Iš pataisos namų išėję vyrai neretai pastogės ieško Kaune veikiančiuose „Tėvo namuose“. Dažnas jų nemoka elgtis laisvėje, tad net iki šios įstaigos eina pėsčiomis. Gelbėjimosi šiaudą sugriebusiems žmonėms iššūkiu tapo karantinas ir baimė netekti namų.

Žemuosiuose Šančiuose jau 25 metus veikia krikščioniškojo labdaros fondo įsteigti „Tėvo namai“. Juose pastogę ir kitokią pagalbą randa iš įkalinimo įstaigų išėję vyrai.

Šiuo metu namuose gyvena 12 įvairaus amžiaus žmonių. Vienas jų čia apsigyveno per karantiną.

„Tėvo namų“ administracijoje dirbantys savanoriai guodėsi, kad koronaviruso pandemijos metu iš valstybės negavo jokios paramos, apsaugos priemones pirko už savo pinigus. Net ir dabar dar nedrįsta prašyti iki šiol juos rėmusių verslininkų pagalbos, nes supranta, kad ir jų situacija sudėtinga.

„Tėvo namų“ žmones slegia ir nežinomybė dėl patalpų, kuriomis naudojasi, – bijo, kad netrukus turės mokėti nemažus pinigus.

Savivaldybės atstovai pranešė, kad dar svarstys, ar turtą, kuriuo naudojasi fondas, apmokestinti.

Laisvėje prisitaikyti nemoka

Nevyriausybinės organizacijos – krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ vienas steigėjų ir jo prezidentas Vytautas Vitkauskas šiuo metu daugiau užsiima savo verslu, todėl namų veikla rūpinasi jo patikėtiniai: fondo viceprezidentas Jurgis Škėrys ir „Tėvo namų“ administratoriumi savanoriškai dirbantis teisininkas Robertas Nekrošas.

Per 25 metus „Tėvo namuose“ gyveno per tris tūkstančius vyrų, kurie buvo nuteisti ir atliko bausmes įvairiose šalies pataisos įstaigose, dažniausiai – Pravieniškių pataisos kolonijoje.

Kai kurie jų į „Tėvo namus“ grįžta ne po vieną kartą.

„Jei žmonės kali penketą metų, išėję nebesusigaudo realybėje, nežino net kaip naudotis viešuoju transportu, kur kreiptis, kad gautų socialinę paramą, kaip ieškoti darbo. Daugelis darbdavių tokių žmonių net nenori priimti.

Todėl neretai į laisvę išėję žmonės vėl nusikalsta ir grįžta už grotų, nes ten gyvenimas jau yra įprastas“, – kalbėjo J.Škėrys.

Į „Tėvo namus“ priimami tie asmenys, kurie neturi priklausomybių, neturi kur gyventi, nori susirasti darbą. Jiems teikiama psichologų ir socialinių darbuotojų pagalba. Visa tai daroma savanoriškai, negaunant jokios paramos iš valstybės ar savivaldybės.

Patys gyventojai turi stengtis pradėti normalų gyvenimą, į namus negali grįžti, jei yra išgėrę, arba atsinešti alkoholio į savo kambarius.

Dabar namuose gyvena 12 vyrų. Devyni dirba įvairius darbus – prekybos centruose prižiūri ir dezinfekuoja pirkėjų vežimėlius, krauna prekes, kiti krovėjais darbuojasi baldų įmonėje. Trys vyrai kol kas nedirba, jiems ieškoma darbo vietų.

Ilgai kalėjo Šveicarijoje

Vienas tokių – Simonas. Trisdešimtmetis vyras pasakojo, kad 11 metų praleido įkalinimo įstaigose.

Simonas tikino, kad jaunystėje sportavo, boksavosi. Gatvėje sportininkai negali imtis kovos menų veiksmų, bet per vienas muštynes jis nesusilaikė, panaudojo boksininko jėgą ir dėl to buvo nuteistas dvejiems metams.

Simonas – statybininkas, būdamas 18 metų išvyko dirbti į Šveicariją.

Ten sekėsi gerai, drauge su geriausiu bičiuliu įsteigė savo bendrovę.

Bet, Simono teigimu, geriausias draugas jį išdavė dėl pinigų. Kilus muštynėms verslo partneris puolė jį su peiliu, Simonas esą atsakė tuo pačiu. Už žmogaus nužudymą vyras Šveicarijoje kalėjo 7 metus.

Paskui grįžo į Lietuvą, buvo uždarytas į Pravieniškių pataisos koloniją, kur praleido dar pustrečių metų.

„Elgiausi gerai, jokių nuobaudų neturėjau. Jau kolonijoje turėjau teisę dirbti, dienomis vykdavau į statybvietę, į koloniją reikėdavo grįžti tik pernakvoti“, – pasakojo Simonas.

Likus metams iki bausmės pabaigos jis siekė, kad būtų išleistas ankščiau, bet tokiu atveju reikėjo turėti, kur deklaruos gyvenamąją vietą.

„Panevėžyje gyvena motina, bet ten seniūnas aiškino, kad, norėdamas deklaruoti gyvenamąją vietą pas ją, pats turiu vykti į seniūniją. Kaune gyvena trys seserys, bet jos apie mane nenori girdėti, nes kalėjau. Tada ir sužinojau apie „Tėvo namus“. Paaiškėjo, kad jie gali suteikti man pastogę ir padėti kitaip“, – kalbėjo vyras.

Iki „Tėvo namų“ – pėsčiomis

Pasak Simono, Šveicarijos kalėjime jam buvo skirtas kambarys su atskiru dušu, virtuve. Grįžus į Lietuvą sąlygos buvo nepalyginamai prastesnės, bet jas teko ištverti.

„Išeinant iš kolonijos jos darbuotojai man davė 4,50 euro. Nuėjau į stotį, vairuotojo paklausiau, kiek kainuoja bilietas į Kauną. Pasakė, kad 2,20 euro. Sumokėjau. Gerai, kad turėjau šiek tiek savo uždirbtų pinigų, nes kitaip net normaliai pavalgyti nebūčiau galėjęs“, – pasakojo vyras.

Atvykęs į Kauną jis nežinojo, kaip įsigyti troleibuso bilietą, kad pasiektų „Tėvo namus“, todėl nusprendė nuo stoties iki jų eiti pėsčiomis.

„Iš pradžių išeiti niekur nenorėdavau, atrodė, kad mane visi stebi ir smerkia. Pamažu apsipratau. „Tėvo namų“ darbuotojai palydėjo į seniūniją, kur sutvarkė dokumentus, kad gaučiau socialinę paramą. Dabar man padeda ieškoti darbo statybose ir tikiuosi, kad jau kitą savaitę pradėsiu dirbti“, – džiaugėsi Simonas.

Būti laisvėje vyrui gera, bet iki šiol jis negali priprasti, kad gali būti vienas, niekas nestovi už nugaros, nestebi, kaip elgiasi.

„Turiu sūnų, bet buvusi žmona matytis su juo neleidžia, nors alimentus moku. Sirgau sunkia depresija. Bet suvokiau, kad turiu ištverti, nes sūnų vis tiek kada nors pamatysiu. Grįžęs į Lietuvą susisiekiau su viena moterimi. Buvome pažįstami anksčiau. Dabar mes draugaujame. Ji padeda man, palydi vaikštant po miestą, nes savarankiškai suvokti visokias naujoves sudėtinga“, – prisipažino Simonas.

Vyras svajoja, kad kada nors įkurs savo statybos bendrovę, kurioje dirbs iš įkalinimo įstaigų išėję arba jose tebesantys, bet dirbti išleidžiami žmonės.

„Kol kas pačiam reikia atsistoti ant kojų, bet kada nors turėsiu savo verslą“, – vylėsi vyras.

Suremontavo senus medinukus

Kol Simonas ir kiti „Tėvo namų“ gyventojai bando nesuklupti, jų darbuotojai suka galvą, kaip išgyventi, kad galėtų padėti kitiems buvusiems kaliniams.

„Tėvo namai“ yra įsikūrę dviejuose senuose mediniuose Drobės gatvės pastatuose. Jie pastatyti prieš 107 metus, kai Žemuosiuose Šančiuose buvo statomos kareivinės. Medinukai yra pripažinti paveldo objektais. Viename pastate dirba administracija, lankosi psichologė. Kitame yra septyni gyvenamieji kambariai, tualeto ir dušo patalpos, virtuvė.

Norint ką nors remontuoti, perdažyti, būtina darbus derinti su paveldosaugininkais. 2013 metais gavo lėšų iš ES fondų ir pastatus paremontavo. Net perdažė juos tokia spalva, kokia buvo anksčiau, nes sovietmečiu ir iki tol pastatai buvo nudažyti nepatrauklia mėlyna spalva.

Kol kas už patalpas nemoka

„Tėvo namų“ administratoriumi savanoriškai dirbantis teisininkas R.Nekrošas pasakojo, kad didžioji dalis patalpų priklauso Kauno tardymo izoliatoriui. Su šia įstaiga fondas vis pasirašo panaudos sutartį. Naujausia sutartis 10 metų pasirašyta 2017-aisiais. Pagal panaudos sutartį „Tėvo namai“ už naudojimąsi patalpomis nemoka.

„Bet Kauno tardymo izoliatoriui toks turtas nereikalingas. Todėl jį nori perduoti valstybei, tvarkomi dokumentai, kad jį perimtų Turto bankas. Procesai jau vyksta. Tikiuosi, kad tada sutartį pasirašysime su šia įstaiga“, – vylėsi teisininkas.

Tačiau pastaruoju metu, pasak fondo atstovų, Ekonomikos ir inovacijų ministerija laikosi politikos, kad panaudos sutarčių būtų kuo mažiau, kad valstybės turtas būtų nuomojamas ir už tai būtų gaunami pinigai.

Net teko ilgai bylinėtis

Viena gyvenamojo pastato dalis priklauso ir Kauno savivaldybei. Tai yra katilinė ir keli apleisti kambariai.

Katilinėje už 42 tūkstančius 500 litų (apie 12 tūkstančių eurų) dar 2003 metais fondas įrengė šildymo katilą ir šildymo sistemą kambariuose, savivaldybė už tai žadėjo sumokėti.

„Tačiau vėliau ji to nepadarė ir prasidėjo teismai. Tik 2010 metais Aukščiausiasis teismas pripažino, kad savivaldybė neteisi ir ji ne tik sumokėjo už katilinėje atliktus darbus, bet ir teismo išlaidas“, – pasakojo teisininkas.

Katilinė veikia, bet kitas savivaldybės turtas – keli kambariai – atrodo labai prastai.

„Jos kol kas mums taip pat suteiktos panaudos sutartimi. Bet savivaldybėje jau svarstoma, ar neimti iš mūsų nuomos mokesčio. Per mėnesį tai būtų apie penkiasdešimt eurų. Patalpas suremontuotume, bet bijome, kad tada padidės ir nuomos kaina, nes patalpos taps patrauklesnės“, – svarstė krikščioniškojo labdaros fondo viceprezidentas J.Škėrys.

Priemones pirko patys

„Tėvo namų“ atstovai tvirtino, kad net ir kelios dešimtys eurų jiems nėra nereikšmingi pinigai. Dabar už šildymą ir kitus komunalinius mokesčius kiekvieną mėnesį fondas sumoka 300–400 eurų.

Namų gyventojai už savo uždirbtus pinigus arba gaunamas pašalpas perkasi maistą, daiktus. Drabužių gali gauti „Carito“ organizacijoje.

Taip pat padeda privatūs rėmėjai, tarp jų nemažai čia gyvenusių žmonių, kurie sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą, net turi savo verslus.

„Dabar, kai dėl koronaviruso visi buvo priversti gyventi karantino sąlygomis, net nedrįstame savo rėmėjų verslininkų prašyti paramos, nes suprantame, kad sunku visiems. Todėl patys pirkome ir veido kaukes, ir dezinfekcinį skystį. Buityje yra nemažai išlaidų, pradedant tokiomis smulkmenomis kaip buitinė chemija, baigiant pastatų remontu“, – kalbėjo J.Škėrys.

„Tėvo namų“ atstovai sakė, kad nuolat susiduria su aplinkinių pasipiktinimu, kai prabyla, kad jiems reikia paramos.

„Kiti sako, kad pirmiausia paramos reikia senjorams, kitoms socialinėms žmonių grupėms. Neslepiame, kad ne vienas mūsų gyventojas ir vėl suklumpa, nusikalsta. Bet norime, kad jie bent gautų galimybę pradėti naują gyvenimą, bandome padėti tai padaryti, keisti darbdavių požiūrį į kalėjusius žmones“, – apie realybę, su kuria susiduria, kalbėjo teisininkas R.Nekrošas.

Tokios kaimynystės nebijojo

„Tėvo namai“ yra Šančių Šlaito seniūnaitijos teritorijoje. Šlaito seniūnaitė Vilma Ragauskienė sakė, kad nei pati problemų dėl to, jog šioje teritorijoje gyvena buvę kaliniai, turėjo, nei iš kitų gyventojų dėl šios kaimynystės nusiskundimų girdėjo.

Greta „Tėvo namų“ gyvenantis verslininkas Alvydas Krasnauskas pasakojo, kad Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė 2000 metais.

„Prieš čia įsigydamas nekilnojamąjį turtą žinojau, kad kaimynai bus „Tėvo namų“ gyventojai. Bet iš šančiškių nieko blogo apie juos negirdėjau, todėl apsigyventi geroje vietoje netoli miesto centro nebijojau“, – pasakojo A.Krasnauskas.

Vyras prisiminė, kad 2015 metais greta „Tėvo namų“ Teisingumo ministerija norėjo įkurti Pusiaukelės namus. Ten būtų gyvenę bausmę bebaigiantys atlikti žmonės. Teritorija būtų buvusi stebima vaizdo kameromis, aptverta.

„Tada žmonės sukilo, tokios kaimynystės nenorėjo, nes bijojo, kad Drobės gatvė taps savotiška zona, gyventojai bijojo nuteistųjų. Buvo surinkta 2 tūkstančiai gyventojų parašų, kad įstaigos nebūtų, ir savo pasiekė“, – pasakojo A.Krasnauskas.

Mano, kad įstaiga vykdo kilnią misiją

Donatas Valiukas, Kauno savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas:

„Šiuo metu svarstoma galimybė „Tėvo namams“ patalpas patikėti panaudos pagrindais. Tam dar turės pritarti miesto taryba.

Sprendimą tikimės turėti šią vasarą, tada galėsime pateikti daugiau detalių. Viena yra aišku, kad „Tėvo namai“ vykdo kilnią socialinę misiją, kuri turėtų būti tęsiama.“

Garliavoje apsigyveno buvę narkomanai

Kauno rajone, Garliavoje, neseniai buvo atidarytas viešosios įstaigos „Sugrįžimas“ įkurtas narkomanų pagalbos centras ir savarankiško gyvenimo namai. Pirmieji 6 gyventojai juose įsikūrė kovo pradžioje. Šiuose namuose priimami narkotikų jau nevartojantys žmonės.

Garliavos seniūnijos seniūnė Nijolė Tarvydienė sakė, kad gyventojai nesipriešino tokio centro ir namų atsiradimui ir dabar jokių nusiskundimų dėl šių namų gyventojų nėra girdėjusi.

„Sugrįžimo“ vadovas Valdas Šiškus taip pat sakė, kad Garliavos gyventojai neprieštaravo, jog greta jų įsikurs priklausomybių bandantys atsikratyti žmonės.