Šventė ilgai lauktą pergalę
Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė.
Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu? Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?
Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė.
Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.
Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.
Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido.
Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.
Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies.
Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje.
Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.
Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų.
Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.
Jei taip nesutaria tarpusavyje tokie teisėjai bei ekspertai, ką bekalbėti apie politikus ir kitus paprastus mirtinguosius? Genocido sąvoka seniai yra tapusi politinių – taip pat ir tarptautinių – batalijų objektu.
Žudynių skirtumai – formalūs?
Bet kokiu atveju, Lietuvai lyg ir beliktų tiesiog džiaugtis šia vis dar šviežia pergale tarptautinėje arenoje ir stengtis plėsti bei vystyti sėkmę.
Lygiai taip pat šioji sėkmė lyg ir turėtų džiuginti ir kitas posovietines bei regiono šalis, kurios laikosi tokių pačių nuostatų dėl sovietinio bei nacių režimų sulyginimo bei genocido apibrėžimo.
Tačiau pagrindinis iššūkis ir didžioji problema, į kurią visa tai vis viena atsimuša bet kokiu atveju – nacizmo šerdyje slypintis Holokaustas, vykęs ir Lietuvoje.
Esminį klausimą, kurį kelia prieš žydus nacių ir jų talkininkų okupuotose valstybėse vykdytas žydų genocidas, reikia formuluoti taip: ar pastangos sovietų vykdytas masines žudynes bei kitokias represijas prilyginti Holokaustui yra pateisinamos ne tik ir net ne tiek teisine, bet pirmiausia moraline bei etine prasme?
Kitaip tariant – ar tikrai galima ant tos pačios lentynos padėti žudynes, kuriomis buvo siekiama vieno žudynių proceso metu išžudyti visus iki vieno vienos žmonių grupės narius ir žudynes, siekiant iš dalies sunaikinti vieną tautą ar, teisingiau, vieną tos tautos grupę, taip pakertant ar susilpninant visos tautos galimybes visavertiškai gyvuoti ateityje, priešintis žudiko-okupanto agresijai bei priespaudai?
Formaliai teisiškai – greičiausiai taip, ką leidžia teigti ir Europos žmogaus teisių teismas. Žudynių, nusikaltimo esmė lyg ir nesikeičia nuo kiekybinių jų rezultatų bei žudikų motyvacijos skirtumų.
Bet ši formalioji logika vis viena nepašalina kažkokio ne tik intelektinio, bet ir psichologinio diskomforto, kurį šiame kontekste kelia, pavyzdžiui, vadinamoji vienišo žydo iš Leros salos istorija, kuri itin gerai iliustruoja Holokausto genocidinį totalumą.
Ją galima išgirsti vienoje iš pagrindinių Holokausto bei jo aukų atminties vietų pasaulyje – Jeruzalėje įsikūrusiame muziejuje, memorialiniame, edukaciniame ir tiriamajame centre „Yad Vashem“.
1944 m. naciai, jau pralaimintys karą ir siekiantys kuo griečiau išžudyti kuo daugiau žydų visur, kur tik pasiekė, surinko į Graikijos salose esančius žydus ir išvežė juo į Aušvicą. Kartu su iš Rodo ir Koso salų žydais į žemyninę Graikiją ir toliau į mirtį buvo atplukdytas ir vienas vienintelis žydas iš Leros salos.
Laivai, gabenę šimtus žydų iš Rodo ir Koso, jo atplaukė pasiimti papildomus keliasdešimt kilometrų ir specialiai, kai tik naciai sužinojo, jog jis yra toje saloje.
Ši konkreti istorija labai aiškiai pabrėžia ir išryškina pagrindinį Holokausto bruožą – žydus absoliučiai sąmoningai, tikslingai ir nuosekliai siekta išžudyti visus iki vieno, kuo greičiau ir efektyviau sunaikinti juos visus.
Būtent tai visuomet ir pabrėžia visi tie, kurie kritikuoja siekį paskelbti genocidu ir sovietų nusikaltimus bei masines žudynes, tai juos prilyginant Holokaustui, pakeliant juos į tą patį lygmenį šalia jo.
Tokio siekio kritikai tvirtina, jog sovietai nesiekė sunaikinti savo pavergtų tautų ir visuomenių taip, kaip naciai žydų – kuo greičiau ir efektyviau jas visas išžudyti iki paskutinio žmogaus, ištrinant nuo žemės paviršiaus ir jas, ir jų atmintį.
Sovietai siekė visiškai ar iš dalies išžudyti ar ištremti tas šių tautų dalis, kurios grėsė jų valdžiai ir kurios buvo svarbios tų tautų egzistavimui ilgalaikėje perpsektyvoje ir atsparumui okupacijai bei asimiliacijai.
Tad teigiama, kad šie skirtumai tarp nacių ir sovietų vykdytų žudynių yra ne tik kiekybiniai ir formalieji, bet turi ir giluminį kokybinį matmenį.
Sunku aiškiai ir artikuliuotai tą kokybinį skirtumą suformuluoti, nes jo suvokimas yra labiau emocinis, o ne racionalus. Bet kokiu atveju tas skirtumas yra. Be to, jis skatina kelti prielaidą, kad negalima šių žudynių prilyginti ir dėl to, jog jos dažnai vyko toje pačioje žemėje, o prie žydų žudymo vienu ar kitu mastu prisidėjo ir tie, kurie buvo sovietinio režimo aukomis bei kovotojais už jį.
Pastaroji aplinkybė ir yra didžiausia kliūtis tiek lietuviams, tiek kitoms tokio paties istorinio likimo tautoms, siekti sovietinių nusikaltimų paskelbimo genocidu.
Varžybos – netinkamas kelias
Tam, kad sovietiniai nusikaltimai būtų skelbiami genocidu, nepritarė ir lrytas.lt kalbinti du „Yad Vashem“ istorikai Robertas Rozettas ir Davidas Silberklangas.
„Taip, visuomet prisimenu, kad genocidas – ne tik masinis žudymas, siekiant visiškai sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, bet ir jos dalį, taip siekiant pakirsti visos grupės galimybes ir visavertiškai egzistuoti, ir apskritai išlikti ilgesnėje perspektyvoje.
Šiuo požiūriu tai, ką su okupuotomis šalimis ir jų tautomis darė sovietų režimas, išties turi genocido požymių. Sovietų tikslas ir buvo sunaikinti tiek žmonių ir būtent tokius žmones, kad tai pakirstų bet kokį jų okupuotų šalių sugebėjimą priešintis ir, galbūt, apskirtai išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje, – sakė R.Rozettas.
Vis dėlto, anot jo, sovietų nusikaltimų skelbimas genocidu yra ydingas tiek motyvacijos, tiek rezultatų požiūriu.
„Pirmiausia, tai yra emocinis veiksmas ir savotiškas rungtyniavimas, siekiant parodyti, jog tavos tautos kančios ir praradimai yra ne menkesni, negu kitų. Siekiama, kad savo tautos tragedija būtų aukščiausio laipsnio.
Holokaustas šiame rungtyniavime sąmoningai ar net nesąmoningai pasirenkamas kaip didžiausia tragedija ir tuomet iki jo pakeliama kita“, – įsitikinęs istorikas, pasak kurio, Holokaustas šiuo požiūriu tampa ne tik pagrindiniu „orientyru“, bet ir „varžovu“.
Kitas motyvas, „Yad Vashem“ istoriko teigimu – noras sumenkinti ir sureliatyvinti faktą, jog Holokauste dalyvavo nemažai tų tautų, kurios nukentėjo nuo sovietų nusikaltimų, atstovų.
„Taip, buvo tokių iš mūsų, kurie žudė žydus, bet mus taip pat žudė, mes taip pat buvome genocido aukos, be to, daugelis komunistų buvo žydai ir t.t. Kita vertus, tų, kurie žudė, buvo labai mažai ir apskritai viskuo kalti vokiečiai“, – tokį sovietinę okupaciją patyrusiuose kraštuose populiarų naratyvą atkartojo R.Rozettas.
Pasak R.Rozetto, šis „rungtyniavimas“, pabrėžiantis Holokausto ir sovietinio teroro panašumus, pastumia į šešėlį pagrindinį šių nusikaltimų skirtumą.
O juk, pasak istoriko, akivaizdu, kad Holokaustas ir komunizmo vykdyti nusikaltimai, viena vertus, yra panašūs, kaip apskritai bet kokie didieji nusikaltimai, kita vertus jie – netapatūs.
„Sovietai visuomenes teroru, trėmimais ir žudymu siekė sau pajungti ir „performuoti“, pašalinant iš jų visa, kas, jų supratimu, tam kliudė ar kėlė pavojų. Tai, kad šie veiksmai buvo nukreipti būtent prieš konkrečias tautas, aiškiai rodo ir nacionalinę jų orientaciją bei motyvaciją.
Ilgalaikėje perspektyvoje sovietų represinė politika siekė pakirsti tų visuomenių galimybes, sugebėjimus pilnavertiškai egzistuoti ir vystytis. Pagrindinis ir sąmoningas tikslas buvo jas apskritai arba asimiliuoti, arba ištirpdyti jas homogeniškoje, vientisoje „komunizmo visuomenėje“. Todėl aš ir sakau, kad tai – aiškūs genocido požymiai motyvų ir tikslų požiūriu.
Tačiau naciai tiesiog siekė fiziškai sunaikinti visus žydus, kuriuos jie suvokė, kaip pagrindinį blogį pasaulyje, pavojų pasauliui apskritai. Taigi, galima sakyti, jog jie manė gelbstintys pasaulį, siekdami kuo greičiau visiškai sunaikinti šį pavojų. Žūtbūt ir visomis priemonėmis.
Ar sovietai lygiai taip pat stengėsi sunaikinti, pavyzdžiui, visus iki vieno lietuvius? Ne“, – kalbėjo R.Rozettas.
Jo teigimu, šis skirtumas ir neleidžia taip greta vienas kito padėti sovietinių nusikaltimų ir Holokausto, kaip leidžia padėti tiek vienų, tiek kito paskelbimas genocidu. Istorikas priminė, jog tokios nuomonės laikėsi ir dalis Europos žmogaus teisių teismo teisėjų.
Taigi, pasak jo, ir yra pagrindinis klausimas – kaip mes suprantame ir vertiname šiuos skirtumus? Ar šių nusikaltimų padėjimas ant vienos lentynos po vienu pavadinimu, sumetimas į vieną puodą bei vienoda kvalifikacija padeda labiau suprasti, viena vertus, šiuos skirtumus, kita vertus – jų abiejų savitumus?
„Aš manau, kad ne. Tai nepadeda geriau jų suprasti – nei istorinio pažinimo, nei žmogiško supratimo prasme. Apskritai, čia kyla ir akivaizdus pavojus, jog viskas gali tapti viskuo. Teisingiau, kone bet koks istorinis blogis ar nusikaltimai gali būti vadinami genocidu – pavyzdžiui, kad ir vergovė.
Taigi, mano nuomone, nebūtina žūtbūt siekti tokių dalykų, taip stengtis rungtyniauti. Geriausias ir reikalingiausias dalykas – sąžiningai, atvirai ir nuosekliai į tai gilintis, stengtis tai kuo giliau suprasti, kuo labiau žmogiškai pajusti“, – sakė „Yad Vashem“ istorikas.
Pasak jo, sovietiniai nusikaltimai gali būti kvalifikuojami kaip nusikaltimai žmogiškumui: tai – ne mažiau sunki teisinė kvalifikacija nei genocidas, jei jau seksime vis ta pačia, nors ir ydinga, rungtyniavimo ir varžymosi logika.
Tačiau svarbiausia, istoriko teigimu, kuo labiau ir nuosekliau gilintis bei tirti visus šiuos nusikaltimus, o apie tyrimų rezultatus šviesti visuomenę, ypač – jaunimą: tik kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti.
Kaip parodyti solidarumą?
Tuo tarpu R.Rozetto kolega D.Silberklangas itin pabrėžė, jog pagrindiniai argumentai, neleidžiantys Holokausto ir sovietų teroro sudėti ant tos pačios lentynos, siekiant tiek vieną, tiek kitą pavadinti genocidu yra moralinio ir etinio pobūdžio.
„Be jokios abejonės, sovietų užgrobtos šalys patyrė didžiulius nuostolius ir kančias, žmonės buvo ne tik masiškai tremiami, bet ir žudomi. Tačiau Holokaustas buvo totalus naikinimas pagal etninę priklausomybę ir kažkas daugiau, nei kitos masinės žudynės. Žydus buvo siekiama tiesiog visus išnaikinti. Nors visos aukos yra lygios, tačiau jų žudikų veiksmai, motyvai ir užmojai – ne vienodi.
Bet svarbiausia yra tai, kad tarp tų, kurie masiškai dalyvavo Holokauste, buvo tų tautų, kurių žemėje jis vyko, atstovai. Ir dažnai noras sumenkinti šį faktą ir yra pagrindinis argumentas prilyginti sovietų ir nacių nusikaltimus. O net jei ir nenorima to dalyvavimo sumenkinti ar nuslėpti, ar nevertėtų šio lyginimo vis viena vengti būtent dėl to dalyvavimo?“, – sakė D.Silberklangas.
Pasak istoriko, lietuvių dalyvavimas įvairiose Holokausto stadijose ir veiksmuose – ne tik tiesioginėse žudynėse – buvo gana platus, ypač – kaimo vietovėse.
„Kai kurie iš tų, kurie išgyveno Holokaustą Lietuvoje yra tvirtinę, jog ne lietuviai buvo vokiečių kolaborantai, o vokiečiai lietuvių. Prisimindamas tai, o taip pat ir faktą, jog buvo ir daug tokių lietuvių, kurie gelbėjo žydus, aš tik noriu pasakyti, kad lietuvių įsitraukimas į žydų žudynes, deja, buvo gana platus.
Kita vertus, tarp tų lietuvių buvo ir tų, kurie herojiškai kovotojo prieš sovietų okupaciją ir buvo sovietų režimo aukos. Būtent dėl šių dviejų dalykų ir reikėtų vengti prilyginti sovietų nusikaltimus ir Holokaustą“, – įsitikinęs istorikas.
Pasak jo, toks vengimas sugebėtų apsaugoti ne tik nuo tiesioginių manipuliacijų ir Holokausto bei dalyvavimo jame menkinimo, bet ir nuo įtarimų ir kaltinimų, jog tai daroma. Be to, tai būtų ir itin aiškus gestas, rodantis, jog Lietuva solidarizuojasi su Holokausto aukomis ir jų kančiomis.
O ar ne tai ir turėtų būti pagrindinis lietuviškosios istorinės atminties brandos požymis?
