Paveldėtojas įtarinėjo, kad meno kūrinius galėjo pasisavinti be palikimo likęs verslininko sūnus Rokas Karpis, tačiau tyrėjai išsiaiškino, jog jis niekuo dėtas. Ieškomi paveikslai atrasti R.Karpavičiaus viloje Tenerifėje, bet juos nutapė ne J.Švažas.
Vilnietis Saulius Švažas stebisi, kad jo tėvo dailininko J.Švažo vardas ir kūryba siejami su skandalingais ikiteisminiais tyrimais.
Skaitykite „Lietuvos ryto“ tyrimą apie R.Karpavičiaus palikimo dramą.
H.Karpavičiaus prašymu pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimos vagystės pareigūnai ieškojo pagrobtų šiuolaikinės lietuvių dailės klasiko J.Švažo (1925–1976) kūrinių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, niekur nedingo, o paties R.Karpavičiaus buvo pervežti į jo vilą Tenerifėje.
Pasak tyrėjų, apklausiamas jau sergantis R.Karpavičius tvirtino, kad iš jo namo Nidoje esą pradingo du dailininko J.Švažo paveikslai, kuriuos jis už 7 tūkstančius eurų buvo pirkęs iš kolekcininko Jono Žilinsko. Viename jų pavaizduotas senas žvejys, o kitame – jūra.
Vagystės bylą užkūręs H.Karpavičius negalėjo pasakyti, kokie paveikslai dingo, – tvirtino, kad nuo 2013 metų su broliu artimai nebendravęs nei asmeniškai, nei šeimomis. Tačiau H.Karpavičius neatmetė, jog vertingus meno kūrinius iš brolio sodybos Nidoje galėjo pavogti anksčiau su tėvu ne visada sutardavęs verslininko sūnus R.Karpis.
Du policijos ieškoti ir Tenerifėje atrasti paveikslai, pasirodo, neturi nieko bendra su J.Švažo kūryba. Vienas jų primena XVII amžiaus flamandų meistrų tapybą.
Lietuvos įstatymai kolekcininkams draudžia tokius paveikslus išvežti į užsienį.
Kodėl J.Švažo vardu dangstyti akivaizdžiai ne jo darbai – dar viena neįminta mįslė.
Galbūt norėta dėl palikimo teismuose kovojantiems R.Karpavičiaus šeimos nariams priklijuoti ne tiktai vagių, bet ir unikalių meno vertybių kontrabandininkų etiketę?
Galerija stebisi atradimais
„Du paveikslai, R.Karpavičiaus kažkodėl įvardyti kaip J.Švažo darbai, neturi nieko bendra su klasiko kūryba“, – įsitikinęs Klaipėdos Baroti galerijos savininkas Izroildžonas Barotis.
Seniausia privati uostamiesčio meno galerija, surengusi ne vieną J.Švažo darbų parodą, atstovauja dailininko šeimos narių – jo kūrybos ir autorių teisių paveldėtojų – teisėms.
Peržvelgusi visą J.Švažo palikimą Baroti galerija prieš 5 metus išleido solidų klasiko paveikslų reprodukcijų albumą.
Knygos leidybą parėmė ir pats R.Karpavičius – verslo konsorciumo „Marijampolės pieno grupė“ savininkas.
„Jis domėjosi menu, buvo įsigijęs ir J.Švažo kūrinių.
Kai nutarė juos pergabenti į Tenerifę, padėjome jam atlikti būtinas procedūras – gauti valstybės įstaigų leidimus, susitarti su dailininko autorių teisių paveldėtojais“, – pasakojo R.Karpavičių pažinojęs I.Barotis.
Galerininkai nesupranta, kodėl R.Karpavičiaus viloje Tenerifėje atrasti kitų autorių paveikslai buvo įvardyti kaip J.Švažo tapybos kūriniai.
Atrasti darbai – ne J.Švažo
Lietuvių tapybos modernisto J.Švažo žvilgsnis krypdavo į jūrą – jis tapydavo uosto peizažus, laivus, žvejų portretus, bet ne taip, kaip jie vaizduojami Tenerifėje rastuose paveiksluose.
„Vienas senas paveikslas, primenantis flamandų tapybos mokyklą, greičiausiai įsigytas kokiame nors meno aukcione. Ne J.Švažas jį nutapė. Krante prie užtvankos pavaizduotas ne žvejys, o medžiotojas“, – kalbėjo I.Barotis.
Jūros peizažas – irgi ne J.Švažo darbas. Tuo nesunku įsitikinti atidžiau pažvelgus į paveikslą.
Apačioje plika akimi matomas realizmo ir neoekspresionizmo stiliumi tapiusio J.Švažo amžininko Prancičkaus Poručio (1925–2009) autografas.
R.Karpavičių pažinojusiems menininkams sunku patikėti, kad įgytus paveikslus kruopščiai katalogavęs kolekcininkas galėjo supainioti flamandų tapybą ir J.Švažo kūrinius.
J.Švažo kūrybą jis gerai pažinojo ir vertino. Kai pasiligojo, gal jau ne viską gerai suprato, o gal ir tyrėjai suklydo, susipainiojo meno reikaluose?“ – svarstė I.Barotis.
Dailininko šeimai nesmagu
Tenerifėje atrastų paveikslų įsivaizduojamomis sąsajomis su J.Švažo kūryba stebėjosi dailininko sūnus vilnietis S.Švažas, saugantis ir propaguojantis tėvo palikimą: „Prieš 20 metų R.Karpavičius įsigijo penkis tėvo paveikslus. Jį domino socrealizmo maniera tapyti ankstyvieji kūriniai – nedidelio formato portretai.“
J.Švažo kūriniai priskiriami valstybės saugomų meno vertybių kategorijai. Sumanę juos perkelti į kitą šalį kolekcininkai privalo sudaryti sąrašą, pateikti jį kultūros paveldo institucijoms, gauti Asociacijos LATGA leidimą.
Dailininko šeima neprieštaravo R.Karpavičiaus norui J.Švažo paveikslus perkelti į Tenerifę.
Verslininkas dar turėjo juos deklaruoti muitinei, per patikrą pateikti pasienio tarnyboms.
„Jis paprašė mūsų raštiško sutikimo, siuntė išvežamų paveikslų nuotraukas.
Valstybės įstaigose saugomi visi dokumentai – nesunku juos surasti ir viską patikrinti“, – legalia R.Karpavičiaus veikla nė kiek neabejoja S.Švažas.
Sulaukė keisto skambučio
Praėjusią savaitę S.Švažas sulaukė keisto skambučio – advokatu prisistatęs vyriškis klausė, ar neatrodo, kad kažkas, prisidengęs jo tėvo vardu ir kūryba, mėtė pėdas ir gudriai dangstė nusikalstamą veiklą – vertingų senų paveikslų kontrabandą?
„Jis įtarinėjo aferą, tačiau aš į kalbas nesileidau. Nežinomo flamando kūrinį R.Karpavičius galėjo įsigyti užsienyje ir atsivežti į Tenerifę.
Daugelyje Europos šalių kolekcininkų teisės laisvai disponuoti įgytomis vertybėmis nevaržomos“, – pasakojo S.Švažas.
S.Švažui pasirodė, kad tam advokatui labiau rūpėjo antrosios milijonieriaus sutuoktinės kaunietės Aistės Karpavičienės ir jo brolio Henriko reikalai.
Dailininko sūnui ir kitiems lietuvių tapybos klasiko artimiesiems nesmagu, kad J.Švažo vardas dabar minimas įsiplieskusių kovų dėl R.Karpavičiaus palikimo kontekste.
Nenustojo brandinti idėjų
Tenerifėje tariamos vagystės tyrėjai galėjo atrasti tikrųjų, o ne įsivaizduojamų J.Švažo paveikslų – jie puošia R.Karpavičiaus ten įkurtos pieno konservų įmonės administracines patalpas.
Su R.Karpavičiumi kultūros renginiuose anksčiau bendravęs S.Švažas, jį artimiau pažinoję klaipėdiečiai dailininkai, meno aukcionų rengėjai jokių ligos simptomų nepastebėdavo.
Parodose su R.Karpavičiumi susitikdavęs buvęs Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovas Sigitas Dobilinskas teigė, kad jis neatrodė dvasiškai palūžęs, persmelktas nerimo: „Niekuo nesiskundė, žvelgė į ateitį, buvo toks kaip visada – gal liga dar nebuvo įsišaknijusi?“
Verslininko elgesys, jo mintys šiek tiek pasikeitė po Ukrainoje patirtos katastrofos – R.Karpavičius pradėjo kitaip vertinti pasaulį, žmones, gręžėsi į amžinąsias vertybes.
Pajuto mirties dvelksmą
Tąkart R.Karpavičius su verslininkų grupe buvo nuskridęs į Kijevą. Grįždamas atgal sėdo į kariškių saugotą lėktuvą, o kai pakilo į orą, paaiškėjo, jog bakuose nėra degalų – kažkas juos išvogė.
Aukų išvengta, nes pilotai sugebėjo lėktuvą nutupdyti miško laukymėje. Po šiurpaus nuotykio padangėje R.Karpavičius ir kiti šio reiso dalyviai jautėsi kaip iš naujo gimę.
Po to R.Karpavičius galbūt ir patikėjo likimo apvaizda, jį saugančių aukštesnių jėgų globa. Tačiau vien dangaus malonėmis nepasikliovė – energingai ir sėkmingai plėtojo verslą.
Stebuklingai gyvas likęs verslininkas kartais prisimindavo, ką patyrė ore.
Kai draugai imdavo dejuoti, kad niekur nesuspėja, trūksta laiko, jo veidą nutvieksdavo šypsena.
„Užtenka vienos akimirkos, kad viskas baigtųsi“, – filosofiškai ištardavo R.Karpavičius.
Dėdę kaltina melagystėmis
Neseniai Klaipėdos apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą R.Karpavičiaus sūnaus Roko atžvilgiu – nustatyta, kad jokio nusikaltimo nebuvo.
Savo ruožtu R.Karpavičius neseniai kreipėsi į tą pačią prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėdės H.Karpavičiaus atžvilgiu - dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą.
Milijonieriaus sūnus mano, kad mintis, jog jis iš tėvo namų Nidoje galėjęs pavogti kažkokius J.Švažo paveikslus, veikiausiai buvo įteikta ir R.Karpavičiui, kurio sveikatos būklė tuo metu jau buvo smarkiai pašlijusi.
Mirties patale gulintis verslininkas patikrinti šios versijos, išsiaiškinti apie kokius paveikslus kalbama jau nebegalėjo.
