, neįmanoma. Bet galima konstatuoti ir tai, jog daugelio žmonių emocijas užaštrino ir grėsmingoji pandemija, ir artėjantys rinkimai. Kitaip sakant, kaip Lietuvoje, taip ir Amerikoje.
