Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Jei jau nėra nacionalinio sutarimo dėl to, kas laikytina prisidėjimu prie Holokausto ir kokiais kriterijais jis gali būti apibrėžiamas, tai gal tai, kaip nustatyti tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse nekelia jokių konceptualių nesusipratimų?

Juk, atrodytų, aiškiau ir negali būti – tiesioginiais Holokausto dalyviais laikytini tie, kurie žudė arba davė įsakymus žudyti.

Regis, svarbiausias dalykas šioje plotmėje – remiantis kuo nuodugnesniais ir konkretesniais istoriniais tyrimais bei duomenimis suskaičiuoti visus žinomus žydų žudikus.

Viena vertus, nustatyti tuometinės Lietuvos visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes tikrąjį ar, teisingiau, labiausiai tikėtiną mastą. Antra vertus, kiek identifikuoti kiek įmanoma daugiau konkrečių asmenų, kurie vykdė šį nusikaltimą.

Vis dėlto, kad ir kaip, regis, paprastai ir elementariai tai beskambėtų, ši užduotis Lietuvai vis dar neįvykdoma.

Niekas – netgi profesionalūs istorikai – negali aiškiau ir konkrečiau pasakyti, kiek lietuvių galėjo tiesiogiai dalyvauti žydų žudynėse, žudydami juos savo rankomis ir kas jie tokie buvo.

Tokie duomenys vis dar yra tik labai preliminarūs ir fragmentiški, kai kuriems to laikotarpio tyrinėtojams ir specialistams teigiant, jog žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo kelių iki dešimties tūkstančių įvairių marionetinių struktūrų narių.

Suprantama, kad dar neaiškesnė situacija – mėginant nustatyti, kiek žmonių buvo įsitraukę į kitas tokio didžiulio pramoninio mechanizmo kaip 200 tūkst. žmonių genocidas veikas – aukų gaudymą bei saugojimą, žudynių vietų paruošimą, pagaliau, turto grobstymą.

Juk profesionalių istorinių tyrimų apie žydų žudynes Lietuvoje, regis, yra apstu, tik jie daugiausiai skirti atskiriems Holokausto epizodams atskirose šalies vietose. Tad, atrodytų, pagrindinis dalykas – tuos tyrimus susisteminti bei susintetinti.

Viena pagrindinių, o gal net ir pagrindinė to priežastis – iracionalus bei miglotas, tačiau instinktyvus bei nenugalimas įsitikinimas, kad toks susintetinimas ir inventorizavimas reikštų lietuvių, kaip tautos, „kolektyvinės kaltės“ pripažinimą. O tai yra politiškai pavojinga – tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje plotmėje.

Juk „kolektyvinės kaltės primetimas“ – tai tokia kaltė, kurią priešingai stovyklai kiekviena proga primeta patys aršiausi „patriotai“ ir nuo kurios kiekviena proga žegnojasi bet kuris tų „patriotų“ kritikas.

Tragikomiška ir absurdiška, kad visos diskusijos, rietenos bei kovos dėl tos „kolektyvinės kaltės“, į kurias visuomet išsivysto kone kiekviena diskusija apie Holokaustą ir dalies lietuvių dalyvavimą jame, iš tiesų yra diskusijos be objekto.

Teisingiau – tų diskusijų objektas yra ne tai, apie ką kalbama žodžiais, o apie tai, kas turima omenyje.

Tai, kad lietuviškasis viešasis diskursas apie dalies lietuvių dalyvavimą Holokauste ir tai, kas turėtų būti už tai atsakingas bei kokia turėtų būti toji atsakomybė, malasi toje pačioje aklavietėje kaip ir prieš tris dešimtmečius, parodė ir nesena situacija Seime.

Valdančiųjų valstiečių atstovas, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas viešai prabilo, jog siūlys Seimui priimti rezoliuciją, kuria parlamentas paskelbtų, jog „lietuvių tauta ir valstybė“ Holokauste „nedalyvavo“, nes tuomet buvo okupuotos.

Pasak A.Gumuliausko, žydų žudynėse dalyvavo „atskiri asmenys“, tačiau dėl kokios nors jų atsakomybės ir paties dalyvavimo fakto turi spręsti teismas. Ir taškas.

Ši šio Seimo nario iniciatyva iškart priminė kone identišką iniciatyvą kaimyninėje Lenkijoje, kurios buvo griebusis tenykštė radikali dešinioji valdžia, taip mėgstama mūsų valstiečių. Prieš kelerius metus Lenkijoje net įstatymų lygiu buvo nustatyta, kad kiekvienas, kuris sieja Lenkiją ir lenkų tautą su Holokaustu, turėtų būti baudžiamas.

Tokios bausmės susilauktų, pavyzdžiui, tas, kuris, kalbėdamas apie nacių mirties stovyklas, būtų sakęs, kad tai – „Lenkijos mirties stovyklos“.

Po itin neigiamos reakcijos Vakaruose, pirmiausia, JAV ir Izraelyje, šis įstatymas buvo sušvelnintas – atšaukta baudžiamoji atsakomybė už tokius „nusikaltimus“.

Nieko keisto, jog analogiška reakcija Vakaruose kilo ir dabar, nors ir, be abejo, mažesnė. Tačiau aukščiausioji Lietuvos valdžia į ją reagavo gana operatyviai – tiek valdančiųjų valstiečių premjeras Saulius Skvernelis, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, jog tai esą yra asmeninė vieno žmogaus iniciatyva, kuri Seime tikrai nebus palaiminta.

Tuo tarpu pats A.Gumuliauskas tvirtino, jog parengti Seimo rezoliuciją jo prašė neįvardyti asmenys, o vienas iš pagrindinių jo motyvų – noras duoti tinkamą atkirtį Lietuvos priešams „informaciniame kare“.

Kariuomenė ir specialiosios tarnybos taip pat kiekviena proga primena, kad Lietuvai, jos tautai ir valstybei „kolektyvinę atsakomybę“ už Holokaustą, kartu tą atsakomybę suverčiant ir pokario rezistencijai, nuolatos stengiasi primesti Rusija, taip kariaudama „informacinį karą“ su Lietuva.

Akivaizdu, kad A.Gumuliausko iniciatyva ir gimė būtent, kaip batalijų dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros išdava. To neslėpė ir pats autorius.

Tuo tarpu vyriausiasis kariuomenės vadas, prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas A.Gumuliausko iniciatyvą, atsiliepė apie ją gana skeptiškai – matyt, todėl, kad ji sukėlė nemalonų erzelį prieš tuomet jo vis dar planuojamą vizitą į Izraelį.

Sausio pradžioje G.Nausėda turėjo vykti į Izraelį dalyvauti 5-ajame pasauliniame Holokausto atminimo forume.

Šalies vadovas, komentuodamas A.Gumuliausko idėją, abejojo, ar ji išvis virs kūnu. Kita vertus, demonstravo nuostabą dėl prielaidos, neva kažkas kaltina dėl Holokausto visą lietuvių tautą ir valstybę.

Prezidentas klausinėjo, „kas kaltina“, tokiu tonu, tarsi jam tai būtų negirdėtas ir nesuprantamas dalykas – taigi, suprask, ir tokia Seimo rezoliucija būtų visiškai beprasmė, be turinio ir be objekto.

Išties, verta stabtelėti ir vėl atidžiau pasvarstyti, kas turima omenyje keliant tautos ir valstybės vadinamosios kolektyvinės atsakomybės klausimą.

Taip, Vakaruose ir Izraelyje galima išgirsti teiginių, kad lietuviai savo entuziastingu dalyvavimu žydų žudynėse netgi išsiskyrė iš visų nacių okupuotų šalių visuomenių, kad tas dalyvavimas buvo itin masinis. Dėl to masiškumo ir entuziazmo esą naciams ir pavyko sunaikinti kone visą itin gausią šalies žydų bendruomenę.

Be to, teigiama, jog antisemitizmu pagrįstos represijos prieš žydus buvo ir šalies vietos valdžios politika, o tai, kad ta valdžia buvo marionetinė, reikalo esmės esą nekeičia. Ji esą atspindėjo ir išreiškė „kolektyvinę“ visuomenės valią, teisingiau, dominuojančias jos tendencijas.

Dar daugiau: kartojami ne kartą Lietuvos istorikų paneigti teiginiai, kad žydų žudynės prasidėjo dar prieš vokiečiams įžengus į Lietuvą – suprask, lietuviai būtų išžudę žydus net ir be nacių okupacijos.

Tuo tarpu dabartinė Lietuvos valstybė ir visuomenė, suprantama, tą atsakomybę mėgina kuo labiau nusiplauti ar net apskritai paneigti lietuvių dalyvavimą Holokauste.

Tačiau, kaip rodo ir G.Gochino pavyzdys, tokie teiginiai – ne vyraujančios nuomonės atspindys. Dažniausiai teigiama, jog Lietuva iki šiol taip ir neįvertino savo tuometinės visuomenės dalyvavimo Holokauste masto bei nesuvedė visų sąskaitų su tuo dalyvavimu.

Tuo pačiu pabrėžiama, jog jokia tauta ar visuomenė negali būti kaltinama dėl Holokausto „kolektyviai“ – kaip ir dėl kokių nors kitų istorinių nusikaltimų.

Tiek viena, tiek antra – akivaizdi tiesa.

Kaltinimų „visai tautai“ ar „valstybei“, kuri tuomet iš tiesų buvo okupuota, negalima niekaip pagrįsti. Pagaliau patys tokie kaltinimai tiek šiuo, tiek ir visais kitais panašiais atvejais yra tiesiog emocinė bei politinė ofenzyva prieš visą šalį ir visuomenę, kurią taip mėginama kuo labiau pažeminti arba kuo neigiamiau pavaizduoti.

Kaip gali „visa tauta“ ar „visa visuomenė“ būti „atsakinga“ dėl dalyvavimo Holokauste, kai neaiškus net pats subjektas, kuriam tokia atsakomybė primetama? Kas toji „tauta“ ar „visuomenė“ ir kaip ji „visa“ ar „kolektyviai“ gali būti skelbiama atsakinga dėl Holokausto?

Grynai dalykiniu, istoriniu ir, be abejo, teisiniu požiūriu, kova su tokiais kaltinimais yra išties tarsi beprasmis kovojimas su vėjo malūnais ar su tuo, kas išvis tikrovėje neegzistuoja.

Tad prezidentas G.Nausėda lyg ir teisus, tvirtindamas, kad tokia Seimo rezoliucija būtų beprasmiškas leidimasis į ginčą, kuris grynai dalykiniu požiūriu yra apie nieką?

Tačiau tiek A.Gumuliauskas, atspindintis ir didelėje dalyje politinio, jėgos struktūrų bei specialiųjų tarnybų elito, ir visuomenės vyraujančias nuotaikas ir suvokimą, tiek jam pavyzdžiu buvę lenkų valdantieji omenyje greičiausiai turi ne tik tokius savaime suprantamus dalykus ir kovoja ne tik prieš „informacinį karą“ iš Rytų.

Kalbėdami apie „valstybę“ ir „visuomenę“, „Lenkiją“ ir „Lietuvą“ jie pirmiausia – ir iš esmės vien tik – turi galvoje ne tuometinės, o šiuolaikinės visuomenės santykį su Holokaustu.

Tokiais pareiškimais, rezoliucijomis bei įstatymais stengiamasi paneigti, atmesti bei užginčyti mintį, jog šiuolaikinės Lietuvos ar Lenkijos visuomenės bei valstybės turi kokį nors platesnį, bendresnį įsipareigojimą – ne tik teisinį, bet ir moralinį bei etinį – apskritai kaip nors vertinti lietuvių ar lenkų vaidmenį Holokauste.

Būtent tai nori pasakyti ir A.Gumuliauskas, teigdamas, jog vienintelis galimas santykis su lietuvių vaidmeniu Holokauste – tai atskirų, pavienių individų konkrečios kaltės ir atsakomybės įrodymas ne bet kur, o teisme.

Žodžiu, jei yra kokių nors duomenų apie kokio nors konkretaus Jono, Petro ar Zbyšeko dalyvavimą žudant žydus, jie turi būti įrodyti teisme. Jei ne – istorija baigta. Taškas. Jokių kitų, bent šiek tiek bendresnio pobūdžio vertinamųjų veiksmų ar sprendimų nei visuomenė, nei valstybė neturi ir negali imtis.

Akivaizdu, kad čia taikomasi į tą pačią mintį – jog šiuolaikinė Lietuvos visuomenė ir valstybė vis dėlto turėtų kuo aiškiau nustatyti lietuvių įsitraukimo į žydų žudynes mastą, tiek savo santykį su tuo.

Norima pasakyti, kad tai – ir beprasmis, ir pavojingas dalykas. Pavojingas dėl to, kad vis dėlto suteikia pagrindą priešams teigti, kad patys lietuviai ima „pripažinti“, jog Lietuva „dalyvavo“ Holokauste ir taip pila vandenį ant priešų malūno.

Tokia pozicija tiesiogiai atliepia ir radikaliąją lietuviško požūrio į Holokaustą pusę – esą žudynėse dalyvavo ne „pavieniai“, „atskiri“ individai, taigi – ir „saujelė“, kuri apskritai „neturi jokios tautybės“.

Šio požiūrio atstovai ir bijo, jog bet koks bandymas susisteminti, nustatyti bendrą žudikų ir dar jų artimiausių talkininkų skaičių, gali baigtis tuo, jog tas skaičius gali suteikti pagrindą „kaltinti kolektyviai“.

Iš esmės jie nenori jokio skaičiaus, taigi, jokio sisteminio ar susintetinančio veiksmo. Pakankamas skaičius yra „saujelė“, na, dar, galbūt, „keli šimtai“, o jau keletas ar juolab keliolika tūkstančių žudikų iš lietuvių tarpo jau yra absoliučiai neleistintas dalykas, prieš kurį reikia visomis priemonėmis kovoti.

Lygiai taip pat ne tik šioji visuomenės dalis, bet ir platesni jos sluoksniai žvelgia ir į kitą klausimą – išžudytų žydų turto grąžinimą.

Lietuvos valstybė yra įsteigusi specialų Geros valios fondą, iš kurio kasmet paskirstomos sumos šalies žydų bendruomenių kultūrinei bei religinei veiklai remti.

Tačiau pastaruoju metu garsėja raginimai imtis ir paskutinio klausimo – bent jau pradėti svarstyti, kaip būtų įmanoma grąžinti ar kompensuoti turtą individualiems, fiziniams asmenims – tiems, kurie išgyveno ar jų palikuonims.

Tokius raginimus remia ir svarbiausieji Lietuvos tarptautiniai partneriai Vakaruose – pirmiausia JAV. Bet Lietuvos politinis elitas kol kas nesileidžia į jokias kalbas, teisindamasis, kad tai per sudėtinga ir iš esmės neįmanoma padaryti, o iš tiesų bijodamas neigiamos daugumos rinkėjų reakcijos.