Nepažinojau šios šviesios asmenybės.Ne kartą galvojau apie Jį rašyti, bet drovėdavausi trukdyti. Gal nesugebėsiu? Dabar jau viskas.
Nekenčiu šliužų, nuvarančių taip anksti į kapus asmenybes. Apskųstas mokinės ir jos tėvų už tai, kad griežtai pasikalbėjo su mokykloje rūkiusia mergina, nes tai draudė gimnazijos įstatai, Pedagogas turėjo pasitraukti iš direktoriaus pareigų jo paties įkurtoje gimnazijoje. Patirti daug streso ir negarbės, likti be darbo. Ketverius metus dėl savo garbės kovoti teismuose.
Pagaliau buvo pasiektas išteisinamasis nuosprendis. Ir kas iš to? Kas apie tai išgirdo? Kas atsiprašė? Niekas. Užtat į kūną nuo streso ir pažeminimo įsirangė vėžys.70-mečio žmogaus nebėra. Triumfuokit, Jį juodinę!
Norėčiau suprasti – kodėl skundikai akimirksniu susilaukia paramos, jų skundai patenkinami, žmogus sumaišomas su purvais. O ginantis savo garbę metų metais yra tampomas po teismus?
Jau esame skundikų visuomenė. Bet kuris gali būti apkaltintas ir apskųstas bet kuo. Plauti savo garbę tampa tik tavo asmeniniu rūpesčiu.
Visiems piliečiams turbūt jau reikia įsigyti F.Kafkos „Procesą“, kad perskaitytume ir pasiruoštume, jog vieną dieną galime būti įsukti į nesuvokiamą procesą, iš kurio ištrūkti kartais nebeįmanoma...
O jei ištrūksi, ištrūksi ligotas, apgenėtas, su neužgyjančiom žaizdom sieloje ir sunkia liga kūne...
Jei būtume brandesnė visuomenė, gal išeitume ginti savo žmonių į gatves. Protestuoti. Nepasiduoti. Parklupdyti galima tik tuos, kurie pasitinka šmeižtus nuleidę galvas.
