Vyriausybė vis labiau švelnina karantino sąlygas. Tai leidžia ir slūgstanti naujų susirgimų banga, ir vis rečiau pasitaikančios mirtys nuo COVID-19.
Tačiau tebetvyro įtampa dėl galimos naujos infekcijos bangos: kada ir kokia ji bus?
Mėgindamos jos išvengti ar sušvelninti kai kurios šalys, pavyzdžiui, Švedija, atsisakė griežto karantino ir tikėjosi, kad pavyks suformuoti infekcijai atsparų kolektyvinį imunitetą.
Tuo metu amerikiečiai ryžosi dar drastiškesniems eksperimentams.
Antai JAV net buvo rengiami COVID-19 vakarėliai, per kuriuos žmonės tyčia bandydavo užsikrėsti vieni nuo kitų, susirgti ir taip įgyti imunitetą.
Mano, kad persistengta
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko nuomone, lietuviams pavyko iš pandemijos išsikapstyti gana sėkmingai, bet dėl santykinai itin mažo COVID-19 sergamumo esą gresia kitos problemos.
Interviu „Lietuvos rytui“ profesorius yra sakęs, kad lietuviai, kovodami su infekcijos plitimu, gal net kiek persistengė ir iš pandemijos išsikapstė pernelyg sterilūs.
L.Labanausko teigimu, didesnioji populiacijos dalis vis dar neturi imuniteto šiai baisiai ligai ir todėl yra pažeidžiama: „Dabar žmonės turi laukti vakcinos. Aišku, kam sirgti, jeigu gali pasiskiepyti? Bet kada ji bus sukurta, niekas nežino.“
Liga panaši į loteriją
Vilniaus universiteto profesorius infektologas Arvydas Ambrozaitis svarstė, kad šiandien dar neįmanoma objektyviai pasverti, kas geriau, o kas blogiau.
Bet kuriuo atveju gydytoją džiugina mažas susirgusiųjų COVID-19 skaičius, tik jis pripažino, kad yra ir kita medalio pusė – dėl to lėčiau formuojasi kolektyvinis imunitetas.
Jis pasiekiamas tik tada, kai perserga 60–70 proc. žmonių, o kol nebus kolektyvinio imuniteto, pandemija tęsis.
Vis dėlto A.Ambrozaitis mano, kad nesukūrus vakcinos ar neturint vaistų būtų amoralu imuniteto siekti žmonių gyvybės sąskaita.
„Švedai elgėsi kitaip. Jie neuždarė kavinių, mokyklų, darželių ir tikėjosi, kad jaunesni žmonės persirgs lengva forma, o senoliai sėdės namuose ir išliks gyvi.
Bet, atrodo, ši taktika nepasiteisina ir Švedijoje staigiai daugėja senolių mirčių.
Infekcija taip pat atskleidė, kad neįmanoma nuspėti, kuris iš užsikrėtusiųjų sirgs lengva forma, o kuriam COVID-19 eiga gali sukelti mirtiną grėsmę. Dauguma mirusiųjų yra vyresni nei 60 metų, bet miršta ir jaunesni, niekuo nesirgę žmonės.
Taigi principinė nuostata turėtų būti stengtis, kad žmonės nesusirgtų. Reikia saugoti vyresnius ir laukti, kol atsiras vakcina arba vaistai.
Žinoma, yra ir kita strategija, pavyzdžiui, rengti COVID-19 vakarėlius, kaip JAV, kur jaunimo bandymai užsikrėsti ir persirgti šia liga priminė rusišką ruletę.
Bet tai nėra humaniška ir prieštarauja medicinos principams“, – kalbėjo A.Ambrozaitis.
Neaišku, ar gali būti ramūs
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro epidemiologė Daiva Razmuvienė įsitikinusi, kad jei ne griežtas karantinas, COVID-19 būtų išplitęs kur kas labiau.
Ji nemano, kad būtų buvę teisinga leisti virusui įsismarkauti, nes tai prilygtų genocidui, ypač gretutinių ligų turinčių vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu.
„Įgyti imunitetą galima tik pasiskiepijus. Gali būti klaidinga manyti, jog persirgus atsiranda šiam specifiniam virusui atsparus imunitetas. Mes vis dar nežinome, ar jis susiformuoja ilgam.
Manau, kad Švedijos pasirinkta taktika nėra teisinga. Tuo metu Italijos pavyzdys parodė, kad pavėluotas viruso plitimo stabdymas irgi pavojingas.
Akivaizdu, kad žmonės nepasveiksta sėdėdami namuose.
Jiems reikia medicinos pagalbos, o jei vienu metu yra daug užsikrėtusiųjų, gydymo įstaigos užsikemša ir tada ligonius net tenka rūšiuoti, kaip buvo Italijoje“, – kalbėjo D.Razmuvienė.
Tikrojo vaizdo dar nematome
Tuo metu Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas profesorius Saulius Čaplinskas abejojo, ar apskritai galima teigti, kad lietuviai po pandemijos išliks sterilūs.
„Vis dar nėra žinoma, kiek žmonių per pirmąją pandemijos bangą galėjo persirgti COVID-19 be jokių įprastų šios ligos simptomų.
Sterilumas nėra blogybė, kol nebus sukurta vakcina, jį reikėtų stengtis išlaikyti ir saugotis ir jauniems, ir net vaikams, nes yra ir jų mirčių.
Taip pat matome, koks šis virusas yra bjaurus ir kiek organų gali pažeisti“, – sakė S.Čaplinskas.
Tačiau profesorius sutiko, kad Lietuvoje pandemija kol kas suvaldyta. Tai parodė išplėstiniai tyrimai, kai infekcija diagnozuota mažiau nei 3 proc. tirtų asmenų.
„Bet reikia įvertinti ir tai, kad testai irgi galėjo rodyti klaidingai neigiamą rezultatą.
Todėl kuo greičiau reikėtų pradėti serologinius tyrimus. Tik tada matysime realesnį vaizdą, kiek žmonių yra susidūrę su naujausiu virusu“, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Čaplinskas.
Profesorius taip pat pabrėžė, kad nėra jokių svarių įrodymų, kad žmonės, kurie sirgo COVID-19, ypač lengvesne forma, įgijo atsparumą šiam virusui ir kiek ilgai jis bus produktyvus.
„Viena tikrai aišku: žmonės, kurie suserga lengvesne COVID-19 forma, turi ir mažiau antikūnų.
Sunkesniems ligoniams jų susidaro daugiau. Bet ir šiuo atveju nėra visiškai aišku, kiek tų virusą neutralizuojančių antikūnų yra ir kiek ilgai jie gali žmogų saugoti.
Todėl šiandien kol kas negali džiaugtis nei likę sterilūs, nei įveikusieji COVID-19“, – mano A.Čaplinskas.
Persistengta tik su kaukėmis
Tačiau profesorius nesutinka, kad viruso plitimas buvo stabdomas pernelyg griežtai.
Anot jo, galbūt kiek persistengta dėl kaukių nešiojimo, kai žmonės buvo traukiami iš vandens arba persekiojami miškuose, kur buvo vieni.
„Dabar reikia švelninti karantiną ir daugiau dėmesio skirti židiniams, kontaktams atskleisti.
Iki šiol kova su nežinoma infekcija priminė atvejį, kai lūžus pirštui gipsuojamas visas kūnas. Iš pradžių nežinojome, kuris pirštas yra lūžęs, ir neturėjome galimybės to išsiaiškinti.
Bet dabar jau yra galimybių gipsuoti tik tą pirštą, kurį reikia, arba tik imobilizuoti vieną ranką. Nuo viso kūno gipsavimo reikia pereiti prie konkrečių dalių ir tai, ko gero, išliks ilgai“, – vaizdingai kalbėjo S.Čaplinskas.
