Genialiai vadovaujantis sparnuotu J.Stalino posakiu (nesvarbu, kas ateina į rinkimus, svarbu, kas skaičiuoja balsus) 25 metus prezidento rinkimai Baltarusijoje vyko į vienus vartus.
„Net jeigu į rinkimus ateitų vienas A.Lukašenka, vis tiek būtų paskelbta, jog dalyvavo aštuoniasdešimt procentų“, – taip demokratinį procesą savo šalyje komentavo nusivylęs minskietis.
Bet nervinga A.Lukašenkos kariaunos reakcija į „maidanutą“ (taip prezidentas apibūdino opoziciją) organizuojančius vaizdo tinklaraštininkus, būriais kišamus į areštines penkiolikai parų, rodo, jog nauji laikai braunasi ir į paskutinio Europos diktatoriaus teritoriją. Iš rankų pradėjo slysti informacinė monopolija. Ir ne tik apie pandemiją. Vis daugiau žmonių informacinės revoliucijos padedami sužino apie tikrąją padėtį valstybėje.
Mažiausiai keturios aplinkybės gali nulemti, jog A.Lukašenka nebesulauks savojo „patriarcho rudens“.
Pirmoji, ir svarbiausia, – užaugo karta, kurios jau nebetenkina buvusio kolūkio pirmininko parodomosios šienapjūtės, pasakojimai apie gaidžius ir vištas ar „nacionaliniai“ projektai remontuoti fermų stogus. Ir ketvirtąją pramoninę revoliuciją naujoji Baltarusijos karta (žinoma, ne visa) norėtų pasitikti savo šalyje, o ne beviziuose kraštuose.
Kita aplinkybė ne ką menkesnė. Gausėjančiam verslininkų, inžinierių, vadybininkų ir kūrybiškai nusiteikusių žmonių sluoksniui naujos politikos trūksta kaip oro. Jie vis atviriau kalba: dar penkeri Batkos metai ir valstybė žlugs fiziškai.
O trečioji aplinkybė – psichologinė. A.Lukašenka pakyrėjo net jo ilgamečiams šalininkams. Ne veltui sklinda kalbos, kad atsiradus kitam, normaliam, valstybės vadovui dabartinis būtų parduotas akimirksniu.
Dar viena aplinkybė yra trečiosios tąsa. Batka nusibodo ir Kremliui. Tiesą sakant, vieša paslaptis – tik dėl Rusijos strateginių interesų vakarinėje imperijos dalyje A.Lukašenka lengvai plaukė iš kadencijos į kadenciją.
Kremliaus nepasitenkinimo A.Lukašenkos klounada skelbiant Maskvai karus ar pretenduojant į Rusijos prezidentus ženklų buvo ir anksčiau. Bet turėti po sparnu NATO ir ES nepasiekiamą teritoriją buvo svarbiau už maršalo uniformą pasisiuvusio provincijos diktatoriaus akibrokštus. Kremlius ir dabar oficialiai nekritikuoja A.Lukašenkos.
Užtat Rusijos ir Baltarusijos santykių rusiškieji ekspertai dirba išsijuosę platindami A.Lukašenką kompromituojančią medžiagą tiek viduje, tiek užsienyje.
Galbūt, ekspertų nuomone, sąjunginei valstybei sukurti skirtus pinigus iššvaisčiusį veikėją norėta pakeisti jau prieš penkerius metus, bet tikriausiai nerasta sau parankaus kandidato. O kokie Rusijos planai dabar?
Siekiant, kad opozicija nespėtų pasiruošti (ir dėl pandemijos), prezidento rinkimai Baltarusijoje paankstinti beveik mėnesiu – vyks rugpjūčio 9 d. Šiuo metu kandidatais įregistruota 15 net Baltarusijos visuomenei beveik nežinomų (išskyrus vieną) asmenų.
Lietuvai žinomo opozicionieriaus N.Statkevičiaus čia nėra. Be vieno ir amžino, daugiau ar mažiau kalbama apie tris: V.Babariką, V.Cepkalą ir S.Tichonovskają, kuri yra sparčiai garsėjančio vaizdo tinklaraštininko S.Tichonovskio, milicijos sulaikyto penkiolikai parų, kad negalėtų paduoti registracijos dokumentų, žmona.
Visi kandidatai turi surinkti 100 tūkst. Baltarusijos piliečių parašų. Kai jau po kelių dienų A.Lukašenka paskelbė surinkęs dvigubai daugiau, negu reikia, daug kas nusprendė, jog bus kaip visada, nėra prasmės ir vargti.
Bet netikėtai valdžiai ir niekuo nebetikintiems politologams pradėjo kilti parašų rinkimo už bet kurį alternatyvų kandidatą vajaus temperatūra. Ir ji nekrinta, o po A.Lukašenkos viešo filmuoto susitikimo su Baltarusijos KGB vadovu bei pareiškimo, kad Baltarusijoje Maidano nebus, gali ir pakilti.
Galinčiųjų surinkti parašus (žinoma, be jau „surinkusio“) yra du: V.Babarika ir S.Tichonovskaja (vyras vėl suimtas). V.Babarika – neseniai atsistatydinęs „Belgazprom“ banko, kuriame dirbo dvidešimt metų, valdybos pirmininkas. Kai kurie apžvalgininkai mano jį esant parankiausiu iš visų kandidatų Maskvai žmonių, nors pats V.Babarika apie ryšius su Rusija viešai kalba abstrakčiai žadėdamas pasakyti konkrečiau, kai susipažins su dokumentais.
Kitas sklandžiai kalbantis, liberalių ekonominių reformų šalininkas, buvęs Baltarusijos ambasadorius JAV, dabar aukštųjų technologijų parko direktorius V.Cepkala taip pat vengia aiškesnio atsakymo dėl santykių su Maskva. Prieš Baltarusijos ir Rusijos sąjunginę valstybę yra tik S.Tichonovskaja.
Akivaizdu, jog užsienio politika visiems yra sudėtinga problema. Sugebantys rišliai formuluoti mintis kandidatai klausimų apie tai dažniausiai neišgirsta.
Ko iš galimų permainų Baltarusijoje gali tikėtis Lietuva? Kol kas Latvija, o ne Lietuva baltarusiams yra svarbiausia tranzitinių ryšių su Europa šalis. Tačiau tarp kandidatų į būsimus Baltarusijos vadovus vienintelis V.Cepkala neigiamai įvertino AE statybą Astrave. Niekas kitas nepasakė, kad elektrinė stovi per arti Vilniaus.
Kas yra Baltarusija Lietuvai, iki šiol nei istorikai, nei politikai rimtai nesvarstė.
Manoma, jog tai inertiška visuomenė su tokia pat santvarka. Bet gal mes ir patys kalti nenorėdami pastebėti bręstančių pokyčių tris kartus didesnėje už mus rytietiškoje valstybėje?
