Už skaičių – gyvenimas
2019-aisiais Skalvijos namų globotiniai be leidimo iš šeimynų, kuriose gyvena, buvo pasišalinę 62 kartus. 40 kartų jie grįžo arba buvo rasti iki policijai paskelbiant oficialią paiešką ir pradedant ikiteisminį tyrimą. 22 atvejais buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.
Iš šiais metais registruotų 35 pabėgimo atvejų, ikiteisminiais tyrimais virto keturiolika.
Buvo ir atvejų, kai iš šeimynų iškart pabėgdavo dviese.
Tuomet pareigūnai pradėdavo vieną ikiteisminį tyrimą. Iš viso nuo 2019 m. iki dabar policija atliko ar vis dar tebeatlieka 36 ikiteisminius tyrimus dėl 39 pabėgimų.
Jurbarko r. policijos komisariato viršininkas Aivaras Dumčius tikina, kad Skalvijos namų bėgliai – didžiulė problema.
Pasak pareigūno, nuolatinių bėglių yra keturi. Tačiau du vaikai bėga rečiau, o dvi merginas galima vadinti profesionaliomis bėglėmis.
Komisariatui ir taip trūksta pajėgumų – nemaža dalis etatų tušti, o globos namų nuolatinių bėglių paieškoms atskirai tenka skirti pareigūnų. „Yra dvi paauglės, kurios bėga nuolat. Situacija tikrai sudėtinga, nes kiekvieną kartą, kai pradedame ikiteisminį tyrimą, užsisuka didelis procedūrų aparatas.
Kai dingsta nepilnametis asmuo, yra numatyti veiksmų algoritmai – reikia ne tik žmogų surasti, bet ir išsiaiškinti visus kontaktus – kur buvo, su kuo buvo, ką veikė, ar nebuvo atliekami nepilnamečiui žalingi veiksmai. Praktika rodo, kad kol vyksta vienas ikiteisminis tyrintas, merginos pabėga dar du ar tris kartus“, – sakė A. Dumčius.
Situacija daug kur panaši
Pasak viršininko, nors bėgliai sukelia daug problemų, Jurbarko situacija nėra išskirtinė. Vaikai tiš globos įstaigų nuolat bėga ir kituose rajonuose. „Vieni vaikai bėga tokiomis bangomis. Tačiau pagrindinės bėglės pasišalina nuolat, visus metus.
Bėga jos tai pas draugus, tai pas mamą, tai dar kur. Pareigūnai jau daugmaž žino vietas, kur jų ieškoti. Kitą kartą jos pačios paskambina ir praneša, kur yra, kad jas parvežtume, nes neturi kaip iš Jurbarko į Smalininkus parvažiuoti“, – sakė A Dumčius.
Viršininkas įsitikinęs, kad raktas į problemos sprendimą turėtų būti vaikų užimtumas. Jo manymu. Iš šeimų vaikai nebėga todėl, kad sulaukia pakankamo tėvų dėmesio.
„Kodėl iš šeimų nebėga? Todėl, kad kažkas su juo užsiima. Jei jis būtų paliktas be priežiūros, galbūt jis bėgtų. Manau, kad dar turėtų dirbti ir psichologai, ir užsiėmimai, užimtumas planuojami, kažkokia naudinga veikla, edukacija. Prie radiatoriaus niekas nieko rišti neketina“, – įsitikinęs A. Dumčius.
Pareigūnas mano, kad būtina išsiaiškinti bėgimo priežastis ir kuo labiau apsaugoti nepilnamečius.
Pasak A. Dumčiaus, jei pagrindinė globos namuose gyvenančių merginų dingimo priežastis yra vaikinai, reikėtų su jomis kalbėtis apie lytinius santykius ir apsaugos priemones.
„Jau pasekmės yra, kas bus su tais naujagimiais? Negali vaikai augti kaip nori ir daryti ką nori. Jei susiformuoja aplinka, komforto sąlygomis gyvena ir laksto, reikia keisti aplinką – perkelti į kitą Lietuvos galą. Galbūt tie vyrai iki ten neatvažiuos“, – svarstė A. Dumčius.
Pagalbos nepriima
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Zita Tytmonienė atvira – bėglių problemos žinomos iki skausmo.
Viena pagrindinių koordinatorės užduočių, padėti vaikais besirūpinančioms rajono įstaigoms tarpusavyje derinti veiksmus.
Tačiau dabar Z. Tytmonienei nerimą kelia ne tik bėglės merginos, bet ir kūdikių, kurios jos laukiasi, likimas.
Pasak Z. Tytmonienės, priemonės, kurių imamasi norint padėti problemų turintiems vaikams, visada yra panašios, tik pritaikomos individualiai. Priklausomai nuo vaiko ir situacijos bendradarbiaujant krūvai institucijų ir įvairios srities specialistų svarstoma, kokių veiksmų imtis.
Tuomet sudaromas pagalbos vaikui planas, kurį bendromis jėgomis bandoma įgyvendinti. „Problemų tikrai netrūksta. Galbūt jas būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji – dalies vaikų nenoras priimti pagalbą, įvairių priemonių turime, tačiau jei vaikas atsisako, esame bejėgiai. Kaip pavyzdys – psichologo konsultacijos. Viena mergaitė noriai jas lanko, kita atsisako tai daryti“, – sakė Z. Tytmonienė.
Panaši situacija ir su probleminiams vaikams siūlomu užimtumu. Skalvijos namų administracija rūpinasi auklėtinių laisvalaikiu, tačiau paaugliai nenori lankyti siūlomų būrelių ar kitokių užsiėmimų.
„Priversti negalime, o dalis paauglių pamatę, kad reikia dirbti, treniruotis, judėti, iškart grįžta prie tokio laisvalaikio, kuris jiems leidžia nieko neveikti ir užsiimti tik jiems patiems maloniais dalykais. Buvo atvejis, kai viena mergina pareiškė, kad nenori mokytis, bet nori dirbti. Nors ir sudėtinga įdarbinti nepilnametį, tačiau Skalvijos administracija sugebėjo surasti ir pelnyti jai keletą darbo vietų.
Visų jų mergina atsisakė, nes jai netiko tai darbo pobūdis, tai atlygis“, – apgailestavo Z. Tytmonienė.
Antroji problema dar sudėtingesnė – rajone netrūksta būtinų paslaugų. Kaip pavyzdį, Z. Tytmonienė, įvardija vaikų ir paauglių psichiatrą. Tokio specialisto nė viena rajono gydymo įstaiga neturi. Tačiau specializuoto psichiatro paslaugos reikalingos nemažai daliai probleminių vaikų.
„Yra didelis įvairių specialistų trūkumas. Realybė tokia, kad tikrai vaikų neprivežiosim į Kauną ar Klaipėdą. Ir ne tik dėl didelių atstumų, bet todėl, kad su vaikais dirbančių medikų konsultacijų reikia kasdien, o ne kas keletą mėnesių“, – sakė Z. Tytmonienė.
Koordinatorė nerimauja dėl pasaulį išvysiančių kūdikių ateities. Jokių tėvystės įgūdžių neturinčioms paauglėms juos tinkamai auginti bus be galo sudėtinga.
Padėti gali ne visada
Viena pagrindinių įstaigų, kurios rajono paaugliams teikia psichologinę pagalbą, yra Jurbarko švietimo centras. Įstaiga vadovaujanti Jurgita Voroninienė tikina, kad centro psichologai stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę pakeisti netinkamą vaikų elgesį.
Žinoma, tuomet, jei tik turi tam progą. „Dirbame ir taikome visas galimas priemones. Didžiausia bėda, kad dalis vaikų pagalbos tiesiog atsisako. Tuomet nieko padaryti negalime. Prievarta juk į konsultacijas su psichologu neatvesi. Su tais, kurie pagalbą priima noriai, situacija visai kitokia“, – pasakojo J. Voroninienė.
Procesas lėtas
Skalvijos namų direktorius Nerijus Jarilinas sutinka, kad problemų yra. Tačiau įstaigos specialistų globojami vaikai tikrai keičiasi. Bėda ta, kad ne taip greitai, kaip galbūt norėtų vidinės įstaigos virtuvės nematanti visuomenė.
Dėl asmens duomenų apsaugos, direktorius negalėjo kalbėti apie konkrečius atvejus. Tačiau žingsniai, kuriais bandoma spręsti vaikų problemas, yra panašūs visais atvejais.
Skiriasi tik konkrečios priemonės ir kitos detalės.
Pasak direktoriaus, globos namų specialistai kartu su visu būriu kitų įstaigų atstovų kiekvienam vaikui sudaro individualų pagalbos priemonių planą. Šis planas galioja pusmetį, vėliau vėl svarstoma, ką reikia keisti arba kokių naujų priemonių imtis.
Jei problemos aštrėja, planas persvarstomas pagal poreikį, nelaukiant termino. „Reikia suprasti vieną dalyką. Pažiūrėkite, kokie vaikai pakliūva pas mus. Kai kurie gal dešimt metų gyveno jokių socialinių įgūdžių neturinčioje aplinkoje. Būna, kad į lovą jie su batais ir rūbais lipa miegoti. Tokios situacijos nei per dieną, nei per dvi nepakeisi.
Todėl reikia laiko ir vaikų elgesio pokyčius reikia vertinti į tai atsižvelgiant, reikia žiūrėti į bendrą dinamiką“, – sako N. Jarilinas.
Vienu tokių pavyzdžių galima įvardinti Skalvijos namų auklėtinį, per kurį prieš pora metų galvą skaudėjo ne vienam jurbarkiečiui.
Paauglys ėjo per butus ir vogė viską, kas pakliuvo po ranka. Vagysčių šleifą lydėjo ir krūva ir kitokių problemų bei nusižengimų.
Tačiau jam apsigyvenus Skalvijos namuose elgesys smarkiai pasikeitė – reikalų su teisėsauga jis nebeturi. „Kai apie tai kalbame, norisi belsti į medį ir apsidrausti. Tačiau gerų pavyzdžių tikrai yra, vaikų elgesys tikrai keičiasi“, – sakė N. Jarilinas.
Pamiršta pareigas
Didžiausiu iššūkiu direktorius įvardija ne pačius vaikus, o dabartinę situaciją ir poįstatyminę bazę, kuri auklėtiniams leidžia naudotis savo teisėmis, bet užmiršta pareigas.
Pasak N. Jarilino, jei namuose vaiką tėvai gali sudrausminti ir griežčiau, globos namuose belieka gražiai kalbėtis.
„Turime gan griežtas taisykles. Atsižvelgdami į situaciją ir kylančias problemas, buvome įvedę taisyklę, kad nuo dešimtos vakaro šeimynose yra ramybės laikas. Tiems, kas tvarką pažeidžia, būna atjungiamas internetas. To reikėjo, nes pastebėjome, kad merginų pabėgimai susiję su socialiniais tinklais – naktį susirašo, susitaria ir pabėga. Turėjome kažkaip tokią galimybę riboti“, – įsitikinęs N. Jarilinas.
Tačiau tvarka nepatenkinti vaikai apskundė globos įstaigą vaiko teisių tarnybai. Ši – dar aukščiau. Galiausiai Skalvijos namų administracijai buvo nurodyta neriboti auklėtinių prieigos prie interneto, nes esą taip pažeidžiamos vaikų teisės. „Teises vaikai žino labai gerai. Tačiau pareigas pamiršta, o priemonių, kaip įtikinamai jas priminti – nėra“, – sakė N. Jarilinas.
Direktorius taip pat tvirtino, kad pranešimų apie auklėtinių pabėgimus policijai galbūt galėtų būti ir mažiau. Tačiau įstaiga laikosi pozicijos su netinkamu vaikų elgesiu nesitaikstyti, todėl ketina ir toliau dėl kiekvieno atvejo kreiptis į teisėsaugą.
„Kitas dalykas – vaikų saugumas. Gerai, jei viskas gerai, o jei kas nors nutiks? Taip yra, kad dingus vaikui būtina pranešti policijai, kad jis būtų kuo greičiau rastas. Kad būtų aišku, kur buvo ir ką veikė. Todėl ir ateityje kaskart kreipsimės pagalbos“, – neabejojo Skalvijos namų vadovas.
