Joms tenka 62 proc. visų pasaulio karinių išlaidų. Visas pasaulis karo reikalams išleidžia 2,2 proc. savo BVP. Europoje savo karine galia susirūpino Vokietija (49,3 mlrd. dol.). Neatsiliekama ir kitame pasaulio krašte: Japonija – 47,6 mlrd., Pietų Korėja – 43,9 mlrd.
Analitinėje SIPRI medžiagoje daug įspūdingų skaičių, palyginimų, išryškintų tendencijų. Pastaraisiais metais karinės išlaidos beveik visur padidėjo 3,6 proc. o lyginant su 2010 m. – 7,2 proc. O juk po 2008 m. ekonominės krizės išlaidos ginklavimuisi, atrodė, jeigu nemažės, tai bent stabilizuosis. Priešingai – vėl mestasi į fantastiškas ginklavimosi varžybas, kurias lydi kurtinanti informacinių karų retorika.
Žinoma, kai skaičiai tokie dideli, kartais net protu nebesuvokiami, žmogus jiems tampa abejingas. O ir pradėjęs gilintis vis tiek nesuprastum, kas su kuo ruošiasi kariauti „žvaigždžių karų“ technika.
Beje, per pastaruosius dešimt metų mažai kas ir aiškina, kodėl kyla naujos ginklavimosi bangos. Reikia, ir viskas. Svarbiausia – galia, o galimybė ją parodyti visada atsirasianti.
Šią kiekvienam nesunkiai pasiekiamą statistiką pateikiau ne dėl to, kad norėčiau kelti beprasmiškus klausimus: ar tai protinga, ar iš tikrųjų tokiu mastu reikia kurti naujus ginklus? Norisi priminti, kuo žmonės tebegyvena ir kas valstybėms bei politikams vis dar svarbiausia.
Šia proga noriu paminėti kitą skaičių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) biudžetas – 5,4 mlrd. eurų. Po nervingo D.Trumpo mosto – pastebimai mažiau. Ar po pandemijos susigėdęs ir susipratęs pasaulis užtvindys PSO pinigais, tarpusavio bendradarbiavimu ir investicijomis į mokslinius tyrimus? Bijau pasakyti vienareikšmiškai – taip arba ne, bet pastarasis žodis surenka daugiau argumentų.
Dabar filosofuojanti žiniasklaidos dalis svarsto, kaip po gamtinės šoko terapijos gali keistis žmonių mąstymas bei politikų sprendimai ir kas, pirmai baimės bangai atslūgus, gali likti kaip buvę. Pastarasis įsitikinimas turi tradicija pasiremiančių šalininkų, jų kur kas daugiau negu vis dar tikinčių kokybiniu žmonijos pasikeitimu. O tradicija kieta.
Nejučiomis prisiminiau visai neblogą rusų filmą apie gulago ratus perėjusį rašytoją V.Šalamovą. Poetui baiminantis, kad į jo namus vėl gali atgriaudėti NKVD, redakcijos darbuotojai ramina, jog jau kiti laikai („atlydys“, 1960 m.). V.Šalamovo atsakymas, nežinau, ar autentiškas, bet paprastas: kaip gali būti kiti laikai, jei žmonės tie patys?
Ano meto aplinkybėmis vienas ryškiausių Rusijos rašytojų buvo teisus. Po „atlydžio“ prasidėjo „įšalas“ ir prie „karštojo“ labai priartėjusi šaltojo karo banga. O šiuo metu bus kitaip? Ar po pandemijos, ar jai nuslūgus bus kiti žmonės ir kiti laikai?
Optimistai, nebūtinai anekdotine šio žodžio prasme, teigia, kad dabar vyksta karas ne tarp žmonių, o tarp stichijos ir susivienyti bandančių valstybių. Problema esanti ne virusas, o vis dar išskydusios žmonių pastangos. Jų manymu, pakanka išsamiai įvertinti situaciją, net matematiniu tikslumu apskaičiuoti, kuo gali baigtis paviršutiniškas žmonių požiūris į galimas pandemijos pasekmes, ir pradėti ruoštis geros valios sprendimams.
Optimistai įsitikinę, kad keisis požiūris į ekonominę tradiciją, turėsiančią įtakos santykiams tarp darbdavių ir darbuotojų, ketvirtos pramoninės revoliucijos fone kitaip turėtų spręstis ir socialinės problemos, išnykti multikultūralizmo ir kitokios fobijos. Visiškai realu, kad keisis ekonominė pasaulinė ir regioninė politika, nes įprasti raidos modeliai nėra amžini. Bet abejoju dėl geros valios sprendimų.
Neseniai, regis, trys buvę JAV ambasadoriai Kijeve pareiškė, kad Rusijai yra proga atsikratyti sankcijų grąžinant Krymą Ukrainai ir pakeliui pasitraukiant iš Donbaso. Vieną tų ambasadorių asmeniškai pažįstu. Realistas, kokių reta. O kalba kaip anekdote. V.Putinas niekada nepradės Krymo grąžinimo procedūros. Be to, bus pakeista konstitucija, amžinai priskirianti Krymą Rusijai. Kas vėl pakeis konstituciją? Nepakeis.
JAV valstybės sekretorius M.Pompeo, taip pat realistas, pripažino, kad iš Rusijos nieko neįmanoma grąžinti. Kas laukia netolimoje ateityje? Neatmestina, kad JAV gali būti parklupdytos psichologiškai, koronaviruso ir demokratų kova su D.Trumpu virs kova su „mordoru“. Pavojinga visam pasauliui kova.
Kas laimės? Jeigu vėl D.Trumpas – visus, net anekdotiniais nebepavadinamus jo pareiškimus teks priskirti prie subtilaus humoro. O kas juokų nesupranta, tegu pasižiūri į statistinę lentelę, kas galingiausias ir kas daugiausia moka už Europos saugumą. Karinė galia buvo, tebėra ir neabejotinai liks ateityje vienu pagrindinių valstybės svorio rodiklių.
Dažnas klausimas: kodėl Vokietijos įnašas tik šiek tiek didesnis nei 1 proc. BVP? Todėl, kad Europoje ekonomiškai stipriausia valstybė nusprendė tokia tapti ir kariniu požiūriu – per pastaruosius kelerius metus padidino karines išlaidas net 10 proc.
Žinome klasikinį pasakymą: jei scenos dekoracijoje yra šautuvas, jis būtinai turi iššauti. Nemanau, kad pandemija parašys scenarijų, kuriame scenoje kabantis šautuvas tabaluos dėl grožio.
