Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Juk šie metai aukščiausiu valstybės lygiu paskelbti ne tik Vilniaus Gaono bet ir Lietuvos žydų istorijos atminties metais.

Be to, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje šiemet minimos apvalios su Antruoju pasauliu karu, nacizmo nusikaltimais bei Holokausto katastrofa susijusios datos.

Bent pora tokių būdų – seniai aiškūs.

Vienas – atvira ir nuosekli lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse inventorizacija, pagaliau nustatant tikrąjį to dalyvavimo mastą bei mėginant baigti grąžinti išplėštą ir išgrobstytą aukų turtą jų palikuonims.

Ne mažiau svarbus antrasis – atsisakyti pastangų pasiekti, jog sovietų represijos, nusikaltimai bei žudynės būtų pripažinti genocidu ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu.

Tai padaryti reikėtų net nepaisant to, jog šios pastangos pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje ėmė duoti šiokių tokių teisinių vaisių. Juk pagrindinės kliūtys, trukdančios sovietų nusikaltimus ir Holokaustą vadinti tuo pačiu vardu – pirmiausia yra ne formalios ir teisinės, o etinės bei moralinės.

Tai pabrėžia ir kai kurių svarbiausiųjų Holokausto tyrimų bei atminties centrų istorikai.

Kiek šiuo metu tikėtina, jog bus pagaliau žengtas nors vienas ar net abu šie žingsniai? Tokia tikimybė visuomet buvo nedidelė ir, galima sakyti, teorinė. O pastaruoju metu ji netgi dar labiau sumažėjo.

Vėtra ar pasaka be galo?

Kas verčia skeptiškai vertinti tikimybę, jog ne tik šiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje galima tikėtis kažkokių didesnių postūmių lietuviškoje mąstysenoje apie Holokaustą ir jo suvokime?

Vieną iš naujausių argumentų tokiam skepticizmui ir vėl pateikė niekaip nesibaigianti nacių administracijos pareigūno bei antisovietinio rezistento Jono Noreikos-generolo Vėtros istorija.

Balandį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė, jog laimėjo dar vieną ir jau greičiausiai galutinę pergalę Lietuvos teismuose prieš JAV gyvenantį žydų kilmės Lietuvos pilietį Grantą Gochiną.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atmetė G.Gochino skundą dėl to, jog žemesnių instancijų teismai atsisakė tenkinti jo prašymą įpareigoti centrą pakeisti savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos.

LGGRTC yra konstatavęs, jog, tapęs naciams pavaldžios administracijos Šiaulių apskrities viršininku J.Noreika, yra pasirašęs įsakymus dėl žydų getų formavimo bei jų turto nusavinimo.

Tačiau centras pasistengė maksimaliai išbalinti šį faktą, apibūdindamas šiuos J.Noreikos veiksmus jėzuitiška formuluote – jog okupacinei valdžiai J.Noreiką „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Be to, tiek centro atstovai, tiek jų šalininkai šiuo klausimu nuolatos skelbė, jog J.Noreika, kaip ir daugelis to meto lietuvių, nesuprato getų paskirties ir galvojo – netgi pagrįstai – jog getuose žydams kaip tik yra saugiausia.

Bet svarbiausia: visuomet buvo pabrėžiama, jog J.Noreikia buvo ir „antinacinio pogrindžio dalyvis“, už tai vėliau išvežtas į nacių koncentracijos stovyklą Štuthofe.

Visus šiuos argumentus vainikavo įrodinėjimai, jog J.Noreikia buvo netgi aktyvus žydų gelbėtojas, nors šiuos teiginius aiškiai pagrindžiančių duomenų centras neturėjo.

Tiesa, aistroms dėl J.Noreikos atminimo lentos sostinėje nukabinimo pasiekus kulminaciją, centras, remdamasis vienu liudijimu JAV teismuose, prabėgus daugeliui metų po karo, paskelbė, jog J.Noreika buvo vienas pagrindinių žydų gelbėtojų Šiauliuose.

Daugelis šalies istorikų griežtai sukritikavo tokią, pasak jų, nepakankamai pagrįstą, nepatikimą ir pirmiausia politiškai pagrįstą išvadą.

Tačiau po dar vienos pergalės teisme prieš G.Gochiną, LGGRTC žengė dar toliau ir dar drąsiau – džiaugdamasis teismo sprendimu oficialiame savo pranešime spaudai centras paskelbė, jog, pagal jo vienu liudijimu paremtą „pažymą“, J.Noreika „aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios“.

Taigi, žmogus, kuris buvo nacių administracijos pareigūnas, pasirašinėjęs įsakymus dėl žydų represavimo, skelbiamas žydų gelbėtoju, remiantis vieno žmogaus paliudijimais, nesant jokių kitų duomenų.

Nėra atsakymų net radikalams

G.Gochinas – radikaliai nusiteikęs veikėjas, kuris priklauso tai grupei Vakaruose ir Izraelyje, kurios atstovai visą lietuvių tautą skelbia nepataisoma antisemite, o valstybę – tos tautos nusikaltimų Holokausto metu neigėja ir dengėja.

Atitinkamai laisvai G.Gochinas bei jo bendraminčiai elgiasi ir su istorine medžiaga, liudijimais bei faktais, jų patikimumu, pirmiausia orientuodamiesi į tai, kiek vienas ar kitas dalykas atitinka jų nuomonę.

Tad atitinkami buvo ir tie istoriniai duomenys, kuriuos jis teikė teismams bei pačiam centrui, reikalaudamas paskelbti J.Noreiką žydų žudiku ir tiesioginiu Holokausto dalyviu.

LGGRTC juos skelbė nepakankamais ir nepatikimais. Tuo tarpu teismas vertino tik tai, jog G.Gochinas teisiškai netvarkingai ir netinkamai teikė savo pretenzijas, kurias, pasak teismo, centras savo ruožtu visiškai tvarkingai ir pagrįstai tikrino bei atmetė.

Po teismo nuosprendžio G.Gochinas keletą kartų pavadino lietuvius „žydšaudžių tauta“, kuri „neturi nieko gero“ ir yra visiškai morališkai degradavusi, kaip ir jos valstybė. Taip pat jis pažadėjo nenuleisti rankų ir, panašu, tęs kovą tarptautiniuose teismuose.

Tačiau visoje šioje istorijoje – batalijose dėl J.Noreikos tiek teisme, tiek už jo sienų, svarbiausias dalykas – tai, kokias tendencijas rodo LGGRTC laikysena.

Juk centras atspindi nemažos dalies visuomenės bei politikos, valdininkijos, kariuomenės bei specialiųjų struktūrų elito poziciją bei įsitikinimus šiuo klausimu – dėl to ir susilaukia tiek atviros, tiek šešėlinės tos stovyklos paramos.

Šiai stovyklai faktas, jog J.Noreika pasirašė įsakymus dėl žydų geto formavimo ir turto nusavinimo, nieko nereiškia. Teisingiau, nereiškia nieko bloga savaime. Be to, jie yra įsitikinę, kad šį veiksmą galima visiškai neutralizuoti ir sureliatyvinti, skelbiant, jog J.Noreikia nesuvokė, kas yra tie getai ir kuo jie iš tiesų gresia žydams, kad jis neturėjo kitos išeities, ar, svarbiausia, kad šį jo veiksmą ne tik visiškai atperka, bet net ir persveria jo, kaip „žydų gelbėtojo“ nuopelnai.

Centro poziciją remiantieji kategoriškai atmeta mintį, jog vien tokio veiksmo užtenka, jog jį padaręs žmogus būtų laikomas prisidėjusiu prie Holokausto, sudalyvavusiu masinių žudynių procese – nes žydų suvarymas į getus ir jų turto nusavinimas ir yra ne kas kita, o to proceso dalys, etapai.

Taigi, J.Noreikos ir LGGRTC rėmėjai kategoriškai nesutinka su teiginiu, jog tokie žmonės, nepaisant jų tikrų ar tariamų vėlesnių nuopelnų ar jų „nesupratimo“ bei „nežinojimo“, po kuo ir dėl ko jie pasirašo, neverti būti gerbiami valstybės ar savivaldybių rankomis bei lėšomis, kaip ir būti įrašyti į neginčijamų nacionalinių bei valstybės herojų panteoną.

Tai, žinoma, nereiškia, jog J.Noreika ar tokie, kaip jis, automatiškai skelbiami tiesioginiais Holokausto dalyviais, žydšaudžiais ar tiesiog žudikais.

Tačiau J.Noreikos rėmėjai tūžmingai skelbia, jog jų oponentai kaip tik tai ir nori padaryti ne tik su generolu Vėtra, bet ir apskritai su visa pokarine antisovietine rezistencija, visais pokario partizanais, taip sąmoningai ar nesąmoningai pasitarnaudami Rusijos propagandai.

Rimčiausia ir iškalbingiausia tai, jog tokią politinę ir ideologinę poziciją remia dalis kariuomenės ir specialiųjų tarnybų elito bei propagandininkų, kurie stovėjo ir už generolo Vėtros gynėjų nugarų.

Labai iškalbingos šiuo požiūriu buvo ir viename iš paskutiniųjų Seimo posėdžių šiuo klausimu vykusios diskusijos.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pateikė Seimui rezoliucijos projektą, kuriuos smerkiamas Rusijos režimo „istorinis revizionizmas“ – pirmiausia, Kremliaus kaltinimai Lenkijai, jog būtent ši valstybė buvo nacių kolaborantė bei sąjungininkė, kartu su jais pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą.

Rezoliucijoje primenama, jog būtent Sovietų sąjunga kartu su nacistine Vokietija iš pradžių pasidalijo Europą ir, užpuldamos Lenkiją, pradėjo karą.

Nors šis dokumentas, kuriuo Lietuva pirmiausia siekė pademonstruoti solidarumą su Lenkija, buvo priimta didžiule balsų dauguma, L.Linkevičius sulaukė ir gana aršios kritikos. Labiausiai jį pliekė opoziciniai konservatoriai iš radikaliausios dešiniosios stovyklos, vis primindami, jog jis esą pasitarnavo Rusijai, skelbdamas J.Noreiką „nacių kolaborantu“: vadinasi, pasitarnaudamas Rusijos pastangoms tokiais paskelbti visus pokario rezistentus.

L.Linkevičius, kuris visą laiką kritikavo savivaldybės lėšomis pakabintą atminimą lentą J.Noreikai, yra sakęs, jog šis žmogus yra nusipelnęs antisovietinei rezistencijai, tačiau prisidėjimas formuojant getus ir nusavinant žydų turtą gali būti vertinamas kaip kolaboravimas su naciais, tad jo valstybei „nederėtų heroizuoti“.

Seimo politikai kategoriškai reikalavo ministro kuo greičiau duoti nurodymą ginti J.Noreiką užsienyje visoms šalies ambasadoms, nes dabar šioje istorijoje esą tašką galutinai padėjo teismai. Todėl Užsienio reikalų ministerija visoms šalies institucijoms turi išsiuntinėti privalomas instrukcijas, kaip „teisingai“ aiškinti pasaulyje J.Noreikos vaidmenį ir antisovietinę rezistenciją, akcentuojant, jog visa tai nori apjuodinti Maskva.

Iš šių diskusijų akivaizdu, jog Lietuva, kaip visuomenė ir valstybė, nėra sutarusi, kas laikytina prisidėjimu prie holokausto bei kolaboravimu su nacių okupaciniu režimu ir kokiais kriterijais remiantis galima žmogų skelbti visiškai nesusitepusiu šiais dalykais.

Dar blogiau, kad vėl stiprėja mėginimai ideologiškai bei politiškai užkirsti šioms diskusijoms kelią ir užgniaužti pačią jų galimybę.

Tad dėl to Lietuva ir neturi tikrų atsakymų net radikalams ar piktavaliams propagandininkams bei tikriems valstybės priešams – ką bekalbėti apie svarbiausius tarptautinius partnerius, kurie teberagina Lietuvą tuos atsakymus rasti.

Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite rytoj.