Karantinas atsiliepė ir žurnalistų, rašytojų, leidėjų šventei, bet tai nereiškia, kad ši data pamiršta.
Istorinės šios šventės ištakos sietinos su lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu 1904 metais, kai po keturis dešimtmečius trukusių carinės Rusijos pastangų lotynišką lietuvių kalbos raidyną pakeisti „graždanka“ (rusiška kirilica) buvo leista lietuviams naudoti savo rašmenis.
Tai nebuvo caro malonė – draudimo politika žlugo, nes lietuviai atmetė svetimus rašmenis ir laikraščius, knygas vis viena leido lotynišku raidynu daugiausia Rytų Prūsijoje, o knygnešiai šią draudžiamą spaudą platino Lietuvoje. Kitaip sakant, mūsų tauta nepasidavė ir rado būdų, kaip išsaugoti savo laisvą žodį, o rusų valdžiai teliko nusileisti.
Atrodytų, tokia Spaudos dienos kilmė – tik istorinis prisiminimas, seniai neturintis nieko bendra su šių dienų realijomis. Tačiau šios datos suvokimas labai išsiplėtė, įgijo laisvo žodžio gynimo prasmę, o pandemija akivaizdžiai parodė, kaip visuomenei svarbu ir šiais laikais išsaugoti nesuvaržytą spaudą, žiniasklaidą, knygų leidybą.
Taip sutapo, kad lietuviškos Spaudos dienos išvakarėse už žurnalistus meldėsi popiežius Pranciškus ir, kreipdamasis į juos, kalbėjo: „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug.“
Iš tiesų žurnalistai vieni iš tų, kurie per pandemiją nė kiek nesumažino darbo apsukų, greičiau jas didino, nes patikimų žinių poreikis smarkiai išaugo visame pasaulyje.
Antai viešąją erdvę stebintys Lietuvos kariuomenės atstovai per tris koronaviruso plitimo mėnesius nustatė daugiau kaip tūkstantį klaidinamos informacijos atvejų.
Tokių krizių laikotarpiu melagingos žinios kelia ypač didelį pavojų, nes kursto žmones nesilaikyti karantino sąlygų, skleidžia paniką, skatina nepasitikėjimą valdžios veiksmais, perša kenksmingas sveikatai apsaugos nuo viruso priemones ar paprasčiausiai apgaudinėja lengvatikius.
Socialinių tinklų plėtra sukūrė itin palankią dirvą ir priešiškų šalių piktybinei dezinformacijai, ir lakios vaizduotės ar nestabilios psichikos sąmokslo teorijų kūrėjams, ir sukčiams, ir save pareklamuoti siekiantiems abejotinos kompetencijos asmenims ar šarlatanams.
Aišku, socialiniai tinklai nėra blogybė, priešingai, tai didžiulis žmonijos laimėjimas, leidžiantis kiekvienam asmeniui skleisti savo pažiūras, nuomones.
Tai neregėtai išplėtė žodžio laisvės ribas, bet yra ir kitas šios galingos lazdos galas.
Nevaržoma nepatikrintos, neatrinktos informacijos lavina, kurioje gausus ir dezinformacijos srautas, kelia informacinį chaosą, o jame nenuskęsti įmanoma tik turint orientyrus, padedančius atskirti tikrą žinią nuo išgalvotos, svarbų faktą nuo smulkmenos.
Spauda, tradicinė žiniasklaida ir yra tarsi informacinis švyturys, į kurį orientuojantis galima atskirti grūdus nuo pelų. Matyt, neatsitiktinai nuo koronaviruso ypač smarkiai nukentėjusioje Italijoje žurnalistika priskirta prie penkių svarbiausių veiklos sričių, užtikrinančių visuomenės gyvybingumą.
Negalintiems iš namų išeiti italams spauda, kaip ir maistas, buvo pristatoma prie durų. Įtampos, grėsmės, nerimo dienomis žmonėms kaip duonos reikia ir patikimos analitinės informacijos.
Be to, būtent iš laikraščių užuojautų jie sužinodavo apie pažįstamų žmonių mirtį. Spauda reikalinga visada, o krizė tik padėjo geriau tai suprasti.
Ne vienas saviizoliaciją išgyvenęs lietuvis turbūt taip pat atrado raminantį, dvasią stiprinantį spaudos, knygų skaitymo džiaugsmą, kuris neturėtų išnykti ir pandemijai praslinkus.
Bet neaišku, kaip ateityje išgyvens lietuviška spauda, dar neatsigavusi po 2009 metų ekonominės krizės, kai per naktį buvo smarkiai padidinti mokesčiai, dabar susidurianti su nuožmia elektroninės žiniasklaidos, socialinių tinklų ir reklamą visame pasaulyje pasiglemžiančių interneto gigantų „Google“ bei „Facebook“ konkurencija.
Per pandemiją nežinios dėl ateities apimtas verslas iškart smarkiausiai nurėžė išlaidas reklamai, o ji daugumai žiniasklaidos priemonių didžiausias pajamų šaltinis.
Taip atsitiko ne tiktai Lietuvoje. Amerikiečių žiniasklaidos ekspertai prognozuoja, jog milžiniškas reklamos nuosmukis pražudys šimtus leidinių, jau atleidinėjami žurnalistai, nukarpomos algos, nors spaudos skaitomumas smarkiai išaugo. O mažos šalies laikraščiams išsilaikyti dar gerokai sunkiau nei daugiau kaip 300 mln. gyventojų turinčiose JAV.
Suprantama, žiniasklaidos industrijai, kaip ir kitam labiausiai nuo pandemijos sukeltos krizės nukentėjusiam verslui, pagalbos ranką turi ištiesti valstybė. Apie tokią pagalbą kalba ir Lietuvos politikai, bet realių veiksmų kol kas mažai.
Greitesnei ir efektyvesnei paramai labai trukdo ne tik biurokratizmas, bet ir visuomenėje išplitęs nepasitikėjimas vienų kitais.
Pavyzdžiui, Velykų savaitgaliui Vyriausybei užsakius informavimo dėl koronaviruso prevencijos skelbimus, Viešųjų pirkimų tarnyba pareiškė, kad prieštarauja tokiems skubiai neskelbiamų derybų būdu vykdomiems pirkimams.
Negana to, tuoj pat atsirado ir žiniasklaidos atstovų, kurie puolė skųstis, kad negavo užsakymų ar per mažai jiems sumokėta.
Taip daroma žala visai žiniasklaidai – galėję būti nuolatiniai informaciniai užsakymai dabar, matyt, ilgam įstrigs. Nepasitikėjimas – nuolatinė Lietuvos bėda: labiau rūpinamasi, kaip drausti, nei leisti. Prisideda ir pavydas, kai norima tik griauti tai, ką kiti stato.
Šis provincialumo virusas ne mažiau Lietuvai kenksmingas nei koronavirusas. Žiniasklaida labiausiai galėtų padėti šaliai išsivaduoti iš šių pančių, bet pati pančiojama ir valstybinio biurokratizmo, ir visuomenės provincialumo. Atrodytų, uždaras ratas.
Turbūt Spaudos diena tam ir reikalinga, kad pažvelgus į sunkų jos istorinį kelią įsitikintum: buvo ir sunkesnių laikų, teko įveikti ir didesnių kliūčių, bet išmokome išgyventi ir eiti pirmyn. Kol gyvas lietuviškas žodis, tol Lietuvos spaudos kelias negali pasibaigti.
