Vieni portalų ir socialinių tinklų rašytojai ir rašinėtojai jau trimituoja, jog suspėjo labai, tiesiog baisiai nusivilti prezidentu, nors pasižiūrėjus, ką jie rašė anksčiau, net iškart, kai buvo išrinktas G.Nausėda, matyti, kad iš esmės tą patį, ką ir dabar, – kaip apsiriko tauta pasirinkdama jį, o ne I.Šimonytę.
Kitaip sakant, G.Nausėda be kailio liktų, o šiems kritikams vis viena niekaip neįtiktų – jie rastų dėl ko prikibti. Geriau nė nemėgintų įtikti – ne tik jiems, bet ir niekam nepataikautų ir žengtų savo keliu vadovaudamasis rytietiška išmintimi: šuo loja, o karavanas eina.
Gal didžiausia G.Nausėdos prezidentavimo problema ir yra, kad Prezidentūra per daug paiso, kas ką pasakys, parašys, pamanys.
Reali Lietuvos prezidento įtaka smarkiai priklauso nuo reitingų, nes populiarumas jam – vienas svarbiausių politinių svertų, verčiančių įsiklausyti į jo nuomonę visas valdžios grandis ir partijas. Bet G.Nausėdai iki kitų prezidento rinkimų dar labai toli, jis, nesiraudamas plaukų, gali ramiai stebėti rinkėjų meilės kreivės svyravimus.
Susidaro įspūdis, kad ne visada Prezidentūrai pavyksta šaltakraujiškai nepaisyti viešosios erdvės burbuliavimo ir daryti tik tai, ką prezidentas ir jo komanda mano esant reikalinga.
Vis dėlto stuburo neturėjimu ir vulgaresniais trūkumais kaltinamam G.Nausėdai daugeliu atvejų pakako tvirtumo atsispirti spaudimui kopijuoti D.Grybauskaitės elgseną.
Nekalbant jau apie tai, kad kopija niekada neprilygsta originalui, plaukai šiaušiasi vien pagalvojus, kokią dabar per krizę regėtume koridą, jeigu S.Daukanto aikštės rūmuose vis dar karaliautų D.Grybauskaitė.
Aišku, nei S.Skvernelis, nei A.Veryga nebūtų turėję tokių komfortiškų kaip dabar sąlygų reikštis viešojoje erdvėje, bet ir užsiimti epidemijos suvaldymu jiems nelabai liktų laiko, nes tektų nuolat atsimušinėti nuo D.Grybauskaitės išpuolių.
Net ir būdama tik paramos fondo per finansų ministro V.Šapokos malonę vadove ji jau pavadovavo Vyriausybei – „atleido“ A.Verygą, išvadinusi asilu, ir dar atsainiai pamokslavo G.Nausėdai.
Lietuvoje yra nemažai manančių, kad lyderystė – tai chamiškas spjaudymasis tulžimi. Atseit kuo didesnis chamas esi, tuo kietesnis lyderis. Į tokius viešosios nuomonės lyderius pretenduoja ir kai kurie komentatoriai.
Pavyzdžiui, premjerui S.Skverneliui neapdairiai leptelėjus, kad ne viskas gerai su verslu, nesugebančiu be paramos krizės sąlygomis išgyventi ir mėnesio, kai kas dėl to jį kaltindamas chamišku elgesiu pats pratrydo tokia tryda, kad net žadą atima.
Norisi tik sušukti: žmogau, pasižiūrėk į veidrodį!
Gal ir galima pasigesti G.Nausėdos lyderystės per šią krizę, bet kas geriau: kai prezidentas laikosi nuošaliau ir leidžia veikti Vyriausybei ar kai isteriškai kritikuoja valdančiuosius ir pamokslauja, pats neprisiimdamas ir negalėdamas prisiimti atsakomybės už sprendimų pasekmes?
Didžiausias G.Nausėdos prezidentavimo privalumas yra taikinga dvasia, santūrus, kultūringas politinis stilius – tuo jis esmingai skiriasi nuo savo agresyvios pirmtakės. Lietuvai šito gero negreit bus per daug.
Suprantama, toks prezidentas negali patikti tiems, kuriems tulžingos spjaudynės – tautinis sportas, nurungiantis net antrąja lietuvių religija vadinamą krepšinį.
Tačiau jei į prezidentą žvelgi kaip į demokratijos garantą, moralinį autoritetą, savo pavyzdžiu telkiantį tautą, nė nesinori kalbėti apie jo komandos nepatyrimą, kasdienės politikos klaidas, kurių pasibaigus kadencijai niekas neprisimins.
Demokratijos dabar Lietuvoje daugiau ir tai didesnė vertybė nei tariama lyderystė.
Žinoma, tai pasirinkimo klausimas. Geriau rinktis demokratiją su visais jos trūkumais, kai net ir chamai gali plyšauti iki soties nebijodami, kad bus užčiaupti.
