Nors dėl smurto palikti vyrai virš kai kurių krizių centrų Motinos dienos išvakarėse skraidina dronus, o kiti ateina prie užrakintų durų su tulpių puokštėmis, čia gyvenančios moterys jų meile nebetiki.

„Tau, mano mamyte, gražiausi gražiausi žiedai“, – taip kelios vaikų kartos darželiuose dainuodavo susirinkusioms mamoms per Motinos dienos šventę. Susijaudinusios mamos braukdavo ašaras. Ne visos – iš laimės. Kai kurios – iš skausmo, kuris kitiems nematomas ir neišpasakojamas.

Mat sugrįžus namo ir uždarius duris tulpė gali būti perlaužta ir įmesta į šiukšlių kibirą vaiko akyse. Palydint žodžiais – kokia gi tu motina?! O vyresni vaikai, nuėję į mokyklą, savo bejėgiškumą išlies gal tyčiodamiesi iš kitų mokinių.

Įprasta manyti, kad krizių centre atsiduria moterys, neištvėrusios gyvenimo su smurtaujančiu vyru. Su mėlynėmis ant kūno ir randais sieloje. Kai nebepadeda įstatymas, draudžiantis smurtautojui artintis prie namų, motinas su vaikais į saugią aplinką atveža policija ar vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Tačiau mažiau žinoma, kad į krizių centrus ieškoti prieglobsčio atbėga ir moterys iš turtingų namų. Patiriančios psichologinį vyrų smurtą.

Vietoj namo – butas

„Čia gyvena laimė“. Toks linksmas užrašas kabo ant vieno mažo buto Kaune durų. Jame gyvena trise – mama, sūnus ir dukra.

Po dešimties metų santuokos privačios įstaigos medikė Laura vieną dieną įsimetė į krepšį reikalingiausius daiktus ir vedina dviem vaikais išėjo iš namo prestižinėje miesto vietoje. Išsikvietė taksi ir paprašė: į krizių centrą.

Vairuotojas buvo supratingas ir nieko daugiau neklausinėjo. Adresą, pasirodo, jis gerai žinojo.

„Gyvenome 200 kv. metrų ploto name, kurį stačiau už savo pinigus, nes tuo metu neblogai uždirbdavau. Nors iki šiol moku pasiimtą paskolą, ten gyvena tik mano vyras. Mes su vaikais gyvename 30 kv. metrų bute senos statybos name ir esame labai laimingi. Pabėgę nuo daug metų trukusio psichologinio vyro smurto.

Turbūt ši Motinos diena man bus pati laimingiausia per visą tą laiką, kai auginu vaikus. Mačiau viena akimi, kaip vaikai kažką susikaupę paslapčia piešia ir karpo savo mažame kambarėlyje manydami, kad aš jų nematau“, – šią savaitę šypsojosi man iš kompiuterio ekrano graži jauna moteris.

Kamera perbėgo per mažą žaismingai išdažytą butą, sustojo ties vaikų piešiniais nuklijuotomis sienomis, pagavo už lango, saulės atokaitoje, pražydusias tulpes ir narcizus.

„Jau spėjau po langais užveisti darželį, ir kaimynai tuo džiaugiasi. Jie man labai padeda, daug kas dar prisimena mano močiutę, iš kurios ir paveldėjau šį butą“, – pasakojo Laura (34 m.), kurios senelis buvo vienos mokslo įstaigos prezidentas, abu tėvai – profesoriai.

Kai paklausiau, kaip atsitiko, kad jai teko su vaikais sprukti iš namų, moteris trumpam nutilo. Supratau, kad savo skambučiu jai sudrumsčiau ramybę ir Motinos dienos šventės laukimą. Ir prikėliau dar neseną skaudžią praeitį.

Jautėsi be kaltės kalta

„Ir po to jie ilgai ir laimingai gyveno“, – taip baigdavosi tėvų ir senelių vaikystėje Laurai skaitomos pasakos. Ji augo tarp knygų ir apsupta meilės. Ir ne veltui tėvai pavadino ją Laura, nes mama mėgo Francesco Petrarcos sonetus.

„Mano vyro elgesys pasikeitė iškart po vestuvių. Atrodė, kad jis gavo, ko labai norėjo, ir tuo jo indėlis į mūsų santykius baigėsi. Iš mano algos statėmės namą, nupirkau baldus. Kartais išlaikydavau ir vyrą, nes jo darbas būdavo priešokiais.

Užtat kritika buvo kasdieninė. „Ką tu, debile, išmanai, ir vėl ne tuos baldus nupirkai, ką ten darbe veiki, nevaidink viršininkės, toks ten ir tavo darbas, kavutę gerti. Tu psichė, tau gydytojo reikia!“

Ėjau atsakingas pareigas, vadovavau keliems šimtams darbuotojų. Dažnai ir per susirinkimus sulaukdavau vyro skambučių: „Varyk greičiau namo – valgyti noriu, vaikai darželyje, kokia tu motina?!“ Diena po dienos tapau ir bloga žmona, ir bloga motina, ir bloga šeimininke, ir bloga namų tvarkytoja.

Tiesiog nesupratau, kas darosi, lyg kažkoks viesulas mane įsuko į visiškai man nesuvokiamą pasaulį. Iki to manydavau, kad tokie keiksmai žmonai, motinai ir vaikams pilami gal tik asocialiose šeimose. Pasirodo, ne. Juk tai vyksta mano pačios gyvenime. Diena iš dienos.

Ir aš ėmiau tikėti viskuo, kas man buvo kalama į galvą. Kad esu pati blogiausia ir kad dėl visko esu kalta. Tas kaltės jausmas būdavo kalamas man kasdien ir baisiausia – girdint vaikams.

„Pažiūrėkit, kokia jūsų motina, – sriubos nemoka išvirti.“ Ir šveisdavo pilną lėkštę į kriauklę. „Pažiūrėkit, jūsų motina dažosi, į darbą ruošiasi! Kažin į kokį darbą ji eis?“ Ciniškai išdrėbdavo atsidaręs vonios duris ir prie jų sustatęs mažus išsigandusius vaikus.

Jis jausdavosi gerai tik mums su vaikais ką nors įsakydamas ir sulaukdamas mūsų paklusnumo.

„Ryt keliausime prie tokio ir tokio ežero, aš pažvejosiu“, – praneša vakare. „Nelabai galime, vaikui 39 laipsniai temperatūros, jis serga.“ „Baisus čia dalykas, sugirdyk vaistų, nenumirs!“ – užrėkdavo.

Prisidėdavau vaistų, termosų su arbatomis ir važiuodavome, pabijoję jį dar labiau suerzinti. Tiesiog užvaldydavo baimė“, – dabar Laura jau su šypsena prisiminė, ko tik neišsigalvodavo psichologiškai smurtaujantis jos sutuoktinis.

Jo „arkliukas“ buvo namo langai. Kad ir kaip vos ne kas antrą dieną Laura juos valydavo, visada sulaukdavo riksmų. Vyras atitraukdavo užuolaidas ir durdavo pirštu į stiklą: tai šitaip tu išvalei?!

Vasarą abu su sūnumi jie kentėdavo dėl to, kad blogai nupjaudavo žolę. Vieną kartą pjaunant perdegė žoliapjovės variklis. Mama su vaiku išsigando – ką daryti? Tėtis rytoj grįš iš komandiruotės, bus blogai. Laura užsakė telefonu žoliapjovę, atvežė. Ją, pasirodo, reikėjo sumontuoti. Nemokėjo. Paprašė kaimyno. Baigė pjauti veją, lyg ir gražu.

Bet grįžęs vyras išvadino ją debile, nes ne tokią žoliapjovę nupirko ir žolę nelygiai nupjovė.

Ji tylėjo, kad labiau neįsiutintų, o vaikas, nubėgęs už namo, apsiverkė. Ne pirmą kartą.

„Žinote, kas baisiausia, kai gyveni tokioje kasdienybėje? Tikrai ne viena ar kita mėlynė, kurią užmaskuoji kremu arba slepi po saulės akiniais. Baisiausia, kad tas psichologinis smurtas yra nematomas, bet jis lyg mirtina liga naikino mane kaip žmogų, moterį ir motiną.

Vaikai net bijodavo mane apkabinti tėčiui matant. O kai prasidėdavo užgauliojimai, sprukdavo į savo kambarius antrame aukšte. Bet tėvas juos susirasdavo ir atitempdavo laiptais žemyn ir šaukdavo: „Žiūrėkit į savo motiną!“ Aš apsiverkusi, susitaršiusi, ką tik apstumdyta ir iškeikta, kad nešvariai išploviau grindis!“ – atsiduso Laura.

Valdė tik keista baimė

– Atrodo, kad jūs gyvenote su psichiškai nestabiliu žmogumi. Juk matėte, kad kenčia vaikai, jautėte, kad pati krintate į prarają, iš kurios nebepakilsite. Kodėl tylėjote, nesiskundėte vaiko teisių apsaugos darbuotojams? – paklausiau pašnekovės.

– Todėl, kad man jau buvo įkalta – aš dėl visko kalta! Kas tas „viskas“? Tai buvo nesvarbu. Ir baisiausia, kad aš tuo ėmiau tikėti. Tiesiog trokšdavau namie būti nematoma, nepakliūti vyrui į akis. Net vaikų jam matant negalėdavau apkabinti. „Tu tik lepini juos!“ – šaukdavo. Užsukdavo sūnui ausį, aprėkdavo dukrą vadindamas verksne, žliumba ir išvydavo iš kambario.

Taip, ne vienas paklaus – kodėl taip kentėjau? Kas to nepatyrė, nesupras. Supras tik kita moteris, patyrusi vyro psichologinį smurtą. Tu kaip asmenybė nebeegzistuoji. Nebeturi jokios savivertės. Lieka tik vienas jausmas – baimės.

Tau įkalta į galvą – viena nepragyventum, esi paskutinė vėpla ir idiotė. Esu ne kartą prabilusi apie skyrybas. Bet vyras rėždavo: „Tik pabandyk, aš apskųsiu tave vaiko teisėms!“ Ir aš kažkodėl išsigąsdavau“, – prisipažino moteris.

Lėmė paskutinis lašas

Bet visada būna paskutinis lašas. Laura sakė, jog dabar iš moterų, tai išgyvenusių, girdėjusi, kad ne viena jų pradeda girtauti, vartoti psichotropinius vaistus, pakliūva į psichiatrijos ligoninę. Arba net baigia gyvenimą savižudybe, kurios priežasties niekas nesužino. Dažniausiai psichologinį smurtą išgyvenančios moterys linkusios tylėti. Nes joms gėda apie tai prabilti.

Šioje šeimoje paskutinis lašas buvo sūnaus kelionė su tėvu nardyti į Egiptą.

„Aš labai bijojau, bet neturėjau kaip vaiko neišleisti. Tik prisakiau telefoną visada nešiotis kišenėje ir man paskambinti, kai tėtis negirdės, jei kas nors atsitiktų.

Ir vieną dieną aštuonmetis sūnus paskambino šaukdamas: „Mama, aš nekenčiu jo! Gyvenkime be jo!“ Pasirodo, tėvas privertė sūnų nerti po vandeniu, o kai šis priešinosi, įmurdė ir laikė. Vaikas visada bijojo vandens. Bet tėvas, pasistatęs išsigandusį sūnų prieš žiūrovus, tik šaukė: „Tu boba, ne vyras, tu mamos sūnelis!“

Kai jie grįžo ir vyro nebuvo namie, kitą dieną vaikams pasakiau: „Susidėkite į savo kuprines, kas jums brangiausia. Mes čia nebegyvensime.“ Vaikai susirinko savo daiktus akimirksniu, vis pažiūrėdami pro langą, ar negrįžta tėtis.

Surinkau į krepšį jų knygas, sąsiuvinius ir išsikviečiau taksi. Mačiau tik vieną prieglobsčio vietą – krizių centrą“, – nelengvai žodžius rinko Laura.

Vos nenuvirto nuo kėdės

Jau iš krizių centro moteris išsiuntė sutuoktiniui žinutę, kur ji yra su vaikais. Ir pasiūlė pradėti skyrybų procesą.

„Vyras įsiuto. Tada įsitraukė ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Paliepė man su vaikais atvykti pas juos. Nuvykome.

Vaikai tris valandas buvo uždaryti kambarėlyje su grotomis, o mes kalbėjomės. Atrodo, vyras jau buvo spėjęs „apdoroti“ ir specialistes. Jos matė tik mane: jums reikia psichologo, ir nedelsiant; jūs nemokate bendrauti su vyru, vaikai kenčia!

Aš vos nenuvirtau nuo kėdės. Išgirdau tą patį, ką beveik 10 metų girdėjau namuose!“ – susijaudinusi prisiminė moteris.

Per ilgą pokalbį specialistės pildė anketas, uždavinėjo klausimus ir nustatinėjo grėsmės lygį vaikams. Nustatė pirmą lygį. Vaikai gali likti šeimoje. Bet motina per 6 mėnesius turi lankyti su vyru meditaciją ir konsultuotis su psichologu.

Laura tik džiaugėsi, kad jai su vaikais vis dėlto buvo leista likti krizių centre.

„Pagalvojau: jei reikia, viską darysiu tuos 6 mėnesius, kaip liepia. Skambinau toms specialistėms: o kur man rasti psichologą? „Mūsų psichologai užsiėmę, ieškokitės pati!“ Tokia pagalba... Gerai, kad psichologė buvo krizių centre.

Mano tėvai turi didžiulį butą – išėjome iš krizių centro ir apsigyvenome pas juos. Bet vyras tuoj apskundė tarnybai, kad vaikams bus poveikis. Tad po savaitės pervažiavome į šį močiutės butuką. Ir čia vėl komisijos!

Įvykdžiau tą planą, buvau dažnai tikrinama. Ar bute negirtaujama, ar švaru? Laukdavau jų kažkodėl su baime – tiek tos baimės man buvo privaryta.

Bet tų išbandymų neužteko, kad mus išskirtų. Per posėdžius vyras vėl imdavo šaukti, todėl tarnyba nusprendė, kad mes dar konfliktuojame, todėl turime pereiti ir antrą, ikiteisminę, meditaciją.

Taip mes vis negalime išsiskirti. Pildosi vyro grasinimai dėl vaiko teisių“, – atsiduso Laura.

Nusivylė specialistėmis

Karantinas dar labiau apsunkino gyvenimą. Vyras ėmė ir apskundė, kad žmonos ir vaikų gyvenimo sąlygos blogos, nes jie viename kambaryje, o galėtų gyventi name.

„Tarnyba paskambino man: gavome skundą, turime reaguoti, atvykstame apžiūrėti! Vyras vėl apskundė mane, kad jam neleidžiu bendrauti su vaikais! Vėl rašau: juk karantinas, negaliu vaikų išleisti, tėtis gali kalbėtis per programėlę nuotoliniu būdu“, – kalbėjo Laura.

Visą savaitę ji skambino į vaikų teisių apsaugos tarnybą norėdama susitarti dėl specialisčių apsilankymo. Bet telefonas tylėjo.

„Tik neseniai gavau iš jų žinutę, kad darbo telefonas buvo išsijungęs. Tai kokia jų pagalba?

Pagaliau specialistės vis dėlto atėjo. Jos paklausė dukters, kaip jai sekasi bendrauti su tėvu. Dukra atsakė: „Paskutinį kartą man tėtis sudavė kumščiu keturis kartus.“ „Mmm, – numykė specialistės. – Tai tu pasakyk tėčiui, kad jis taip nesielgtų.“ Štai kokia vaiko teisių apsaugos specialisčių pagalba.

Supratau, kad jokios realios pagalbos iš tos tarnybos, nors ji gal ir stengiasi dirbti pagal instrukcijas, mes taip ir nesulauksime. O vyras ir toliau psichologiškai smurtauja. Vieną dieną sulaukiau policininkų vizito – esą anonimiškai kažkoks vyras pranešęs, kad mano bute vagis.

Atrodo, kad ginamos ne motinos ir vaiko, bet smurtaujančio tėvo ir vyro teisės.

Dabar skaitau daug psichologinių knygų, bandau suprasti, kodėl jis toks. Vienas atsakymų būtų – šis žmogus pats gyvenime nieko nepasiekė, todėl ėmė realizuoti save kaip kankintojas, auka pasirinkęs mane.

Matydamas, kad man gerai sekasi darbe, kylu karjeros laiptais, myliu vaikus, o jie myli mane.

Lietuva lyg ir teisinė valstybė ir tie įstatymai veikia. Bet kai pati realiai susidūriau su institucijų veiksmais, pamačiau, kad motinos ir vaikai galbūt saugomi teoriškai nuo fiziškai smurtaujančio vyro. Bet psichologinis smurtas, teroras tarnyboms visai nesuprantamas.

Vyras ne alkoholikas? Nemuša? Muša, bet retai? Tai nieko baisaus! Taip nusprendžiama pasiskundus dėl psichologinio smurto. Todėl moterys dažnai tyli ir tylomis kenčia.

O ta graži šventė, Motinos diena, ne vienos moters aplaistoma skausmo ašaromis“, – baigė savo išpažintį Laura.

Ji patikino, kad dabar, gyvendami atskirai nuo smurtavusio tėvo ir vyro, jie patiria laimingiausią laiką. Nes jaučiasi laisvi ir saugūs.

Laura – netikras šios moters vardas. Ir kai kurios gyvenimo detalės šiek tiek pakeistos.

Bet moteris sakė galinti vadintis ir tikruoju vardu. Nes jau nieko nebebijanti.

Neretai smurtautojai atrodo kaip aukos

Linas Slušnys, Vaikų ir paauglių psichiatras:

„Psichologiniai smurtautojai pavojingi ir todėl, kad jų smurto neįžiūri valstybinės institucijos bei teismai. Dar baisiau, kad tie veikėjai, šeimose būdami agresyvūs, sugeba puikiai manipuliuoti visuomenės akyse. Gali atrodyti nuostabūs vyrai, mylintys tėvai, kristi ašarodami „iš meilės“ ant kelių, o apsisukę kankinti vaikų mamą. Ir teisme tie smurtautojai atrodo kaip aukos, kaip nekalti angelėliai. Jų tikrąjį veidą teisėjams sunku įžiūrėti, todėl tos bylos neturi perspektyvų.

Pasakysiu griežčiau – tie žmonės yra psichopatai. Kaip sakė vienas švedų psichiatras, jei tokį sutinki, sumokėk jam ir bėk kuo toliau. Todėl moterims, patiriančioms jų smurtą, lieka tik viena galimybė – bėgti pasigriebus vaikus. Ir vaiko teisių apsaugos specialistai motinoms mažai kuo gali padėti. Tik patarti – jūs, mama, padarykite, ko mes prašome, o tas vyras tegu keliauja.

Aš, kaip vaikų psichiatras, galiu pasakyti – tai yra karas, kuriame dažniausiai laimi smurtautojas, o kenčia vaikai ir mama. Nes tie smurtautojai eina iki galo siekdami savo tikslo – išlaikyti auką. Ir jiems neskauda širdies, kad kenčia vaikai. Atvirkščiai, vaikus jie pasirenka kaip įrankius, kuriais naudodamiesi gali dar skaudžiau kankinti jų mamą. Savo auką jie paleis tada, kai ras naują kandidatę į aukas.

Tų psichopatų vengia net psichiatrai. Geriau nuo jų dingti, nes jų neįtikinsi. Todėl jiems taip lengva tarpti visuomenėje.“

Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ ketvirtadienio numeryje arba šeštadienį vakare portale lrytas.lt