Jei rudenį neužgrius smarki antroji koronaviruso pandemijos banga, bus galima sakyti, kad Lietuva palyginti labai sėkmingai įveikė šią negandą, nors net ir atgniaužus karantino gniaužtus sveikatos apsaugos sistema dar nėra visai sugrįžusi į įprastinio darbo ritmą.
Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga šią savaitę net pagrasino, kad sumažins finansavimą vis dar planinių paslaugų neatnaujinusioms gydymo įstaigoms, tiesa, čia pat pareiškė tikįs, jog po jo perspėjimo tokios priemonės neprireiks.
Gydymo įstaigos jau teikia planines paslaugas, priima pacientus ir tiesiogiai, bet iki šiol 15 proc. ligoninių, 15 proc. odontologijos kabinetų ir net 30 proc. poliklinikų neatnaujina įprasto darbo.
Vienos vis dar daugiausia konsultacijomis užsiimančios gydymo įstaigos teisinasi, kad trūksta medikų, kitos – kad dar nespėjo įgyvendinti saugos reikalavimų dėl tam nepritaikytų patalpų ar kitokių priežasčių.
Matyt, ne iš piršto laužti šie nusiskundimai, bet akivaizdu ir tai, kad iš esmės atostogų režimu gyvenančios gydymo įstaigos finansiniu požiūriu laikosi neblogai – jos kas mėnesį gauna dvyliktąją metinio finansavimo dalį nepriklausomai nuo suteiktų paslaugų kiekio. Kitaip sakant, dirba daug mažiau, o lėšų sulaukia tiek pat.
Tokia finansavimo politika buvo visiškai pateisinama per koronaviruso epidemiją, nes sudarė galimybes gydymo įstaigoms prioritetu laikyti pacientų ir medikų saugumą, nesirūpinant finansine padėtimi.
Tačiau kai didžiausias epidemijos pavojus jau praslinko ir leidžiama teikti visas sveikatos paslaugas, tokia tvarka gali padaryti pacientams ir meškos paslaugą – gydymo įstaigoms nėra finansinių stimulų stengtis kuo greičiau sugrįžti prie įprasto darbo ritmo.
Todėl atėjo laikas atsisakyti gydymo įstaigų finansavimo nepriklausomai nuo medicinos paslaugų kiekio. Dabar neatnaujinusios planinio darbo gydyklos gaus tik tiek pinigų, kiek paslaugų suteiks pacientams.
Tai botagas, verčiantis gydymo įstaigas greičiau suktis, bet pasiūlytas ir meduolis – atnaujinusios planines paslaugas, nors ir nepasiekusios suplanuoto jų masto, gydyklos vis viena gaus dvyliktąją metinio finansavimo dalį, o viršijusioms šią normą bus mokama ir papildomai.
Tikriausiai po šio sprendimo beveik neliks planinių paslaugų neteikiančių gydymo įstaigų. Tai labai svarbu chroniškomis ligomis sergantiems arba sveikatos sutrikimų pastebėjusiems, bet planinės medicinos pagalbos vis dar nesulaukusiems pacientams.
Žinoma, skubi medicinos pagalba buvo teikta ir per patį epidemijos įkarštį, nenutrūko ir sunkiomis ligomis sergančių pacientų gydymas.
Onkologiniams ligoniams buvo daromos ir planinės operacijos, kurias atidėjus būtų kilusi rizika jų sveikatai, nesustabdytos chemoterapijos, spindulinės terapijos procedūros. Panašios pagalbos sulaukė ir širdies, kraujagyslių, kitomis sunkiomis ligomis sergantys pacientai.
Vis dėlto ir šiems ligoniams medicinos paslaugų suteikta mažiau, nes jie vėlavo atlikti būtinus tyrimus, daug laiko gaišo mėgindami susisiekti su specialistais.
Antai onkologinių ligonių apklausa parodė, kad 18 proc. pacientų per karantiną nesulaukė paskirto gydymo chemoterapija, trečdalis – spindulinės terapijos, 37 proc. neatliktos paskirtos operacijos.
Į dar keblesnę padėtį pateko tiktai įtariantys, kad susirgo onkologine liga asmenys.
Jiems pirmiausia reikėjo iš šeimos gydytojo gauti siuntimą pas onkologą, atlikti tyrimus ir tik tada jie galėjo tikėtis sulaukti siuntimo į onkologines ligas gydančias ligonines ar Nacionalinį vėžio institutą, o visas procesas strigo ar vyko smarkiai sulėtintu ritmu.
Prabėgdavo ir pora mėnesių ar net dar daugiau, kol pavykdavo patekti į jau gydymą galinčią pradėti gydyklą, o kai kuriais atvejais toks delsimas onkologiniams ligoniams gali būti mirtinai pavojingas.
Tik atnaujinus visas planines paslaugas sunkių ligų diagnozavimas paspartės, bet dar reikia ir sumažinti per karantino laikotarpį susikaupusias pacientų eiles.
Gydymo įstaigoms reikėtų suktis netgi greičiau nei įprastomis sąlygomis, bet vis dar būtina laikytis saugumo reikalavimų, reguliuoti žmonių srautus ir tai lėtina darbą.
Medikus užgula sunkesnė pareigų našta ir natūralu, kad jie tikisi ir geresnio atlygio – mažų mažiausiai bent jau pažadėto Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Paradoksas, kad ministerija skyrė numatytas lėšas medikų priedams už pavojingą darbą ir algų didinimui, bet ne visi jie sulaukė šių pinigų.
Mat kai kuriose gydymo įstaigose priedai buvo mechaniškai išdalyti visiems, nuskriaudžiant rizikos zonose dirbusius medikus, kitur dar nepadidintos, kaip numatyta, algos, nors, pasak A.Verygos, administracijų darbuotojai ten jau buvo pamaloninti išaugusiu uždarbiu.
Tai rodo ir valdymo spragas – ypač savivaldybėms pavaldžių gydymo įstaigų kontrolė per silpna, jų vadovams palikta per daug galių skirstant medikų algoms skirtus pinigus, todėl atsiranda netgi piktnaudžiavimo.
Gal ši kilusi koronoviruso pandemija vis dėlto privers SAM po savo stogu priglausti – ypač didžiuosiuose miestuose – savivaldybėms priklausančias ir daug mažiau kontroliuojamas medicinos įstaigas.
