Tai buvo tikras elitas, į kurio žodžius vertėjo įsiklausyti tiems, kuriuos savo kalbose ir įvardydavo pedagogas.
Kaune baigiau ne KTU gimnaziją, tačiau anuomet, prieš daugiau nei dešimtmetį laikinojoje sostinėje būtent ši gimnazija buvo laikoma etalonu, tikra šviesiausių protų kalve.
Dar būdamas mokiniu mačiau ir girdėjau, kaip į ją veržiasi daugybė mokinių.
Tai – taip pat B.Burgio – vieno iš KTU gimnazijos įkūrėjo – didžiulis nuopelnas. Šią mokyklą baigę mokiniai ir šiandien viešojoje erdvėje aktyviai dalijasi buvusio mokyklos direktoriaus sentencijomis apie gyvenimo prasmę, kurias jis vaikams įteikdavo dovanų. Šis iškilus žmogus sukūrė savitą reiškinį: Burgio gimnazija, Burgio mokiniai.
Nebesinori dar kartą versti puslapio, kokiomis aplinkybėmis jis išėjo ar buvo priverstas išeiti iš savo ilgus metus kurtos ir puoselėtos mokyklos.
Vienas ryškiausių mokyklos direktorių per ilgus savo darbo mokykloje metus negavo ir jokio apdovanojimo už tai, kad vadovavo tuomet geriausiai Lietuvos gimnazijai.
„Neturiu draugų ten, kur juos dalija. Niekada neturėjau ir tuo labai didžiuojuosi. Niekada nenusilenkiau ir nenusilenksiu. Geriau mirti stovint negu gyventi klūpint“, – prieš trejus metus kategoriškai pabrėžė buvęs mokyklos vadovas.
Tuomet jis akcentavo, jog iš KTU gimnazijos iki 2014-ųjų prisiminimai jam yra tokie šviesūs, kad jie niekada neužges iki gyvenimo pabaigos.
„Gimnazija buvo geriausia, ką aš gyvenime turėjau. Turėjau nemažai gerų dalykų, bet gimnazija buvo geriausia iš to. Yra toks posakis: „Išeidamas išeik“. Juolab kad aš ne šiaip išėjau, o, kaip dabar madinga sakyti, mane „išėdė“.
Ir dėl to riba yra 2014 m. gruodžio 5 d. Po to šita vieta man neegzistuoja. Jei su manimi taip buvo galima pasielgti po 25 metų darbo, aš nebenoriu su tuo turėti jokio ryšio“, – kalbėjo pedagogas.
Vis tik B.Burgis džiaugėsi šiltu atsisveikinimu iš mokinių, kokį jis patyrė palikdamas savo KTU gimnaziją.
„Mane išleido taip, kaip neišleidžia prezidentų, kaip neišleidžia ministrų, ir tai yra didžiausias apdovanijimas. O kad vadina amžiaus direktoriumi yra apskritai garbė. Bet jei žmogus dirba, kad jį apdovanotų – jis yra nieko vertas“, – tuomet man kalbėjo B.Burgis.
Jo pasakytus žodžius apie mokslo prasmę, mokytojo darbą vertėtų iškalti ir gimnazijos sienoje. Tik ar kas to imsis?
Net jeigu – kodėl Lietuvoje žmogus didesnės garbės neretai dažniau sulaukia po mirties, nei jam gyvam esant?
Man šis pedagogas pasirodė ir tikras savo valstybės patriotas, ir žmogus, itin ginantis mokytojų bendruomenę, tuo pačiu galintis pasakyti ir griežtų žodžių tiems, kurie dirba nemylimus darbus.
Duodamas interviu, bendraudamas su visuomene, jis nemažai kritikavo tuos mokytojus, kuriems galbūt vertėtų rinktis kitą profesiją ir nemokyti vaikų, nes tai – pašaukimo reikalaujantis darbas, o kai kurie mokytojai esą neturi šiam darbui reikalingų gebėjimų.
Vis tik B.Burgis labiau nei daugelis kitų suprato tikrąją mokytojo darbo prasmę. Kad mokyklų klasėse vaikus mokytų aukščiausio kalibro pedagogai, B.Burgio įsitikinimu, reikia, jog jie būtų gerbiami, orūs ir gautų solidų atlyginimą.
Deja, Lietuvoje pedagogai, dėstytojai mokyti turi laiko vis mažiau, nes nemažą savo darbo laiko dalį turi skirti kitiems darbams.
„Užtenka mokytoją tampyti į visas puses. Lenkitės jam žemai, sveikinkitės kiekvieną rytą ir nuo jo atstokite. Laikas panaikinti mokyklose visus tuos biurokratinius elementus – jokių vidaus ir išorės auditų, įsivertinimų ir jokių raštų rašymų. Mokytojas moko, ir viskas“, – kalbėjo B.Burgis.
Akivaizdu, kad to mums visiems dar teks palaukti.
